Filmo „Per arti“ kadras

 

Neturėjau didelio noro žiūrėti dar vieną, kaip atrodė perskaičius juostos „Per arti“ anotaciją, liūdną lietuvišką filmą. Vis dėlto nuėjau. Nuėjau ir panirau į žalią, vešlų, paslaptingą mišką kažkur Prancūzijos kalnuose. Kai filme veiksmo nedaug, svarbu, kur jis vyksta – ir čia didžiulis kino dailininkų komandos nuopelnas. Žiūrovas lengvai patiki, kad filmuojama Prancūzijos kaime, kalnų fone stovinčiuose prancūziškai nerūpestinguose šeimos namuose, kuriuose kasdien naudojami antikvariniai mediniai baldai. Modernybės ten yra tik tiek, kiek būtina – telefonas, ir tas laidinis. Sodas lietuvio akims neįprastas – be išpuoselėtų gėlynų ir akmenų kompozicijų, vienintelė puošmena – senovinio šiltnamio vazonuose auginami sodinukai. Kamerai malonu sustoti, o žiūrovui pabūti  paprastoje tų namų aplinkoje, ilgiau palaikyti žvilgsnį žaliose apylinkės kalvose – ilgoji lietuviško kino tyla šiame filme neslegia, ji pripildyta paukščių ir gamtos garsų. Maža paslaptis – pasirodo, didžioji dalis tų „prancūziškų“ scenų filmuota Pavilnyje. 

„Per arti“ režisierė ir scenarijaus autorė Austėja Urbaitė nevargina ilga įžanga, ir žiūrovas, tarsi mant­rą suskaičiavęs iki šimto – o prancūziškai tai padaryti gali būti iššūkis, kartu su Žaklina ir Leonu ima laukti Lietuvoje įvaikintų brolio ir sesers. Naujieji tėvai viską apgalvojo ir, kad vaikams būtų lengviau adaptuotis, pasamdė lietuvę Gabrielę, pirmaisiais mėnesiais padėsiančią naujai šeimai susikalbėti. Tai tiek tos dramos, nes vaikai dar maži, nedaug prisimena iš praeities, o naujieji tėvai – motyvuoti. Praeis kiek laiko ir visi gyvens laimingai. Bet drama tame žaliame rojaus sode vis dėlto kyla ir lėtai įtraukia žiūrovus į pozicinį karą, verčia rinktis puses ir pagaliau suvedžiojusi ir apgavusi palieka it musę kandus. 

Kiekvienai dramai reikia konflikto kibirkšties, ir jau pirmosiose scenose tarp dviejų moterų – Žaklinos ir Gabrielės – kilusios žiežirbos virsta emociniu gaisru. Režisierė didžiąją filmo dalį sėkmingai dėlioja mozaiką, kur tamsūs tonai priskiriami Žaklinai, o šviesūs – Gabrielei. Įsitempusi, užslėpto liūdesio ir nepasitikėjimo sprogdinama Žaklina kontrolę ir tvarką pasirinko kaip išgyvenimo mechanizmą – jos santykis su supančia gamta yra atsargus, apsiribojantis naudingu šiltnamiu, o su vaikais – griežtomis taisyklėmis. Tik vėliau (jau pasibaigus filmui) tave aplankys supratimas, kad po tokiu elgesiu paslėpta moters baimė. Ši baimė tokia didelė, kad apakina ją ir tarsi įkalina tuos, kuriuos ji myli (Žaklina užsispyrusi gydo seną ir ligotą šeimos šunį). Bet paleisti – per baisu, per skaudu. Tokia aukščiausios vidinės įtampos būsenos moteris nuolat ieško konfliktų ir prieš nežinomybę kovoja siekdama tvarkos ir logikos. Didžiausią oponentę Žaklina randa Gabrielės asmenyje – jauna lietuvė auklė filme pristatoma tarsi laukinis gamtos vaikas, nevaldoma ir nepaisanti taisyklių, drąsiai žengianti į vešlius miškus, lendanti į tamsias olas, kaip lygi žaidžianti su vaikais. Ne veltui tie vaikai norėtų, kad Gabrielė būtų jų sesuo, jie jaučia, kad ji arčiau vaikų, o ne suaugusių pasaulio. Filme tik užsimenama apie neišbūtą, neišmylėtą Gabrielės vaikystę, motinos užkrautą naštą siekti chirurgės karjeros. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šios dvi moterys nesutaria, nes konkuruoja dėl vaikų meilės ir dėmesio, bet didžiausias priešas sau yra jos pačios. 

Nors Gabrielės personažą lengva priimti, bet būtent ji turi daugiausiai neišspręstos tamsos. Užliūliuoti scenų, kaip ji organiškai kuria santykį su vaikais, praleidžiame momentą, kai medus virsta nuodais. Pati Gabrielė irgi nepastebi virsmo gyvate, kurios išnarą retą atvirumo (ir meilės) sau akimirką rado toje tamsioje oloje. Jos gyvatė – kaip Rojaus sodo žaltys gundytojas, – sekdama nekaltą pasaką apie Medūzą Gorgonę, ima kiršinti vaikus su įtėviais. Pasakos personažai pamažu įgauna šeimos narių bruožus: vaikai gali tapatintis su pasakos Berniuku, Medūzos, tokios panašios į Žakliną, uždarytu bokšte. Jis vienintelis išvengė į akmenį paverčiančio Medūzos žvilgsnio. Ypatingo žiaurumo scena įvyksta dengiant vakarienės stalą: įsijautę į Gabrielės kuriamą pasaulį vaikai, vos pagavę Žaklinos žvilgsnį, sustingsta tarsi suakmenėję. Jų vaikiškas žaidimas, kurio taisyklių nesupranta suaugę, Žaklinai ypač skaudus – ji vėl lieka nuošalyje, vėl pasijunta atstumta. Žaidimą pasiūliusi ir tyliai viską stebinti Gabrielė jaučia savo pranašumą ir nuosekliai kankina Žakliną. Pačioje filmo pabaigoje pradeda kirbėti klausimas, kodėl Gabrielė tokia kritiška Žaklinos auklėjimo metodams, jos pasirinktam būdui kurti santykį su vaikais, kodėl ji sąmoningai kišasi į naujos šeimos būvį. Pritrūksta labiau matomų ir ryškesnių užuominų apie Gabrielės virsmą iš mielos mergaitės į aršią ir kerštingą paauglę – bet gal tokia ir turi būti vyresnė nemylėtų vaikų sesuo. 

Žaklinos vyrui Leonui ir filme, ir šeimoje tenka tik antraeilis vaidmuo – jis pats tai supranta ir bet kokias ambicijas vadovauti perkelia į kūrybos erdvę.  Leonas miestelio parkui kuria Medūzos Gorgonės mozaiką. Į mozaikas, žinia, reikia žiūrėti tik pabaigtas ir geriausia per atstumą – tik tada pamatai kūrinio grožį. Ilgiau kamera pabūna ties mozaikos eskizu – ten moteris gyvatės plaukais stebėtinai panaši į Žakliną. Jei tikėtume Gabrielės pasaka, būti tapatinamai su Medūza Gorgone nėra komplimentas mylimai moteriai. Tačiau Antikos mituose Gorgonė yra galingųjų dievų žaidimų auka: pamylėta Poseidono, pavydžios Atėnės už tai paversta pabaisa,  Gorgonė baudžiama už moteriškumą. Tačiau net ir paversta naikinti galinčiu ginklu, mitologijoje ji pirmiausia yra gynėja – prie Heraklio skydo pritvirtinta nukirsta galva skirta ne pulti, o saugoti. Tokia yra ir Žaklina – sąmoningai pasirinkusi saugoti ir kurti savo namus. Ir tai yra daug. 

Prancūzų dramaturgo Joelio Pommerat pjesėje „Dviejų Korėjų susijungimas“, kurios premjera neseniai įvyko Vilniaus senajame teatre, yra istorija apie porą, pasamdžiusią auklę įsivaizduojamiems vaikams – nes be minties apie bendrus vaikus pora neturi nieko bendro. Žiūrint „Per arti“ prisiminiau šią absurdo miniatiūrą kaip priešingybę filme rodomai porai: Leonas ir Žaklina turi labai daug bendro, jų pilnatvei iš tiesų vaikų netrūksta. Vis dėlto jie bus geri tėvai – supranta Gabrielė, ankstyvą rytmetį išeinanti į miško prieblandą. Žaklina apsaugojo savo namus nieko nepaversdama akmeniu. Medūzos myli ir saugo.

 

 

 

Marija Dautartaitė – skaitytoja ir žiūrovė.