Grand Tour 1939 – nepaprasta ekscentriško monarcho iš erelių šalies kelionė

 

Šis tekstas – pasakojimas apie neįprastą kelionę per visą Europą ypatingu mūsų žemynui laiku, kai artėjantis pasaulinis karas tiesiog tvyrojo ore. Taip pat apie išskirtinį šios kelionės herojų – tolimos šalies karalių, praradusį savo karalystę ir kartu su šeima pasileidusį kelionėn į nežinomybę, kuri trumpam atvedė ir į Vilnių. Trumpas pabėgusio monarcho sustojimas Vilniaus geležinkelio stotyje – tarsi savotiška pranašystė to, kas įvyks vėliau, kai per karą ir jam pasibaigus šimtai tūkstančių žmonių praras savo namus, tėvynes, artimuosius, įprastus gyvenimus ir leisis į kelionę – dažniausiai ne savo noru. Daugelis jų taip pat paskutinį kartą gyvenime išvys Vilniaus geležinkelio stoties peroną. 

 

Ahmedas Zogu

 

1939 m. liepos 12-osios naktį Vilniaus geležinkelio stotyje buvo laukiama neįprasto svečio. Turėjo atvykti Albanijos – tolimos šalies Europos pietuose, apie kurią mažai kas žinojo ir kurią plačioji visuomenė laikė paslaptinga ir egzotiška, – monarchas. „Egzotiški svečiai Varšuvoje!“ – skelbė Lenkijos laikraščių ant­raštės. „Karalius Ahmedas Zogu Vilniuje, pakeliui į Rygą!“ – rašė tuometinė vietinė Vilniaus spauda. Spaudoje pasirodžiusios karaliaus nuotraukos atskleidžia pietietiško lovelaso tipą – baltas elegantiškas, pagal užsakymą siūtas kostiumas, plačiabrylė skrybėlė, skvarbios tamsios akys, paslaptinga šypsena, madingai pakirpti ūsai. Karalius Zogas I Europoje, kurios tarpukario epocha 1939 m. vasarą kaip tik ėjo į pabaigą, buvo laikomas ekscentriškiausiu ir keisčiausiu žemyno monarchu.

 

 

Zogas I – ekscentriškiausias ir keisčiausias XX a. Europos monarchas

 

Kuo A. Zogu toks išskirtinis? Tuo metu jis buvo vienintelis musulmonų valdovas Europoje, susikūręs monarchiją pats sau, be to, kilęs iš šalies, kuri iki tol europiečių sąmonėje beveik neegzistavo. 

XX a. 3 dešimtmečio Europos iliustruoti žurnalai rašė, kad jis esą per dieną surūkydavo 150 kvepintų cigarečių ir laisvalaikiu žiūrėdavo Holivudo filmus – teigiama, kad jo mėgstamiausi aktoriai buvo Charlie Chaplinas ir Shirley Temple. Be to, teigiama, kad per vos 10 metų trukusį valdymą jis išgyveno mažiausiai 55 pasikėsinimus į savo gyvybę. Taip pat buvo rašoma apie jo santuoką su gražuole vengrų aristokrate, tapusia Albanijos karaliene Geraldina. 

A. Zogu, tiksliau, Ahmetas Muhtaras Bej Zogolli, gimė 1895 m., kai Albanija dar priklausė Osmanų imperijai. Tuo metu albanai buvo susiskirstę į klanus, sudarančius nedideles regionines tėvonijas, – XX a. pradžioje jie vis dar buvo de facto feodalinė visuomenė, tautinės bendruomenės jausmas dar tik formavosi. A. Zogu buvo kilęs iš vieno įtakingiausių klanų, vaikystę ir jaunystę praleido Stambule, kur įgijo išsilavinimą, kaip pats teigė, Galatasarajaus koledže.

Ahmedo motina Sadiya Toptani buvo didžiojo Skanderbego – viduramžių albanų legendinio didvyrio Gjergjo Kastrioti Skënderbeu, XV a. pirmoje pusėje vadovavusio sukilimui prieš Osmanų imperiją, išlaisvinusio didelę dalį albanų žemių nuo turkų valdžios ir net gavusio iš popiežiaus titulą Atleta Christi, – sesers palikuonė.

Grįžęs į šalį, Ahmedas pakeitė Zogolli pavardę į Zogu, albaniškai ji reiškia „paukštis“, tai buvo tarsi užuomina į juodąjį erelį, Albanijos – šalies, kurios pavadinimas gimtąja kalba yra Shqipëria, arba „erelių šalis“, – simbolį. 

1912 m. A. Zogu tapo vienu iš Albanijos nepriklausomybės deklaracijos signatarų. Jis taip pat dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Įdomu, kad, būdamas Austrijos-Vengrijos kariuomenės savanoris, jis kovėsi Juodkalnijoje. 

1920 m. grįžo į atgimusią Albaniją ir greitai kilo politinės karjeros laiptais. 25-erių tapo vidaus reikalų ministru, o po 2 metų – ministru pirmininku. Šiame poste išbuvo pusantrų metų – pasiekimas nemažas, turint omenyje, kad 1920–1921 m. Albanijoje, valdomoje genčių klanų, pasikeitė net 7 ministrai pirmininkai. Būtent tuo metu pirmą kartą pasikėsinta jį nužudyti – per ginčą prie parlamento jį pašovė studentas, kalbama, kad dėl kraujo keršto papročio, tebepraktikuojamo tuometinėje Albanijoje. Pasak vietos laikraščių, A. Zogu buvo du kartus pašautas į pilvą, o paskui lyg niekur nieko įėjo į parlamento pastatą, atsistojo prie tribūnos ir pradėjo sakyti kalbą, nekreipdamas dėmesio į kraujavimą ir siaubą kolegų akyse.

Per 1924 m. birželio revoliuciją A. Zogu pabėgo iš Albanijos į kaimyninę Serbų, kroatų ir slovėnų karalystę, ten jam pavyko užsitikrinti karaliaus Aleksand­ro I Karadžordževičiaus paramą ir karinę pagalbą. Vadovaudamas 5 500 „savanorių“ būriui (kuriame buvo 500 rusų samdinių, vadovaujamų „baltųjų“ emigrantų pulkininko Sergejaus Ulagajaus), A. Zogu nužygiavo į Tiraną ir ją užėmė per Kūčias, tą pačią dieną įvykdė valstybinį perversmą, nuversdamas stačiatikių vyskupo Fano Nolos vadovaujamą vyriausybę. 

1925 m. sausį A. Zogu pasiskelbė respublikos prezidentu, o 1928 m. rugpjūčio 25 d. paskelbė Albaniją monarchija, o save – jos karaliumi. Naujasis monarchas pasivadino dvigubu Zogu I ir Skanderbego III vardu. Įdomu, kad per karūnaciją jis prisiekė ant Biblijos ir Korano vienu metu, taip parodydamas pagarbą abiem šalyje dominuojančioms religijoms, ir pakartojo garsiuosius Albanijos poeto Pashko Vasos (priskiriamus dar ir Skënderbeu) žodžius: „Albanų religija yra albaniškumas.“ 

Be to, naujasis karalius turėjo gana liberalų požiūrį į religiją – nors pats buvo musulmonas, jo šeima šventė ir Ramadaną, ir Velykas, ir Kalėdas.

 

 

Achilo palikuonis ir Napoleono įpėdinis

 

Monarchijos poreikį Albanijoje Zogas I aiškino tuo, kad tik karaliaus autoritetui paprasti žmonės jaučia pagarbą ir net nežino, ką reiškia žodis „prezidentas“. Tuo jis argumentavo ir savo didžiulį asmeninį reprezentacinį biudžetą, kurio išlaidos siekė net apie 1,5 mln. Albanijos frankų – t. y. 2 proc. tuometinio valstybės biudžeto. Monarchija turėjo daryti įspūdį albanams ir įskiepyti pagarbą. Kaip? Pavyzdžiui, vietos istorikai kruopščiai įrodinėjo, kad monarchija Albanijoje turi šimtametę istoriją, o tarp Zogo I pirmtakų, pasak jų, buvo tokios antikinės asmenybės kaip Achilas, Aleksandras Didysis, garsusis antikos karalius Pyras ir, žinoma, G. K. Skënderbeu.

Nenuostabu, kad nedidelės šalies tolimame pietiniame Europos pakraštyje valdovas, daug investavęs į savo įvaizdį – pirko brangias generolo uniformas, siuvosi brangius baltus kostiumus pagal naujausią Paryžiaus madą, pakrantėje įsikūrusiame Durese pastatė įspūdingą karališkąją rezidenciją ir nuolat gausino savo mersedesų parką, – netrukus išgarsėjo kaip ekscentrikas. 

Zogas I skelbė, kad jo tikslas – skatinti visų albanų tautinę savimonę, suvienyti nesutariančius šiaurės ir pietų klanus į vieną tautinę bendruomenę. „Vidutinis albanas nieko nežino apie savo tautybę, jis lojalus tik savo klano vadovui. Turime pamažu perkelti jo lojalumą nuo klano prie nacionalinės valdžios“, – aiškino karalius, kurio oficialus titulas buvo „Visų albanų karalius“.

Tačiau jo biografai nurodo, kad visai galima Zogo I poreikio kurti brangiai kainuojančią ir pompastišką monarchiją priežastis – vaikystėje patirtas didelis susižavėjimas Napoleonu ir noras mėgdžioti „Visų prancūzų imperatorių“. Napoleonas kadaise iš užkariautų žemių rytinėje Adrijos jūros pakrantėje sukūrė vadinamąsias Ilyrijos provincijas, kurių pavadinimas buvo nuoroda į senovės Ilyriją. Albanai save laiko tiesioginiais senovės ilyrų palikuonimis, todėl Zogas I nesunkiai suvokė atnaujinąs Naujosios Ilyrijos idėją.

 

Karaliaus rūmai, nusiaubti Zogui I pabėgus į užsienį. Nuotraukos iš Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo (Narodowe Archiwum Cyfrowe)

 

 

Vidaus autoritarizmas ir fašizmas iš kito jūros kranto

 

Monarchas norėjo modernizuoti Albaniją, o valdė ją kaip diktatorius – iš labiausiai atsilikusios Osmanų kalnų provincijos ir skurdžiausios žemyno šalies norėjo sukurti modernią Europos valstybę. Užduotis buvo nelengva, todėl jis pradėjo nuo kelių, ligoninių ir mokyklų statybos, siuntė studentus į Europos universitetus ir skyrė jiems stipendijas, sukūrė administracinio valdymo sistemą, faktiškai nuo nulio įsteigė Vidaus reikalų ir Užsienio reikalų ministerijas, o rengdamas naujus baudžiamosios, civilinės ir komercinės teisės kodeksus visapusiškai naudojosi pripažintais Europos pavyzdžiais.

Reformoms įgyvendinti reikėjo finansinės paramos ir techninės pagalbos, kurią Zogas I pirmiausia gavo iš kaimyninės Italijos. Romoje buvo įkurta Albanijos ekonominės plėtros draugija, kuri finansavo kelių, tiltų ir kitų viešųjų objektų statybą. Taip Italija greitai pradėjo daryti aktyvią įtaką ir Albanijos užsienio bei vidaus politikai. 

Netrukus fašistinė Italija praktiškai visiškai finansavo Albanijos monarcho investicinius planus – Benito Mussolini siekė visiškai kontroliuoti Albaniją, kurią laikė savotišku placdarmu planuojamam būsimam Graikijos užkariavimui. 

Zogas I nusprendė atsiskirti nuo savo sąjungininko, tačiau tai padaryti buvo jau per vėlu – Albanijos kariuomenė, kurią sudarė tik 13 000 karių, o oro laivyną – vos 2 lėktuvai, nebuvo pajėgi atremti italų puolimo.

Albanijos ir Italijos santykiai ėmė blogėti jau XX a. 4 dešimtmečio pradžioje: 1932 m. Zogas I atmetė pasiūlymą sudaryti muitų sąjungą su Italija, išsiuntė iš šalies kelis italų karinius patarėjus, o 1933 m. šalyje uždarė visas itališkas mokyklas. Tačiau Albanija ir toliau buvo labai priklausoma nuo Italijos, brangūs karaliaus sumanymai generavo naujas skolas, ekonomika tebebuvo silpna. 

 

 

Invazija

 

1925 m. Zogo I paskelbta stabilios raidos kryptis nutrūko 1939 m. balandį, Italijai okupavus Albaniją. Invazija į Albaniją buvo viena pirmųjų parodomųjų Italijos kariuomenės karinių operacijų – mažasis pergalingas karas, kurio B. Mussolini’ui reikėjo įvaizdžiui palaikyti ir kuris taip pat atitiko jo skelbiamą viziją – atkurti Pax Romana. 

Jau pirmosiomis 1939 m. balandžio dienomis Italijos valdžia nusiuntė Albanijai ultimatumą, kuriuo buvo reikalaujama šalyje įvesti tiesioginį Italijos protektoratą. Jį priėmus šalis praktiškai netektų nepriklausomybės. Karalius Zogas I bandė tempti laiką, bet nesėkmingai. 

1939 m. balandžio 7 d. Italijos kariuomenė įžengė į Albaniją ir iki balandžio 10 d. užėmė beveik visą šalį. Jau balandžio 12 d. okupantų skubiai sušauktas Albanijos parlamentas nubalsavo už Zogo I nuvertimą nuo sosto ir šalies „suvienijimą“ su Italija. 

Dar pirmąją invazijos dieną Zogas su žmona Geraldina, ką tik, vos prieš dvi dienas gimusiu sūnumi princu Leka, seserimis ir dvaro pareigūnais pabėgo į Graikiją, iš kurios paskelbė proklamaciją Albanijos žmonėms ir paragino juos kovoti su okupantais. Tačiau buvo jau per vėlu.

Iki pat pabėgimo Zogas I praktiškai niekada neišvyko už šalies ribų ir niekur nesirodydavo be solidžios asmens sargybos rikiuotės. Vienintelė Zogo I kelionė į užsienį – 1931 m. į Vieną – baigėsi, beje, pasikėsinimu į jo gyvybę. Į karalių, išeinantį iš Vienos operos teatro, šovė užpuolikas, asmens sargybinis pridengė monarchą, o šis išsitraukė pistoletą ir... nušovė užpuoliką. Po šio incidento Zogas I pirmą kartą sulaukė tarptautinio dėmesio – Vakarų spauda apie jį pradėjo rašyti kaip apie gangsterių karalių ir „paskutinį romantišką valdovą Europoje“.

 

Bus daugiau

 

 

 

 

Nikodemas Szczygłowskis – keliautojas, vertėjas, eseistas, reporteris. Lodzės universitete baigė Viduržemio jūros regiono archeologijos studijas, o Prahoje – Vidurio Europos vadybos institutą, slovėnų kalbos žinias tobulino Liublianos universitete, Slovėnijos kultūros žinovas.