Subtilus Austėjos Urbaitės filmas „Per arti“ pagrįstas, galima sakyti, socialine dokumentika – realiomis įvaikinimo istorijomis ir praktikomis. Taigi spekuliacijomis šia tema filmas nekvepia: jam nepritaikysi žodžių „šokiravo“, „sudrebino“ ir panašių, taip mėgstamų į perteklines emocijas orientuotos mūsų žiniasklaidos. 

Ir nors filme, regis, turėtų dominuoti socialiniai motyvai, pagrindinė filmo tema vis dėlto yra kultūrinės tapatybės, nacionalinio identiteto klausimas, adaptacija ir integracija nepažįstamoje terpėje. Socialiniai aspektai – tik potemė, įsipinanti į pagrindinę filmo liniją, įkūnijančią ne tik vaikų, bet ir jų auklės Gabrielės taikymąsi prie naujos aplinkos, atsiskleidžiančią per kalbą, papročius, vizijas. Taip pat – lietuviukus įvaikinusios prancūzų šeimos susidūrimą su tuo, ką galima pavadinti kitais, kitokiais, nepanašiais, svetimais, egzotiškais, kuriuos reikia prisijaukinti, prisipratinti. Tema labai aktuali, sakyčiau, netgi aštri, tačiau filmo kūrybinė komanda ją atskleidžia pasitelkdama poetinę kalbą, prisodrintą mitologinių simbolių. Publicistinis patosas greitai išsivadėja, o po kurio laiko ima atrodyti netgi juokingas. Ne veltui Juozas Miltinis mėgo sakyti: „Ieškok ne naujo, o amžino.“ 

 

Filmo „Per arti“ kadras

 

Režisierė, pasirinkusi šiai temai nagrinėti psichologinį aspektą, leidžiantį žiūrovui ne tik matyti, bet ir justi tai, kas slypi už kadro, suteikė filmui amžinumo nuojautą. Kas esame, kokie esame? Greiti prisitaikyti, pamėgdžioti, perimti? Persikūnyti, pamiršti? Saugoti kažką, ko nemokame įvardinti, tik jaučiame?.. Kas mums yra kalba, šeima, pasaulis, kultūra? Ar kitų kultūrų atžvilgiu esame „laukiniai“, ar mums tokios atrodo kitos kultūros?..

 Filmo epizodas, kuriame įmotė Žaklina suteikia naujus nelietuviškus vardus vaikams – tarsi iniciacija į naująją kultūrą, naujos tapatybės suteikimas. Vaikai tai priima gana santūriai, tačiau iniciacija neapsieina be pasipriešinimo (vaikai nelabai nori kalbėti prancūziškai, Karolina-Caroline užsispyrusiai niekina pelėsinį sūrį). Šį tylų vaikų pyktį palaiko jų auklė; trijulė sukuria atskirą pasaulėlį su aiškiais riboženkliais, kuriuos mandagiai, o kartais ir desperatiškai bando įveikti Žaklina. 

Pasirinktas įdomus mitologinis aspektas – Medūza Gorgonė, į jos akis pažvelgęs, suakmenėdavo bet koks gyvas padaras. Žaklinos vyras kuria mozaiką – Gorgonės galvą, neišbaigdamas akių, akcentuodamas plaukus (gyvates). Kadre gamtos ritmu vis pravingiuoja gyvatės, Žaklina vilki gyvatės rašto palaidinukę, kuria vėliau aprengia Karoliną. Taigi naujoji terpė asocijuojasi su tuo, kas gražu ir pavojinga, kas praryja, užhipnotizuoja, apsiveja, kur inicijuojamasis – tarsi savotiška auka, balansuojantis tarp akmens, vandens ir veidrodžio simbolių. (Beje, veidrodis – vienintelis skydas, gelbstintis nuo Gorgonės žvilgsnio.)

Įdomiausios abi moterys – filme visą laiką tarp jų vyksta nebyli kova, kurios įkaitai – ir vyras, ir vaikai, ir senas šuo, ir netgi gamta – vizionieriška, keista, sapniška. Ir šioje kovoje nėra nei pralaimėjusios, nei nugalėtojos, nei gerosios, nei blogosios – jos abi keičiasi šiais vaidmenimis, įkūnydamos savo genetinį, archajinį kodą, kultūros tipą ir stereotipą. Jei Žaklina yra Gorgonė, tai Gabrielė – galbūt lietuviškas baziliskas, kurio žvilgsnis taip pat mirtinas. Kas atsitinka, kai susiduria medūzos ir bazilisko žvilgsniai?

Itin iškalbinga šiuo atveju paskutinioji filmo scena, kai Gabrielė pasitraukia į tamsų mišką, Žaklina mato ją pro langą, o vaikai, sutūpę prie seno šuns, jį glosto. Galbūt tai liudytų, kad negalima per arti prisiimti, prisileisti svetimos tapatybės – pasitraukdama Gabrielė pripažįsta pralaimėjimą, o gal taip siekia savo tapatybę išlaikyti? Tą patį galima pasakyti ir apie Žakliną: pasilikdama čia su vaikais, ji irgi nenugali, nelaimi. (Turint omeny, kad nuo jos kaip nuo itin valdingos motinos pabėgo jos tikras sūnus Sebastianas, žiūrovui paliekama būsimos dramos nuojauta.)

Abiejų moterų išsiskyrimas šiek tiek primena veng­rų režisieriaus Jánoszo Szászo filmo „Dvynių dienoraštis“ pabaigą, kai prie valstybės sienos išsiskiria trylikmečiai broliai, patyrę šeimos dramą Antrojo pasaulinio karo metais: vienas lieka vienoje pusėje, kitas – kitoje, tarsi pasidalydami į dvi priešingas ideo­logines stovyklas. Juos ir toliau jungs kraujo ryšys, tačiau skirs siena – nauja terpė, aplinka, kultūra, tapatybė. Filme „Per arti“ tokio aštraus ideologinio akcento nėra, bet sienos, atsidalijimo nuojauta išlieka. 

 

 

 

Renata Šerelytė – rašytoja, scenaristė.