Vroclavo universiteto polonistikos absolventės, žurnalistės Joannos Kuciel-Frydryszak knyga „Służące do wszystkiego“ (2018, „Tarnaitės visa kam“), sukėlė nuostabą ir šurmulį Lenkijos visuomenėje. „Knyga daug pasako ne tik apie mūsų visuomenės šaknis, žmonių išnaudojimą, vergių likimą priėmusių moterų nuolankumą, bet ir apie stiprius žmogiškus jausmus, galinčius peržengti socialinį susiskaldymą. Mane ji ypač sujaudino“, – prisipažino kino režisierė Agnieszka Holland. Pagrindinės knygos herojės – tarnaitės, baltosios XX a. vergės. Tai ir pagyvenusios moterys, ir jaunos, dažnai vos 15 metų sulaukusios merginos, kilusios iš skurdžiausių socialinių sluoksnių, gimusios ir augusios mažuose kaimeliuose ar vienkiemiuose, neraštingos, neišmokytos gerų elgesio manierų ir higienos normų, neįgijusios bendravimo įgūdžių, dėl skurdo priverstos kraustytis į miestus ir įsidarbinti juodadarbėmis pasiturinčių miestiečių namuose. Ištraukoje pateikiama, kaip moterys tarnystėje prarasdavo savo vardus, o su jais – ir savo tapatybę.

 

Tarnaitės. Narcyzo Witczako-Witaczyńskio (1898–1943) nuotraukos iš Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo

 

Amerikoje gyvenanti Alice Coleman Schelling, kilusi iš Lodzės pirklių Hechtkopfų šeimos, įsiminė pasakojimą, kaip jos senelė Regina Lodzėje samdė tarnaitę: „Ar turi kavalierių?“ – „Taip, ponia.“ – „Labai gerai. Kuo jis vardu?“ Sutrikusi tarnaitė išmikčioja vardą. „Gražus vardas. Sekmadienį galėsi turėti išeiginę su savo vaikinu.“ – „Ačiū, ponia.“ – „O tu kuo vardu?“ – „Zosė, ponia.“ – „Irgi gražus vardas. Bet jei pavadinsiu tave Base, Kase ar Jase, noriu, kad žinotum, jog kreipiuosi į tave, ir ateitum šaukiama.“

Kai po daugelio metų Alice Coleman Schelling atpasakoja tą sceną, komentuoja ją taip: „Nei šis, nei tas. Dabar nemalonu tai prisiminti. Bet mano senelė buvo gera moteris. Mįslinga istorija.“

Tiesą sakant, labai mįslinga ji nėra: daugelis merginų – kitose Europos šalyse taip pat – pradėjusios dirbti naujuose namuose „prarasdavo“ savo vardą. Priežastys būdavo nurodomos įvairios: nes advokatienė viršutiniame aukšte jau turi Marysią, tad tu būsi Zosė; nes duktė vardu Ana, todėl tave vadinsime Ruze. O dažniausiai apskritai nenurodomos. Prancūzų istorikė Anne Marie Fugier, aprašydama XIX amžiaus prancūzių tarnaičių likimus, primena formulę, kurią merginos išgirsdavo pradėdamos tarnybą: „Mano miela, vadinsies Marie.“ Tarnaitė neturi nei vardo, nei pavardės, taip pat neturi balso. Ji nebylė – kaip naivi bretonė tarnaitė Bekasinė iš prancūzų 1905 metų komikso, tapusi popkultūros heroje, o nupiešta ji buvo be burnos.

Lenkų literatūroje tarnaitės dažnai vadinamos Marysiomis, Kasėmis. Tas vardas skamba pusiau familiariai, pusiau globėjiškai, kartais palankiai, netgi maloniai, bet visada tariamas iš aukšto. O tarnaitės našlės arba ištekėjusios, kokių kartais pasitaikydavo, vadinamos vyro vardu – Stasienė, Juozienė. Arba Bazilienė, kaip ją vadino gimtuosiuose Varšuvos tyrinėtojo Stanisławo Gieysztoro namuose.

„Doroji, geroji Bazilienė. Visada tyli, beveik žodžio neištarianti, maža, smulkaus sudėjimo, sausa, kietai sučiauptomis lūpomis ir įkritusiais skruostais, visada su balta prijuoste ir baltu kyku su parauktu atraitu virš kaktos, išaugino mus visus ir nuoširdžiai prie mūsų prisirišo. Atvažiavo su mumis iš Bresto, kuriame paliko artimuosius, ir liko su mumis ilgiems metams, iki pat mirties. Nuoširdžiai mus mylėjo, nors niekada to neparodydavo. O kiek kartų mus, mamos išbartus, ji pamalonindavo tai susiraukšlėjusiu obuoliuku, tai padžiūvusio pyrago riekele, tai gabalėliu nuo senumo sutrupėjusio šokolado. Tuos skanėstus ištraukdavo iš medinės savo skrynios ir kyštelėdavo mums į rankas. Jie kvepėjo truputį naftalinu ir truputį pelėsiais, bet mums tai buvo ir gerosios Bazilienės širdies kvapas.“

 

 

Kai susirgo, šeima paguldė ją į ligoninę, nes jau „veltui duoną valgė“, o mama ir senelė nenorėjo namuose laikyti svetimos mirtinai sergančios moters.

 

Pamenu ją prieš važiuojant į ligoninę sėdinčią virtuvėje ant skrynios. Priekaištingai žiūrėjo į mus. Turiu prisipažinti, kad aš, kaip ir visa šeima, neatsimokėjau jai tokiu pačiu nuoširdžiu prisirišimu. Tai pasireiškė kad ir tuo, kad išsiuntėme karstą į Volę ir niekas iš mūsų jos kapo neaplankė. O aš, praėjus penkiasdešimčiai metų nuo jos mirties, netgi nežinau, koks iš tikrųjų buvo jos vardas.

 

Tačiau naujos kartos vis dėlto prisimena nemažai. Jų posakius dažnai palydi komentaras: „kaip sakė mūsų Andzia“, jų citrininės sriubos receptai eina iš rankų į rankas, o reti laiškai, rašyti „gerbiamai poniai“, saugomi kartu su šeimos brangenybėmis. Tarnaitės buvo svarbi jų globotinių vaikystės dalis, o pasakos, kurias sekė jiems prieš miegą, ir šiltos rankos dažnai suteikdavo daugiau saugumo nei savo reikalais užsiėmę tėvai, sukurti ne tokiems trivialiems darbams. Tarnaitės neturėjo savų reikalų, ponų namai buvo jų pasaulio cent­ras, o šeima, kurioje tarnavo, tapdavo svarbesnė už savo pačių. Tačiau įvairiuose šeimos atminimų stalčiuose ieškodama tarnaičių nuotraukų jų beveik nerandu. Vartydama senus, XX amžiaus pradžios, albumus kartais užtinku tarnaitę namo priebutyje arba miško iškyloje – ji toliau nuo visų laiko ant rankų vaiką. Fotografijos ateljė darytose nuotraukose beveik niekada. Būtų keista pasiimti tarnaitę einant fotografuotis. Tam reikia turėti Romanos Rzepeckos fantaziją. 

 

Nežinomo fotografo nuotrauka iš Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo

 

1907 metais Poznanės fotografijos ateljė tapetų su beržais fone matome balta suknele vilkinčią pagyvenusią ponią su vėduokle rankose. Ją supa dukterys – penkios elegantiškos merginos – ir tarnaitė. Pastarosios su panelėmis Rzepeckomis nesupainiosi. Jos ilgomis dailiomis suknelėmis su žabo ir klostytomis rankovėmis, aukštai susegtais plaukais. Ji kiek pakumpusi, nedrąsi, su balta prijuoste ant paprastos suknelės siuvinėta apykaklaite, su karoliais ir lygiais, su skyrimu per vidurį sušukuotais plaukais. „Motina ir dukterys sudaro uždarą ratą. Tarnaitė stovi šone. Tai gana neįprasta – pakviesti ją oficialios nuotraukos“, – rašo Katarzyna Męczyńska, meno restauratorė, monografijos apie Romaną Rzepecką ir jos dukteris autorė. Tai iš tikrųjų neįprasta, bet ir tos moterys neeilinės, Romana Rzepecka, mergautine pavarde Gex, kilusi iš Šveicarijos, prancūzų kalbos mokytoja. Jos duktė Helena, mergaičių pensiono steigėja, buvo vadinama protingiausia Poznanės moterimi. Apie tarnaitę nežinome nieko, nežinome jos vardo. Gal Pelasė?

Katarzyna Męczyńska: „Taip Poznanėje vadinamos tarnaitės, nesvarbu, koks buvo tikrasis jų vardas. Tai tapo jų sinonimu. Neįmanoma nustatyti, kuo vardu buvo Rzepeckų tarnaitė, bet galima spėti, kad jeigu ją pakvietė bendros nuotraukos, vadinasi, buvo gera tarnaitė. Tai yra darbšti, nuovoki, klusni ir lojali.“

Nusprendusi ieškoti tarnaitės vietos mergina atvažiuoja į miestą su skrynia. Arba ryšuliu – skara, kurioje surištas visas jos turtelis. Jei išsiruošia į Krokuvą, gerai žino, kur turi eiti – prie Mickevičiaus paminklo, ten ketvirtadieniais renkasi ir kitos merginos, ateina ponios, ieškančios tarnaitės.

„Turgaus aikštėje prie paminklo, – prisimena Władysławas Krygowskis, visuomenininkas ir publicistas, – rinkdavosi minia merginų ir moterų, pasiruošusių imtis tarnaitės ar ateinančios tvarkytojos darbo. Namų šeimininkės apžiūrinėdavo jas, kritišku žvilgsniu vertino jų, kaip darbininkių, privalumus, o kartu ir galimai pavojingą patrauklumą ponui ar ponaičiui. Merginos vaikštinėjo ar stovėjo, kuklios, susigėdusios, su skarelėmis ar be jų, vilkinčios kuri ką turėjo, laukiančios, kad prie jų prieitų „skrybėlėta“ ponia.“

 

Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė