„Pasaka“

Prisimenu 1979 m. žiemos pabaigoje fotografavau ant Pūčkorių skardžio. Padaręs kelis kadrus važiuoju slidėmis žvėrių išmintu takeliu į kitą vietą, kiek pavažiavęs išnyru pro lazdynus, o prieš mane už kelių žingsnių stovi stirninas. Fotoaparatą „Saliut“ buvau įsidėjęs į fotokrepšį. Sustojau ir lėtais judesiais, kad neišgąsdinčiau stirnino, išsiimu aparatą, užvedu užraktą, nufotografuoju du kadrus, ir pasibaigia juosta. Stirninas stovi it įbestas ir nė kiek nebijodamas žiūri į mane. Įsidedu į fotoaparatą naują juostą, nulaužiu lazdyno šaką su žirginiais ir ištiesiu ją stirninui. Jis godžiai skabo žirginius ir į mane net nežiūri. Išfotografavau dvi juostas, paskui nulaužiau dar keletą šakų, numečiau ant sniego ir patraukiau savais keliais. 1980 m. Klaipėdoje vykusioje personalinėje parodoje eksponavau vieną tų kadrų. Plungės fotografas Bronius Gadeikis apžiūrėjo parodą, tada priėjo prie manęs ir paklausė, ką aš padariau su tuo stirninu? Sakau, nieko, pašėriau ir palikau ramybėje. Jis nusistebėjo ir pareiškė, kad tokio medžioklės laimikio būtų nepalikęs gyvo. Kiekvieno skirtingas mąstymas: man buvo svarbi fotografija, jam – stirnino mėsa. 1989 m. sukūriau montažą „Pasaka“, kuriame panaudojau fotografiją su stirninu.

 

Stanislovas Žvirgždas. „Pasaka“, 1989

 

„Pasakos nepasakos“

Rašytojas Vytautas V. Landsbergis 1990 m. sumanė išleisti eilėraščių knygelę „Pasakos nepasakos“ ir paprašė manęs padaryti montažines iliustracijas. Tuo metu dar domėjausi montažine fotografija, tad mielai sutikau. Pasiėmiau iš autoriaus tekstus ir prasidėjo darbas. Iki to laiko buvau sukūręs jau ne vieną montažą, o už kai kuriuos užsienio parodose pelnęs keliolika svarių apdovanojimų. Pasirinkau vertikalų, siaurą kadro formatą. Be to, tai turėjo būti minimalistiniai montažai – fonas ir tik vienas ar du įmontuoti objektai. Pasirinkau man patikusius eilėraščius ir pradėjau ieškoti tinkamų objektų. Tuo metu gyvenau Naujojoje Vilnioje. 1989 m. ankstyvą rytmetį važiavau į darbą ir pamačiau Šiltadaržio gatvėje ant grindinio išpiltų baltų dažų dėmę labai panašią į man reikalingą vaiduoklį iš „Pasakos apie klajoklį“. Fotoaparatą buvau palikęs namuose, tad išlipau artimiausioje stotelėje ir grįžau į namus. Gal po valandos jau buvau Šiltadaržio gatvėje. Apšvietimas buvo tinkamas: pirmieji saulės spinduliai apšvietė vieną gatvelės pusę, nutįso kitoje pusėje stovinčių namų šešėliai, ant grindinio išryškėjo balta dėmė. Padariau keliolika kadrų ir nuvažiavau į fotodirbtuves. Išryškinęs juostą, atsirinkau fotografiją fonui. Beliko įmontuoti vieną detalę – vaiduoklį, nes taip buvau sumanęs. Padariau apie tris dešimtis montažų, tačiau knygelėje buvo atspausdinta tik šešiolika. Leidykloje teko pakovoti su dailininke, kuri nenorėjo suprasti fantastinio, mistinio bei groteskiško, ironiško eilėraščių turinio ir tokių pat montažų, nes buvo prosovietinė realistė. Keletą fotografijų atmetė tariamai dėl per daug „laisvo“ turinio, nes eilėraščiai buvo skirti viduriniam ir vyresniam mokykliniam amžiui. Prieš atiduodamas montažus leidyklai, kur jie, atspausdinus knygelę, dingo, padariau geresniųjų reprodukcijas. Vėlesniais metais už montažų ciklą „Pasakos nepasakos“ pelniau kelis aukso medalius ir nemažai kitų apdovanojimų.

 

Stanislovas Žvirgždas. „Pasakos nepasakos, 2“, 1989