Beno Poderio personalinė paroda „(Ne)atskleisti ryšiai“ („Relations (un)fold“) galerijoje GRAFO veiks iki 2018 m. vasario 3 d.

 

„Šiuolaikiniam jaunam menininkui jau nereikia sakyti „aš esu tapytojas“ ar „aš esu poetas“, „aš esu šokėjas“. Jis tiesiog yra „menininkas“.“ Šiuos žodžius prieš 60 metų pasakė garsus amerikiečių dailininkas Allanas Kaprow, suformavęs hepeningo ir performanso judėjimų ištakas, tapęs jų pionieriumi. Nors parodai, su kuria naujus kalendorinius metus kviečia sutikti galerija GRAFO, ir tam, ką joje pamatysite, iš esmės nei vienas, nei kitas terminas standartine prasme nėra tinkami, vis dėlto iš tam tikro požiūrio taško tai, kas vyksta už visų galerijoje esančių drobių, yra XXI a. hepeningas.

Apie Beną Poderį, kuriam „(Ne)atskleisti ryšiai“ yra pirmoji autorinė paroda, nerasite tekstų lietuvių meno kritikos leidiniuose, daugiausia jų yra populiariuosiuose žurnaluose arba tinklalapiuose, taip pat vargiai rasite atsiliepimų apie jo meninį kelią šios paro­dos link. Tačiau per kiek mažiau nei 4/10 sekundės dalis „Google“ paieška pateiks vos mažiau nei 6000 įrašų apie šį asmenį. Tik kiek jų bus susiję su tuo, kaip pats Benas save pristato parodos kontekste, ir tuo, ką pamato žiūrovas? Parodos „(Ne)atskleisti ryšiai“ svarbą nurodo du klausimai: ar toks jauno žmogaus gyvenimo performansas – siekis atrasti išmintį ir savastį asmeniniame nepažinume – peržengia akademinio, neretai kokybiškai vertinamo meno ribas ir nėra vertas dėmesio? galbūt kaip tik tarp ilgai puoselėtos tauriosios europietiškos akademinio meninio ugdymo sistemos ir amerikietiškos wanna be – gonna be svajonės vyksta ypatingas rokiruotės ėjimas?

XVIII a. prancūzų Apšvietos filosofas ir rašytojas Denis Diderot viename savo salonų užsiminė, jog apie menininko sukurtą darbą neretai galima spręsti jo dar nepamačius, mat užtenka išgirsti, ką ir kaip autorius kalba. Ir štai vieną šaltą lapkričio dieną B. Poderis man teigė: jo kūryboje realizmo yra tik tiek, kiek reikia, kad žmogus suprastų vaizduojamą objektą (personažą ir situa­ciją), ir tiek, kiek to reikalauja estetika, kai jam pačiam nepatrauklios pernelyg infantilios linijos ir šiukštus, chaotiškas potėpis, jeigu už to nieko nėra. Galima bandyti spręsti apie autoriaus kūrybą iš tokio komentaro ar nelabai? Ne kartą visi girdėjome radijo ar TV laidose kalbančius menininkus. Ir, varge, jie pasako tikrai prastesnių komentarų, bet dažnai vis tiek būna itin teigiamai įvertinti meno crème de la crème pub­likos. Esame pakitusių žaidimo taisyklių laikotarpyje, kai sunkiai galima nusakyti, kuris žingsnis geras, o kuris – ne. Žinoma tik viena: yra teisingi ir neteisingi žingsniai šios publikos nustatytame lauke, tačiau Benas žaidžia savaip. Niekas nesiveržia į meno erd­vę neturėdamas meninio išsilavinimo, juolab neapsistatęs gerais draugais kaip pėstininkais, kad atlaikytų kritikų žvilgsnius ir tekstus. Ir štai B. Poderis, teisės studentas, pastato publiką ir menotyrininkus į bokšto figūros poziciją, pats užima karaliaus ir taip atlieka ilgąjį rokiruotės ėjimo variantą.

Pirmąkart pamačius B. Poderio kūrybą akivaizdžiai juntamas viso išorinio pasaulio absorbavimas. Pripažinsiu, iš pirmo žvilgsnio kažko nauja ar ypatinga juose nėra. Asimiliacijos su kitais kūriniais momentas darbuose pasireiškia suprantamais personažais ir erdvėmis, spalvomis ir naratyvais. Neretai kuriami veikėjai sklendžia neapibrėžtose teat­rinėse erdvėse arba bendrauja panašiai kaip Marco Chagallo mylimieji – atrasdami vieni kitus belaikiame taisyklių neturinčiame erdviškume. Arba atvirkščiai, gerai žinomų ir nuspėjamų personažų veidai, pridengti maro kaukėmis, išnyra iš tamsaus fono, sukaustydami dėmesį ir perprasdami mūsų žvilgsnį greičiau, nei mes perprantame juos. Net nekvestionuotina, ar tai originalu, tačiau ar Beno interpretacijos prastesnės nei meno kalvę baigusio studento – jau diskusijos vertas klausimas.

Manau, viename interviu išsakyta Micko Jaggerio pastaba apie šiandienos muzikinio pasaulio ypatingumą tinka ir vizualiajam menui. Jis pradėjo komentarą teiginiu, kad jaunas menininkas yra kaip kempinė, o tam, kad galėtų kurti, turėtų visų pirma absorbuoti visų laikų ir stilių neginčytiną klasiką. Tai, kas vyksta šiandien, jis pavadino shit in shit out situacija. Tuomet prisimenu pokalbį su Benu, jame būta apsčiai nuorodų į kitus menininkus ir jų meno kūrinius, jo dirbtuvę, kurioje meno albumų, biografijų, parodų katalogų krūvos užima garbingas vietas lentynose, meno kūrinių nuotraukų, kurios, ko gero, veikia kaip šiandienės pavyzdžių knygos. Susimąstau, kiek teko matyti tokių tikrų diplomuotų menininkų dirbtuvių. Atsakymas paprastas: vyresniosios kartos studijos yra įspūdingos, tačiau jaunų menininkų neretai nuvilia – ikėjinis arba à la bohème stilius, kuriame knygos puikuojasi, o ne gyvena. Žinoma, galima bandyti diskutuoti ir net kurti legendą, kad jaunam akademinio meno atstovui nėra būtina save apsupti knygomis, po 4 ar 6 metų studijavimo jis jas mintinai mokąs. Tačiau staiga prisimenu gerbiamą prof. dr. Gied­rę Mickūnaitę, įsirėžusią kaip pavyzdį, kad tik nuolatinis žinių atnaujinimas ir visos aplinkos bei savo minties eigos kvestionavimas gali padėti prieiti ne prie išvadų, bet teisingų prielaidų apie galimas išvadas.

Nuo sausio 12 iki vasario 3 d. Benas jums siūlo pamatyti diptikuose išnyrančias fechtavimosi kovas, kurių formos panašėja į metafizinės būties slenksčius, asmenys jose – neidentifikuojami, pateikti žvilgsnio anatomijai lyg iš užkulisių. Arba triptikuose išsiveržiančias jėgos dramas, kurios slepiasi paprastose, lyg Franzo Kline’o režisuotose linijose ir brutaliose jų sankirtose. Arba tokio paties surentimo triptikuose įvykusias variacijas ir staiga tyliame trijų dalių drobių paviršiuje intensyviai į mus žvelgiantį dykumos horizontą, kuris geriausiu atveju tik prigimtimi panašus į tikrąjį horizontą, greičiau tai paties gyvenimo alegorija. Tokiuose B. Poderio minčių siluetuose tenka vaikščioti pasirinkus jį pažinti ne kaip kitaip, o per kūrybą. Jo „asmeninės paslapties pasaulis“ (Johnas Craxtonas, 1941) panašus į Jeano Tinguely skulptūrines mašinas – išrinktos ir paskirai pateiktos žiūrai detalės nekalbėtų nieko, tačiau visos drauge sukuria daugiau nei reginį, atsiranda naratyvumas, kuris autoriaus dėka tampa rebusu mums.

Benas atstovauja antrosios, amerikietiškos svajonių įgyvendinimo mokyklos idėjoms, kartu keistai sugrąžina viduramžių tradicijas, kai norint išmokti meno ar amato tekdavo eiti pas meistrą ir tapti pameistriu. Prieš jums ką nors sakant, tik priminsiu, kad tiek Jeanas-Michaelis Basquiat, tiek Leonardo Da Vinci irgi taip darė. Nuo Paryžiaus mokyklos ir magiškojo realizmo iki neoromantizmo ir bytnikų meno – tokios tik laiku brėžiamos meno ribos galimos šioje parodoje. Ir iš tiesų tam, kad pamatytumėte tai, ką B. Poderis nori jums parodyti „(Ne)atskleistuose ryšiuose“, teks drauge su kūriniais peržengti žmogiškumo ribas, logika ir sveikas protas čia tik trukdys. Ko gero, savo savastį tiek kūriniai, tiek jūs pažinsite nepažinume.