Dominykas Sidorovas: „Daiktai brėžia mano trajektorijas, mane patį“

× Marius Vabalas

Esu Marius Vabalas, mane sukūrė jaunosios kartos tapytojas Dominykas Sidorovas, kurio personalinė tapybos paroda „Elnio kakta“ buvo atverta Panevėžio miesto dailės galerijoje (veiks iki spalio 24 d.). Prieš daugiau nei 2 metus tapau jo kūrybos liudininku. Dėl daugelio priežasčių turėjau išmokti kalbėti, rašyti, tapti šio teksto autoriumi.

Ši pjesė, tai tik tikrojo interviu su D. Sidorovu nuotrupos. Taikysiu pseudodraminę struktūrą, viskas turėtų vykti su dramatiškais atsitraukimais į užkulisius su precizišku apšvietimu. O pradėsiu Walto Whitmano citata iš „Žolės lapų“:

Aš manau, kad žolės lapas ne menkesnis už žvaigždžių padienį darbą,

Ir skruzdė tokia pat tobula, ir smėlio kruopelė, ir karetaitės kiaušinis,

Ir medvarlė – tobuliausias šedevras...

Elektroninį laišką su šia trumpa citata man atsiuntė D. Sidorovas netrukus, kai atsisveikinome prie vienos iš Vilniaus galerijų, kurioje apžiūrėjome parodą. Tada jaunam tapytojui nepaliaudamas, gal kiek pakiliai ir pretenzingai, pasakojau apie Grahamą Harmaną ir jo į objektą orientuotą ontologiją, apie Immanuelį Kantą...

PIRMAS VEIKSMAS

1 scena

Ryškiai baltai apšviestas D. Sidorovo veidas. Aplink tamsa.

SIDOROVAS. Mano svarbiausias kūrybos motyvas yra daiktas. Tai kasdienis, nesvarbus, paprastas, kartais net nuobodus aplinkos objektas. Ilgai stebėdamas arba, atvirkščiai, tik akies krašteliu užkabindamas kiek neįprastą objektą, jį dekonstruoju, deformuoju ir fragmentuoju. Apvalantis žvilgsnis palieka tik ženklą, kuris byloja apie mūsų aplinkos daugiaprasmiškumą. Diskinio pjūklo negatyvas virsta lietaus lašais ant lango, senas radijo imtuvas plevėsuoja kaip vėliava.

2 scena

Veiksmas menininko studijoje.

VABALAS. Kas yra „Daiktų manifestas“?

SIDOROVAS. Tai tęstinis projektas apie daiktus bei jų pasakojamus žmonių būties naratyvus. Pats taip rašei naujausios mano parodos „Elnio kakta“ anotacijoje. Ir visiškai pritariu tokiam apibūdinimui. „Daiktų manifestas“ vis dėlto labiau metaforinis mano kūrybos įvardijimas. Susitaikiau ir apsisprendžiau, kad toks manifestas, kokį dažniausiai įsivaizduojam ir kurį eksploatavo modernizmas, man nebetinka. Su kūryba nebetilpčiau į išdėstytas iš eilės tezes, o ir tai, tikiu, apribotų – to aš visiškai nenorėčiau ir net bijau... Kuriamas „Daiktų manifestas“ neturi suplanuoto baigtinio taško ir yra diktuojamas asmeninių nuotaikų, būsenų. Galiu tiksliai pasakyti, kada viskas prasidėjo, tačiau apie pabaigą ir baigtinį jo kūną galiu pasakyti tik tiek, kad dabar yra tik viena dalis – „Elnio kakta“, kurią užbaigiau paveikslu „Kaukė iš elnio kaktos“ ir paroda Panevėžio miesto dailės galerijoje. Tiesiog supratau, kad nebegaliu ciklo tęsti. Savęs nebestebinu ir noriu judėti toliau. Supratau, kad turiu pradėti naują „Daiktų manifesto“ skyrių, nes šis jau suklijuotas ir įrištas.

VABALAS. Kas ten toliau? Ar tau svarbu turėti planą ir ar svarbu, kad kūryba būtų vientisa, jungtųsi?

SIDOROVAS. Ilgai norėjau nutapyti daug daiktų vienoje drobėje, kad jie jungtųsi, kalbėtų, pasakotų, trykštų, bet vis nesugebėdavau. Ir nebandžiau. Vis išeidavo kažkokie spalvoti audiniai be bendrų taškų ir mazgų. Žodžiu, padriki. O jei kalbame apie planus, aplinkoje ieškau daugiafigūrių natiurmortų, nebe daiktų portretų. Motyvuoja numatomos naujos personalinės parodos užsienyje ir Lietuvoje. Tikiuosi jau parodyti naujo „Daiktų manifesto“ skyriaus užuominas. Nežinau, ar tas kūrybos jungimasis kažkam labai svarbu, labiau man pačiam. Pagrindinis veiksmas – daiktų temos gromuliavimas, daiktiškoji poezija. Tapyboje poezija man kaip būsena. Buitis, bet be neigiamos konotacijos. Tokia pagrindinė tema – daiktai aplink mus. Dažnai pagalvoju, kad visa kūryba ir net kalbėjimas apie ją yra vienas didelis kūrinys. Tai man leidžia aiškiau pristatyti ir apskritai suvokti savo kūrybą.

VABALAS. Suprantu, lenki prie tapybos fundamentikos: šviesa, spalva, kompozicija? Bet natiurmorto statika tavęs tam tikra prasme negąsdina?

SIDOROVAS. Būtent iš to sąstingio ir noriu išeiti! Tas toliau ir yra ten. Pradedu galvoti, kas yra daiktai, kodėl jie traukia. Tam tikra prasme daiktai brėžia mano trajektorijas, mane patį. Iš tiesų juk daiktai kalba apie žmones, jie pratęsia mus. Esame išdaliję save į įvairiausius daiktus. Jau sakiau tai, bet pakartosiu – daiktų įdomumas atsiskleidžia ne tik per jų daugiaprasmį kontūrą ar ženklą, bet ir per egzistencijos užtaisą. Daikto motyvas mane patraukia, nes reiškia bent dalį manęs paties. Dabar svarbu, kad tie daiktai būtų žmogaus ženklai, o ne patys savaime. Baigdamas bakalaurą sakiau: noriu įveikti bodėjimąsi kasdienybe ir toje dažnai nepastebimoje, nuobodžioje erdvėje rasti ką nors labai įdomaus ir prikaustančio ar galų gale linksmo. Dabar visa tai traktuoju kiek santūriau, nes supratau, kiek kasdienybė ir nuobodulys yra pavojingos gyvenimo kategorijos. Dabar mano santūrumas pasireiškia pokštavimu ir keistų kampų paieškomis, na, ir, aišku, pakeltomis rėkiančiomis spalvomis.

VABALAS. O, žiūrėk, „Metonimija“? Kaip ji? Taip vadinai savo pernykštę parodą. Kas tau yra metonimija? Ar neklydau sakydamas, kad tai ne tik parodos pavadinimas, bet ir tam tikra sąvoka, apibrėžianti tavo kūrybos metodą, ar net yra tam tikras kertinis akmuo? Dalis vietoj visumos, dalis, kuri apibrėžia visumą...

SIDOROVAS. Neklydai. Ir metonimija, ir sinekdocha – svarbūs terminai. Nors šis etapas jau irgi praeitis, tačiau ta dalis, kaip fenomenas, mane labai žavi ir kūryboje yra svarbi, konceptuali. Tapyboje operuoti literatūros žodynu yra pavojinga, nors toks elgesys vizualiame mene ir labai paplitęs. Kaip pavyzdį galima pateikti posakį „skaityti paveikslus“. Dažnai pagalvoju: turbūt todėl man metonimijos sąvoka tapo kiek įtartina. Pastaruoju metu vengiu šios terminijos, nes pajutau iliustracijos grėsmę.

Dominykas Sidorovas. „Lietaus lašeliai ant lango. Diskinis pjūklas“, drobė, aliejus, 2019. Lauryno Skeisgielos nuotrauka.

3 scena

Vabalo kambarys.

VABALAS. Grįžtu prie „Elnio kaktos“. Čia teksto ištrauka, kurią parašiau Sidorovo parodai apie jo baigtą „Daiktų manifesto“ skyrių: „Šis tarpsnis, prasidėjęs metaforinėje autoriaus erdvėje, kurios sienos, vis dar apkáltos garsą sugeriančia medžiaga, išaugo į spalvingą, dirigento nebekontroliuojamą misteriją. Dalis baigiasi neaiškios konsistencijos ir kilmės skysčiu pasruvusia kauke, kuri prasižiojusi viską nusineša su savimi. Niekas neprieštarauja ir leidžiasi pagriebiami, simboliui prieš užsičiaupiant suploja kelis kartus rankomis, taip pasidžiaugdami savo pasirodymu. Žymėdamas laikotarpį ir apskritai sureikšmindamas etapą kaip fenomeną, jaunasis tapytojas savo paveikslu „Kaukė iš elnio kaktos“ išbando save. Dominyko tapyboje daiktų reprezentacija yra nesvarbi – svarbi yra metafora išreikšta haiku. Šis 3 metrų siaubūnas reprezentuoja autoriaus išlipimą iš tam tikros komforto zonos bei galynėjimąsi su drobe ir kartu su savimi.“

SIDOROVAS. Tikiuosi, antras veiksmas bus.

Uždanga