Ludomiras Sleńdzińskis. „Šeimos portretas“, fanera, aliejus, tempera, 130 × 129,5 cm, 1933,
Nacionalinis muziejus Varšuvoje (Muzeum Narodowe w Warszawie).

 

Ar šiame individualizmo amžiuje galėtumėte įsivaizduoti, kad kuris nors Vilniaus dailininkas imtųsi tapyti savo šeimos portretą? O jei dar – Vilniaus panoramos fone? Kad ir kiek stengtųsi šeimos vertybių saugotojai, santuokos prestižas pastarąjį dešimtmetį menko, ištuokų skaičius tik augo (pernai skyrybų registruota truputėlį mažiau nei užpernai ir tai gal tik dėl to, kad vis daugiau porų gyvena nesusituokę ir jų planuose – nei vestuvių, nei vaikų). Individualizmo persmelktoje kultūroje turėti šeimą mažai kam beatrodo garbingas laimėjimas, ypač jei esi menininkas – manykime, mažiausiai dvigubas individualistas, o greičiausiai gal ir narcisistas. 

Neseniai vienas psichologas atkreipė dėmesį, kad šeimos, kurias gali pamatyti „Ikea“ kavinėje, neatrodo laimingos, gal veikiau pavargusios. Jam paantrinta, kad panašiai būtų galima pasakyti ir apie kitose kavinėse pietaujančias šeimas: tarsi jos ten iš pareigos, per vargą, per kančią. Bet štai ir 1933-iaisiais Vilniuje gyvenęs Ludomiras Sleńdzińskis (1889–1980), trečios kartos vilnietis ir trečios kartos tapytojas, 44 metų šeimos tėvas, Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto dėstytojas, nutapytame „Šeimos portrete“ tarsi gyvas ir kažin kokio rūgštoko veido. Tarsi klausytųsi, ką čia dabar apie skirtingas šeimos sampratas, šeimos vertybes, prestižą ar lytinį švietimą diskutuojame. Atrodo, iš anapus šviesiai Vilniaus panoramai nugarą atsukęs dailininkas, tuoj ims ir ką nors nelabai linksmo pasakys, o gal prapliups aiškinti, mus mokyti. Mat, pasak vieno amžininko, mėgo bendrauti, buvo kalbus, ypač pavartojęs liežuvį atrišančio skysčio – tada kalbėdavo ilgai ir nesileisdavo sustabdomas. O gal ten, paveiksle, savo kalbą jau yra išdrožęs, ir ji, panašu, nebuvo labai saldi, nes stilinga art deco kostiumėliu pasipuošusi, raudona berete į mus iš paveikslo šviečianti dailininko žmona Irena – nuolankiai nuleidusi akis, veidas atrodo beveik verksmingas, kažin ką nebyliai slepiantis. Moters ranka švelniai prilaiko knygą ar sąsiuvinį, atgręžtą į dukrą Julittą, bet neatrodo, kad tas daiktas kuriai nors iš jų rūpėtų. Mergaitės veide matyti kažin koks sustingęs susirūpinimas, raukšlelė virš dešiniojo antakio tarsi atkartoja tėvo raukšlę tarpuakyje. Vargu, ar jie nerimauja dėl tais metais į valdžią Vokietijoje atėjusio Hitlerio, holodomoro Ukrainoje ar Atlantą šlovingai perskridusių ir tuometinės Vokietijos teritorijoje žuvusių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno... O gal susirūpinę dėl katedros gobelenų, kuriuos dailininkas gelbėjo nuo pardavimo į užsienį 1933–1934 m. byloje? Buvo aktyvus, visuomeniškas ir, reikia manyti, ne vien tik dėl dėstytojo, vėliau – profesoriaus statuso Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete dažnai jautėsi tvirčiau nei kas nors kitas. Pasitikėjimą jam, kaip meno žinovui, mūzos tarnui ar net draugui, suteikė tvirtos vilnietiškos šaknys ir menininkų dinastijos stiprybė – jo tėvas Vincentas (netgi dalyvavo 1963–1964 m. sukilime ir buvo ištremtas) ir senelis Aleksandras Sleńdzińskiai buvo tapytojai, šeimą iš kartos į kartą lydėjo ne tik dailė, bet ir muzika, jie puošė Vilniaus bažnyčias. Galime spėti, kad L. Sleńdzińskiui buvo puikiai žinoma, kad paveiksle „Šeimos portretas“ matoma šviesi Šv. Kotrynos bažnyčia iš prigimties tokia balta nebuvo, kad tuo metu ji tik nuo laiko poveikio pablukusi (raudona geležies oksido spalva į pastato fasadą sugrąžinta visai neseniai – restauravimo darbai baigti tik 2023 m.). 

Tai, kad L. Sleńdzińskis – asmuo, bemaž gimęs su teptuku rankoje, paveiksle atspindi ir jo į akis krintantis raudonos spalvos kotelis. Nors įrankio dalies su šereliais nematyti, beveik neabejojame, kad šeimos tėvo rankoje – teptukas. Jis čia tikriausiai įterptas simboliškai, kaip svarbus asmens reprezentacinis elementas: sunku būtų patikėti, kad į akis baltumu beveik spiginantys dailininko marškiniai ir šviesios kelnės yra jo profesinė apranga, o jis pats tik minutėlei atitrūkęs nuo darbo, išėjęs prisėsti su šeima į balkoną. Greičiausiai viskas paveiksle apskaičiuota, pasverta, išmatuota, jei tikėsime kitų žmonių išlikusiais prisiminimais apie dailininko charakterį. Raudonai oranžinės nasturtės balkono klomboje – irgi tarsi suplanuoti elementai, jau net pernelyg derantys prie beveik tokios pat spalvos Vilniaus stogų, Julittos apykaklaitės, teptuko koto, Irenos beretės... Net ir dailininko žmona ir dukra čia beveik raudonplaukės, nors neatrodo, kad tam būtų įtakos turėjusi, tarkim, saulėlydžio ar saulėtekio šviesa – danguje matyti tik šiek tiek stilizuoti grakščiai, tarsi į vilnų kuodelius suvyti kamuoliniai debesys, kurių grakštumui, regis, antrina moters ir mergaitės rankos. Turbūt ne be reikalo L. Sleńdzińskis, vienas ryškiausių Vilniaus neoklasicizmo mokyklos atstovų, garsėjo kaip puikus rankų vaizduotojas...

Šv. Kotrynos bažnyčia už šeimos narių nugarų ir nasturčių – ne vienintelis atvejis, kai ši šventovė tampa svarbiu dailininko portreto elementu. Kodėl taip nutiko, galėtų paaiškinti ir faktas, kad kurį laiką šeima gyveno Teatro gatvėje. Beje, žmoną ir dukterį – nebūtinai pirmame plane – modeliais L. Sleńdzińskis rinkosi daugybę kartų.  

Nors Vilnius, tais metais gyvavęs Lenkijos sudėtyje, buvo vertinamas kaip Lenkijos provincija, L. Sleńdzińskis nebuvo iš tų, kurie pasaulį matė tik iš šalies pakraščio perspektyvos. Mokslus ėjo Peterburge, keliavo po Italiją, lankėsi Graikijoje, Egipte, Sirijoje, Libane, Turkijoje, Palestinoje. Neatsitiktinai kūryboje įžvelgiama Peterburgo klasicizmo, italų neoklasicizmo, vietinės dailės maniera, vėlesniuose paveiksluose – stilizuoto realizmo bruožų. Dailininkas daug sykių įvairiai apdovanotas, taip pat aukso medaliu Paryžiuje tarptautinėje parodoje „Menas ir technologijos“ už paveikslą „Motinos portretas“.

Jis, žinoma, ir kūrėjas, kurio darbai iki šiol įdomūs kolekcininkams. Pernai jo „Danutos Wyrwicz-Wichrowskos portretas“ (1934) Lenkijos „Desa“ aukcione buvo parduotas už daugiau kaip 51 tūkst. eurų kainą (su aukciono mokesčiais). Vienas iš dešimties aukcio­nuose brangiausiai parduotų Lietuvos dailininkų paveikslų. O gal turėtume sakyti, kad Lenkijos dailininkų? Šiuo metu Vilniuje eksponuojamoje parodoje, kurioje daugiausia lenkų darbų, toks klausimas galėtų kilti ne vienam.

„Šeimos portretas“ ir kiti šio dailininko paveikslai ne šiaip sau pasirinkti atspindėti Vilniaus dailės lauką parodoje „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Ekspoziciją parengė NDG ir Nacionalinis muziejus Krokuvoje, kūrinius skolino Lietuvos ir Lenkijos muziejai, archyvai ir kitos institucijos, parodą kuravo profesoriai Giedrė Jankevičiūtė ir Andrzejus Szczers­kis. Tai, kad įvairias parodos temas atspindinčių L. Sleńdzińskio darbų čia daugiau nei kitų autorių, irgi nėra atsitiktinumas. Tapytojo vaidmuo Vilniaus kultūriniame gyvenime – ryškus kaip ir „Šeimos portreto“ teptukas rankoje. Dailininko tapybos maniera ir pedagoginė veikla turėjo didelę įtaką to meto Vilniaus dailininkų kūrybai. Vilniaus dailininkų draugijos (WTAP) steigėjas ir pirmininkas, Vilniaus universiteto Dailės fakulteto monumentaliosios tapybos profesorius, 1929–1939 m. prodekanas ir dekanas. Vienas tų, kurio darbai saugomi Balstogės „Sleńdzińskių giminės iš Vilniaus galerijoje“. 

Ar dažnai dailininkas sapnuodavo Vilnių ir savo jauną šeimą Teatro gatvėje, kai 1945 m. per repatriacijos programą išvyko iš miesto, palikdamas čia giliai įleistas savo giminės šaknis?

 

 

 

 

Amanita Muscaria – daugmaž disciplinuota ir nežinia kaip edukuota parodų lankytoja.