Kitą dieną memorialą visiškai sunaikino riaušių milicija, kiekvienas kaspinas, kiekvienas plakatas, kiekviena gėlė buvo nuplėšti, nukirpti, buvo sunaikinti visi, net menkiausi gedulo ženklai. O žmonės, saugoję atminimo vietą savo kūnais, buvo suimti ir įmesti į kalėjimą. Dešimtys sugebėjo pasislėpti greta esančiuose daugia­bučiuose. Vietiniai slėpė atėjusius ginti Ramano Bandarenkos memorialo. Jie turėjo gulėti ant grindų nejudėdami, nedegdami šviesos, nevalgę ir negėrę, nes milicija apieškojo visus iki vieno butus, kuriose buvo girdėti ar matyti gyvybės ženklų. Negana to, ji tikrino visų išeinančiųjų iš namų dokumentus ir visi, kurie neregistruoti tuo adresu, buvo sulaikomi. Tik kitos dienos popietę žmonės galėjo išlįsti iš slėptuvių.

Dvi baltarusių žurnalistės, kurios tą dieną transliavo iš Permainų aikštės, buvo aptiktos viename iš butų. Jos gavo dvejus metus kalėjimo „už protestų koordinavimą“, nors tiesiog atliko savo darbą.

 

 

Tą dieną ten nebuvo nei tavęs, nei manęs. Dalyvavome mūsų rajono marše. Pagrindinė mintis buvo decentralizuoti liaudį. Dalis protestuotojų patraukė į Permainų aikštę, dalis bandė susirinkti Puškino prospekte, netoli mūsų namų. Nors jau buvome nusipirkę bilietus į Vieną ir, jei mus sulaikytų, nenuvyktume į rezidenciją, vis tiek užsispyriau nueiti, namie likti tiesiog negalėjau.

Priartėję prie prospekto išvydome karines mašinas, spygliuotą vielą ir priešais jas po dideliu virš prospekto nutiestu tiltu išsirikiavusius gal šimtą specpajėgų milicininkų su visa įranga ir metaliniais skydais. Stebėjome, kaip jie iššoka iš savo melsvų autobusų, kaip stato didžiulę metalinę užtvarą (net nežinau, kaip ji baltarusiškai vadinasi), stato ją skersai kelio, kad niekas neprasibrautų į kitą pusę, nors ir taip aišku: neginkluoti protestuotojai nedrįs eiti prieš armiją ar kas tie „kosmonautai“ būtų.

Kartais man atrodo, kad jie kovoja su įsivaizduojamais priešais: žiauriais, brutaliais, stipriais, iki dantų ginkluotais, tikrais ypatingų galių turinčiais nusikaltėliais, gyvenančiais tik Baltarusijos valdžios vaizduotėje. Galbūt jie visada norėjo turėti tokių tinkamų priešų, štai kodėl prisipirko tiek daug ginklų, tiek transporto priemonių, tiek daug karo „žaislų“. Bet, deja, jiems tenka turėti reikalų su tais kinkadrebiais baltarusiais, nenorinčiais elgtis agresyviai, vaikštančiais su gėlėmis ir plakatais ir kaip kvailiai vengiančiais susidūrimų.

Tiesą sakant, tas, kas pasiūlė žygio maršrutą, suklydo: kelią buvo lengva užblokuoti ir dabar žmonės vaikščiojo pirmyn atgal ieškodami spragos prasmukti. Staiga pastebėjome keistą sujudimą, kai kurie žmonės ėjo labai greitai, kiti jau bėgo. Po minutės pastebėjome lėtai prospektu važiuojančią vandens patranką, o iš jos nieko gera nelauk. Kartu su kitais bėgome kiemais namų link ir užtrukome ilgiau, nei manėme. Bėgau taip smarkiai, kad prasižiojo mano striukės užtrauktukas, bet neturėjau laiko jo sutaisyti.

 

Julijos Cimafejevos nuotraukos

 

Įraudę, išmušti prakaito priėjome prie įėjimo į mūsų laiptinę, kur, kaip visada, ant suoliukų sėdėjo senukai kaimynai. Bet laiptinės durys buvo atlapos, kad specpajėgoms sumanius iššukuoti teritoriją protestuotojai turėtų kur pasislėpti. Duris paliko mūsų kaimynas iš pirmo aukšto, kurį visad matydavome rūkantį koridoriuje, vilkintį bjauriais berankoviais marškinėliais ir vienu pirštu naršantį po išmanųjį telefoną. Kai paklausiau jo, ar paslėptų žmones namuose, atsakė „žinoma“ ir nuo tol buvome vienas kitam prielankesni.

Po ketvirčio valandos, kai protestuotojai jau buvo išsiskirstę, atvyko būrys ginkluotos milicijos. Jų uniforma buvo be jokių skiriamųjų ženklų, tik vado šarvai papuošti raudonos ir žalios spalvų vėliavėle. Iš viršaus tie vyrai atrodė kaip didžiuliai vabzdžiai: plonos lazdos juodomis pirštinėmis apmautose rankose, žvilgantys juodi šalmai, greiti judesiai. Fotografavau juos ir mane staiga supykino. Ar jie įsilaužtų į mūsų butą, jei kas nors iš jų pakeltų galvą ir mane pastebėtų? Bet jie nepastebėjo. Ir nerado jokių protestuotojų, kurie pasitraukė gerokai anksčiau.

/ / /

Rašau šiuos žodžius sėdėdama prie balto stalo mūsų laikinuose namuose Grace. Čia pro aukštą langą švyti mėnulio česnako skiltelė, o apvali it moliūgas saulė žadina mus kiekvieną rytą. Dabar esu saugi, nebijau, kad omonininkai pagrobs iš gatvės vidury dienos, nebijau, kad auštant į mūsų namus įsiverš tuzinas kaukėtų smogikų, suguldys mūsų nuogus kūnus ant grindų, paims kompiuterius, telefonus, kameras, grasins išprievartauti, jei nepasakysime savo „Telegram“ paskyros slaptažodžio... Norėčiau, kad šie žodžiai skambėtų perdėtai, kad tai būtų tik retorinė priemonė. Deja, taip nėra. Esama pakankamai tai ištvėrusių žmonių liudijimų, ir liudijimų tų, kuriems būtent dabar tenka tai kentėti.

Pirmomis dienomis Grace mane graužė kaltė, kad esu laisva, esu saugi, esu toli. Sekiau sekmadienio protestų naujienas ir vis dar jutau skausmą, o vidinė baimė dar ilgai nesitraukė. Net dabar, pragyvenusi užsienyje ketvertą mėnesių, aš vis sapnuoju, kaip bėgu ir slepiuosi nuo OMON’o. Kartaisi man pavyksta pabėgti nuo jų sapne, o kartais turiu nubusti, kad jų atsikratyčiau.

Kovo 15 d.

Už traukinio, judančio į Gracą, langų tamsu. Mes skaitome, atspindyje lange matau tavo įdėmų profilį. Tai seniai pamirštas jausmas: kažkur važiuojant traukiniu sėdėti ramiai ir skaityti. Kupė mes esame vieni. Keletas jaunuolių, gal studentai, įlipo Vienoje, bet po penkiolikos minučių išėjo. Todėl nusiimu savo FFP2 respiratorių ir įkvepiu truputį laisvės, nors tai ir neleidžiama. Tu taip pat nusiimi respiratorių, atsigeri pieno ir suvalgai bananą. Dabar, po rimtos čia, Aust­rijoje, tau atliktos operacijos, turi valgyti reguliariai, kas valandą.

Grįžtame į mūsų laikinus namus po savaitgalio Vienoje, praleisto kartu su baltarusiais. Jie pakvietė mus į skaitymus ir dalyvauti solidarumo su politiniais kaliniais akcijoje. Tad grįžtame perpildyti įspūdžių, pavargę ir kiek sužvarbę, porelė trumpai nusikirpusių reta kalba kalbančių keleivių pustuščiame per Austrijos kalnus naktį važiuojančiame lenkiškame traukinyje.

Į šeštadienio skaitymus Volksgarten, kurie policijoje oficialiai buvo įregistruoti kaip politinė akcija (ir tai leido mums šiais koronos laikais susirinkti), atvykome vos keliomis minutėmis anksčiau, bet neradome nė vieno žmogus. Tik kaizerienė Elizabetė, lydima dviejų didžiulių dogų, ramiai laukė sukryžiavusi sterblėje rankas, o mes prisėdome ant akmeninių suoliukų. Netrukus atėjo pirmieji klausytojai, ėmė rinktis publika. Žmonės iš įvairių sričių, daugiausiai moterys, susibūrė praėjusį pavasarį ir ėmė aktyviai veikti – kreipėsi į Aust­rijos politikus, rinko pinigus baltarusių pabėgėliams, piketavo prieš milicijos smurtą mūsų šalyje.

Po ilgų mėnesių buvo tikras malonumas garsiai skaityti tikriems klausytojams, matyti jų akis, girdėti juoką ir atodūsius, atsakinėti į užduodamus klausimus. Nors susipažinome virtualiai, per „Zoom“ skaitymus, kuriuos surengė Austrijos baltarusiai Tarptautinės gimtosios kalbos dienos proga.

Stovėdami prieš klausytojus tarsi ant scenos skaitėme ir daug kalbėjome. Pūtė netikėtai stiprus Vienos vėjas, plėšė iš eilėraščių ir prozos žodžius, nešė juos į ausis taikioms savaitgalį parke leidžiančioms austrų šeimoms.

Bet po valandos, kai mus nusivežė ant Kalenbergo kalno, esančio miške, Vienoje, supratau, kad vėjas Volksgarten tebuvo vaikų žaidimai. Veidas degė nuo stiprių vėjo gūsių, jis perpūtė tiek kepurę, tiek mano tučtuojau užsimestą gobtuvą. Žiūrėjau į tavo pliką galvą, lengvą striukę ir man buvo dar šalčiau.

Vakare viena baltarusių šeima mus pakvietė į slaptą (už kruopščiai užtrauktų užuolaidų dėl kovido suvaržymų) vakarienę. Po vyno, šnekų ir garsiosios sovietinės „Silkės pataluose“ ėmėme ruoštis solidarumo akcijai su baltarusėmis politinėmis kalinėmis. Man davė užduotį prie plakatų prisegti Baltarusijos menininkų ir fotografų nuotraukas ir iliustracijas, o tu kaišiojai raudonus pūkuotus virvelių galiukus pro pradurtas skylutes paveiksluose. Paveikslai bus sukabinti improvizuotoje parodoje. Kiti vakarėlio dalyviai tvirtino plakatus ir skelbimus su informacija apie kalinius prie medinių rėmų, atrinkinėjo plakatus, kurie bus laikomi rankose vykstant akcijai, sprendė, kas bus garsiai skaitoma viešai. Dar niekada nebuvau dalyvavusi diasporos solidarumo akcijose, nors „Telegram“ kanaluose mačiau daugybę nuotraukų ir vaizdo įrašų iš viso pasaulio. Nė nežinojau, kiek darbo reikia atlikti iš anksto.

Kitą dieną Vienoje lijo ir, norėdami pasislėpti, mes užsukome į Leopoldo muziejų. O kai išėjome pro muziejaus duris, akyse vis dar stovint Schiele’s, Klimto ir Kokoschkos paveikslams, buvo laikas eiti prie Maro kolonos Grabeno gatvėje – ten turėjo vykti akcija.

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

Julija Cimafejeva (g. 1982) – baltarusių poetė, vertėja, viena iš literatūrinio internetinio vertimų žurnalo „ПрайдзіСвет“ (prajdzisvet.org) įkūrėjų. Poezijos knygų „Klaidų knyga“ (2014), „Cirkas“ (2016), „Burna“ (2020) autorė.