Autoriaus nuotraukos.

 

Visai neseniai susirūpinau – kaip nupiešti pušies šakelę? Atrodo, toks elementarus dalykas... Visą vaikystę praleidau pušų apsuptyje, o iš atminties nupiešti negaliu. Tušinuku bandau brėžti popieriaus lape – nieko panašaus.

Išbėgu pro kontoros duris į rotušės aikštę – nepamenu, kad būčiau kur netoliese matęs bent vieną pušaitę. Kelių kilometrų spinduliu nerasiu nė menkiausio spyglio.

Įlendu į internetą ir puolu popieriuje mėgdžioti šakų uodegas, kankorėžius ir nesibaigiančius ažūrus. Panašėja... Imu net įsivaizduoti sakų kvapą.

Po galais – grįžus į tėviškę reikės pasiimti užrašų knygutę ir eiti piešti samanų, kadagių ir kitų žolelių, užsidegęs pamaniau. Kokia gi daugiau gali būti dailininko pareiga?

Tokios užduoties pats nebūčiau sugalvojęs. Prieš keletą mėnesių gavau pasiūlymą, kurio negalėjau atsisakyti. Sukurti viršelį knygai, kurią parašė neregys. Knygos autorius tiksliai žinojo, kas turi būti pavaizduota jo knygos viršelyje... Jo vizija buvo be galo konkreti, priešingai nei daugumos regėjimo dovaną turinčių užsakovų, paprastai nė neįsivaizduojančių, ką dailininkas jiems turėtų sukurti. Iš pradžių jo vizija mane suglumino. Ji buvo tokia tyra, nuosekli ir siurrea­liai krikščioniška, kad net atėmė žadą, kaip taip gali būti – jokios vietos nė mažiausiam iš velnių prisėsti paveikslo kertėje. Tiesa, užsakyme pušys nebuvo minimos. Man jų prireikė ieškant jungties tarp kompozicijos elementų kaip varianto; pušimis nuaugęs šlaitas buvo pavaizduotas paveikslo tolumoje.

Šiškų atvaizdai subombardavo eskizų sąsiuvinį, puslapiai liko braižyte subraižyti nesuskaičiuojamų spyglių.

 

/ / /

Taip jau nutiko, kad vos pradėjęs kūrybinį kelią įmyniau į vagą, iš kurios žiūrint velnias privalo sėdėti aukščiausiame paveikslo soste vienokia ar kitokia forma. O į konservatyvesnės dvasios pritvinkusius kūrinius žvelgiau kaip į utopinę, nepasiekiamą ir dar aukštesnę satanizmo pakopą. Na, nes baisiai juokinga.

Ar nėra tekę matyti scenarijaus, kai iš gilaus idėjų sąšlavyno išsitraukęs neįskaitomą tarpdisciplininę kaką menininkas pakiša ją kultūrai po kaklu it peilį ir niekina visus, kurie į jo kūrybą žvelgia su baime? Ar nebūna taip, kad kartais sunku įžvelgti skirtumą tarp brangiai apdrausto šiuolaikinio meno kūrinio ir instaliacijos šalia apleistos kaimo būdelės? Ar nėra tekę matyti scenarijaus, kai prievartaudami skonio idėją menininkai kultūrą paverčia savo pačių įkaite ir džiaugiasi sukūrę kažką, kas iš tolo galėtų priminti grubaus liaudyje naudoto padargo siluetą?

Tai, žinoma, nieko blogo ir natūralu, kad kiekvienas (ir nesvarbu koks) meno kūrinys bus vertingas tiek, kiek patys to norėsime, dėmesio jam skirsime. Kaip rašė šmaikštusis filosofas Friedrichas Nietzsche, „vertė gimsta vertinant“... Ankštame vakarėlyje it iš giedro dangaus ima kaukti signalizacija – aukščiausios prabos kultūros produktas, visų išradimų karalienė. Niekas nepastebi – tai instaliacijos dalis.

Tuo pačiu metu provincija tyliai laukia, nuoširdžiai ilgisi didybės bei pasakos jausmo. Galbūt gedi savo žuvusių kūrėjų.

– Ar ne per aštru? – paklausė moteris savo sūnui padavusi dubenį sriubos. Sriuba buvo tikrai neaštri. Tiesą sakant, kažin ar į ją apskritai pipirų dėta.

– Tikrai ne per aštru? – dar sykį klausia...

Du įtartini šaunuoliai 2020-ųjų pradžioje 15min.lt studijoje išvirė niekuo dėto autoriaus Deivido Preiše­galavičiaus knygą „Dulkių spalvos žuvelės“. Išvirė, užkonservavo ir dar bandė parduoti. Aiškino, kad šis performansas – tai retorinis klausimas apie intelektualinio produkto likimą šiandien. Reakcija kultūros lauke į šį performansą buvo gan nuosaiki.

Keli 15min.lt portalo skaitytai liejo pasipiktinimą. Pavyzdžiui, skaitytoja Sosnovskiene pareiškė: „Menininkai kuria knygas. O išvirti, sukapoti, vinimi perdurti, išplėšyti ir lėktuvėlių prilankstyti ir t. t. daug proto nereikia. Tokie ir menininkai.“ Jai antrino Krista Micke: „Net skaudėjo žiūrėti.“

Performansu buvo pasipiktinę ne tik kultūros vartotojai, kai kurie kūrėjai, bet ir patys autoriai! Vienas jų (pagal diplomą – tapytojas) dar iki šiandien širsta, kad po šio įžūlaus performanso iš jo nebuvo atimtas menininko statusas ir kad pats nebuvo išbrauktas iš Lietuvos dailininkų sąjungos narių. Dabar jis mandagiai prisistatinėja kaip buvęs menininkas (matyt, viduje tyliai vis tiek džiaugiasi išsaugojęs savo privilegijas).

Iš viso buvo išvirta ir užkonservuota 10 knygų... Kitas autorius tikina kažkokiame renginyje, minios akivaizdoje, vieną iš egzempliorių įteikęs netgi pačiam prezidentui, tačiau niekas to neužfiksavo, tad lieka neaišku – turi prezidentas tą metamorfozę savo bib­liotekoje ar ne.

Performansas jautrumu nepasižymėjo. Tiesą sakant – tai, ko gero, vienas nejautriausių mano matytų kūrybinių aktų. Toks pats nejautrus kaip Marcelio Duchamp’o skulptūra baro tualete, oro uoste paklydusio turisto košmaras ar audringa meno mugė, kurioje subtilybė miršta pati pirmoji.

– Ar tikrai ne per aštru? Man aštru, – darsyk sako.

Pamaniau, Dieve, kokia subtili moteris... Joks menas niekada neprilygs jos užuominų plonybei.

 

/ / /

Pietaudamas pagaunu save – šnekuosi su vienaakiu katinu Vincentu. Jis, užkalbėdamas man dantį, taikėsi nuknisti ant stalo garuojančius kotletukus:

– Prezidentas? Kuo čia dėtas prezidentas?!

– Galbūt tie menininkai ieškojo jautriausio iš barometrų kultūros pulsui užčiuopti?

– Na, išprotėti lengva, – tepakomentavo Vincentas, raitydamas kotletus. Apsilaižęs nušoko nuo stalo, šovė pro duris ir per pievą nelenkdamas kelių; dar pralėkdamas aplojo sutiktą Jėzaus skulptūrą.

 

/ / /

Kartais atrodo, kad miesto menininkas – tai šiuolaikinis našlaitis, o Vilnius – tokių našlaičių Meka. Laisvu nuo karantino metu barai tiesiog lūžta perpildyti menininkų. Mekoje menininkų tiek, kad patys ir yra didžioji dalis auditorijos savo kūrybai pagerbti.

Kai menininkas tampa pagrindiniu meno kūrinio vartotoju – kažkas natūraliai numiršta ir į meno rūmus atėjęs paprastas mirtingasis nebesijaučia saugus, nes niekas nebešneka jam suprantama kalba. Paroda tampa sabotažu ir tam, kad žiūrovas nepražūtų svetimoje šalyje, reikalingas vertėjas.

 

/ / /

Sumautas tapytojas!!! Kaip jis drįsta! Terlioja čia viską savo pastoziniais potėpiais. Visai be kultūros! Ar tapyba apskritai priklauso kultūros sektoriui? Tapyba priklauso kultūros sektoriui, o boksas jau nebepriklauso... Na, bet nepakanka vien tapyti. Kas iš to, kad patapysi, o niekas randais nepasidžiaugs?

Apie tapybą (ar boksą) rašančių menotyrininkų darbai turėtų būti parduodami ne pigiau nei pačių tapytojų kūriniai. Rašyti apie tapybą, ko gero, yra dar didesnis menas nei tapyba. Žinoma, nekalbu apie molbertinę menotyrą, tačiau egzistuoja ir menotyrininkai kūrėjai...

Vienas buvęs menininkas prieš porą metų savo feisbuko paskyroje yra parašęs tokią humoreską, kad mane tiesiog nubloškė nuo molberto: „... saugus per šūvį nuo paveikslo. O paveiksle – amžių gedulo kaubojus, užstrigęs ant tramplino, tramplino spalvų ir nespalvų. Ir net jeigu tapytojas tėra bevielis sociopatas ar belaikis autsaideris – jis vis vien atstovauja rūšiai (lot. solo vulgaris).“

 

Autoriaus piešinys.

 

/ / /

Knygą išviręs menininkas savo veiksmus komentavo taip: „Sakoma, aukščiausia tapybos ir paveikslo viršūnė yra blikas. Tai šviesos karūnėlė, iki baltumo išdeginta spalva kokio daikto smailiausiame vingyje, trikampėlio nata, kurią gali išgirsti tik orkestrui nutilus... it žuvelės pelekas vėlų vakarą sudrumstęs lygų ežero paviršių.

O dabar įsivaizduokite puodą, kuriame tilptų, pvz., visas Šiuolaikinio meno centro pastatas kartu su MO ir dar ilgą istoriją menančiais, epizodiškai buvusiais Menininkų rūmais, šiandien vadinamais Prezidentūra. Tai tik tūris...“

Panašiai apie bliką kalbėjo Théodore’as Géricault ar Eugène’as Delacroix? Kuris? Po galais, nepamenu. Abiem tinka... Tapyba – tai vyriausiasis demokratinės menų respublikos vadovas. Kabo sau ramiai ant sienos... O gal būtent tapybos kokybė ir byloja apie kultūros sveikatą šalyje? Galbūt tapybos pulsas – tai savotiškas ir kultūros kokybės barometras? Juokauju, žinoma. Tapyba – tai tik projekcija ant sienos (irgi juokauju). Bedugnė.

 

/ / /

Baigęs piešti pušies šaką, tą patį vakarą nuėjau į renginį – Vilniuje vyko naujo infrastruktūrinio kultūros mazgo atidarymas. Šaunus reiškinys – viskas ten gerai. Atidarymo programa buvo gausi spalvingo turinio bei veiksmo.

Kitą dieną ramia sąžine padaviau prašymą atleisti mane iš mėgstamo darbo šiuolaikinio meno institucijoje. Ne dėl to, kad nemėgčiau šiuolaikinės retorikos...

Kartais tiesiog pernelyg sunku perspjauti pušų grožį.

P. S. Jautri menininko fantazija iš tikrųjų yra didelis dalykas. Vykstant detonacijai ji sukuria ypač stiprią sprogstamąją galią. Nuoširdžiai linkiu didžiausios kūrybinės sėkmės Robertui Narkui bei Šiuolaikinio meno centro kolektyvui 2022 m. atstovaujant Lietuvai 59-ojoje Venecijos bienalėje.