„Tu man nieko neprimeni“

 

Anot Marijos Kavtaradzės, meilės istorija – tai tokia istorija, kurią pasirinkęs niekada neprašausi. Nes veikiausiai neatsiras žiūrovo, kurio ši tema nedomintų, nejaudintų, neužkabintų, pagaliau – nebūtų patirta, išgyventa. (Juk įsimyli net cinikai!) Kultūrinėje žmonijos atmintyje meilės istorijos išlieka kaip labai ryškūs kultūros artefaktai (Romeo ir Džuljeta, Tristanas ir Izolda, Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas). Netgi perdaryti, sušiuolaikinti, suaktualinti, įvairiai interpretuojami išlieka iš esmės nepakitę – tai dramos, liudijančios gaivališką meilės jėgą. 

Kadangi „Tu man nieko neprimeni“ įvardijamas kaip romantinė drama, veikiausiai šis kūrinys turėtų patikti plačiai žiūrovų auditorijai. Be to, ir filmo anonse bei kūrybinės komandos interviu paminėta, kad pagrindiniai veikėjai kuria romantinius tarpusavio santykius. Tačiau supratimą apie tikrąjį romantizmą, ko gero, jau esame negrįžtamai praradę: klasikiniai romantikai nebuvo tik naivūs svajotojai, o visa, kas romantiška, buvo dar ir pavojinga, baisu. Tai anapus slypinti paslaptis, pasaulio sielvartas, mirtis, liūdesys, apsėdimai, perversijos. Ogi šiuolaikiniai žmonės romantiką dažniausiai įsivaizduoja kaip tam tikrus buitinius patogumus arba peizažą. Ir nieko čia nepadarysi. Kaip su įsigalėjusia mada vartoti daugiskaitą vietoj vienaskaitos („temperatūros“ ir „nuotaikos“) ir „kad“ su bendratimi. 

Taigi tikėtis kažko romantiško senąja (tikrąja) prasme iš filmo neverta, o ir nereikia. Nebent kruvino konflikto kaip būtino dramaturginio akcento (bet apie jį vėliau). Ir nors daugelis pabrėžia faktą, kad aseksualumo tema lietuviškame kine iškyla pirmą kartą, tai reikėtų vertinti ne kaip egzotiką, o veikiau kaip subtilų psichologinį niuansą, kaip susidūrimą su kitu, kitokio jaukinimąsi, bandymą būti empatiškam. 

Dviejų jaunuolių – šiuolaikinio šokio šokėjos Elenos (akt. Greta Grinevičiūtė) ir gestų kalbos vertėjo Dovydo (akt. Kęstutis Cicėnas) – kuriamas ryšys atrodo kasdieniškas, paprastas, netgi banalus. Ir nuspėjamas (nieko gero iš to nebus!). Regis, ir patys veikėjai tai žino, o gal nujaučia. Gal todėl Dovydas negaišdamas prisipažįsta esąs aseksualus (iš žiūrovo atimama besivystančios intrigos galimybė), o Elena nelabai dėl to nustemba. Gal dėl to, kad nežino, kas tai yra (vėliau pasigūglina ir sužino).

Tačiau, nepaisant to, jiedu vis tiek kuria šiltą ryšį. Čia telpa viskas: ir kasdiena su savo detalėmis (sriuba, šokio pamokos su kurčiais vaikais), ir šokis gatvėje, ir nenorminė leksika, ir alaus bokalas bare (gražus epizodas, kai Elena sėdi už stalo, o Dovydas atsispindi veidrodyje tarsi būtų sapnuojamas, tarsi vaidentųsi), Dovydo gestų kalba, Elenos nyris į vandenį, jos išraiškingo kūno plastika. Ir nors suprantu, kad kine nebyliomis scenomis kartais išreiškiama daugiau nei žodžiais, tačiau šiek tiek glumina Elenos ir Dovydo dia­logų paviršutiniškumas; ar tikrai jauni žmonės tegali tik tiek vienas kitam pasakyti? O kalbos aistra, stichija, gal net žiaurumas?.. Netgi gerokai išgėręs Dovydas tesugeba kažką bejėgiškai išlementi apie netikusią sistemą ir apie tai, kodėl jis turi būti vyras. Na, neišradinga! Staiga prisimenu eliotišką eilutę: „Kodėl aš ne gruoblėtos vėžio žnyplės šiurkščiam laukinio sąsiaurio dugne?“

Bet įtariu, kad veikėjas, deklamuojantis Thomą Stearnsą Eliotą, būtų gerokai didesnė anomalija nei aseksualas, verčiantis iš gestų kalbos. Mums prie širdies tos anomalijos, kurias lengviau įsisavinti. Ir kad nebūtų labai baisios. O tikra poezija, tikra romantika juk baisi, įtraukianti kiaurai. 

Dėl skurdžios (na, tebūnie – paprastos) kalbėsenos ir objektų, kuriuos veikėjai dialogais aprėpia, jų pasaulis kartais atrodo klaustrofobiškas. Toks burbulas, kuriame nelabai išsiteks kas nors daugiau už Dovydą ir Eleną. Uždarumą dar labiau pabrėžia stambūs veikėjų planai, užgožiantys visą kadrą, nepaliekantys vietos distancijai, atsitraukimui. 

Tiesa, filme dar figūruoja Elenos draugė Viktorija, vienuolė, su kuria Elena kartais pasišneka. Apie tai, kad vienuolyne sunkiausia yra keltis pusę šešių ryto. (Nors žinome, kokie gundymai ištikdavo netgi šventuosius. O gal nebežinome? O gal šiuolaikiniams vienuoliams tai nebeaktualu?..) Žiūrėdama į Viktoriją, pagalvojau, kad būtų gera pora Dovydui. Šalta kaip ledkalnis Elenos motina (akt. Rimantė Valiukaitė) – stereotipinis personažas; nejautri, nesupratinga, svetima, tik šmėsteli ir išnyksta visiems laikams.

Filmui besibaigiant, pagaliau įvyksta lauktasis konfliktas – Dovydas patenkina save duše, o Elena ima jam priekaištauti: jeigu gali duše, tai kodėl negali su manim? Bet kadangi iki tol viskas filme vyko drung­nai, tai ir čia nereikėtų nieko romantiško, gaivališko tikėtis. Be to, juk abu veikėjai – ne laukiniai, o kultūringi žmonės. Taigi tik pasigirsta pakeltas tonas, trinkteli durys, vienas išeina į parką ir valgo ant suoliuko iš streso, o kitas ateina iš paskos ir bando susitaikyti. 

Tiesą pasakius, nėra čia nei dramos, nei romantikos. Gerokai daugiau viso to rastume, tarkim, kad ir kriminalinėje kronikoje, kurioje ir charakterių, ir siužetų – nors vežimu vežk. O šičia yra tiesiog filmas apie tam tikrus santykius. Vietomis gražus, vietomis juokingas. Tai paliudijo ir salės reakcija – jaunimas juokėsi.

Klausantis juoko, į galvą toptelėjo epizodas iš M. Kavtaradzės ankstesnio filmo „Išgyventi vasarą“, kai linksma kompanija, važiuodama į Palangą, kažkur ties Kryžkalniu pamiršo juos lydinčią Danguolę. Ir kompanijai, ir salėj sėdinčiai publikai buvo labai juokinga. 

Ir nepapriekaištausi jiems, kad pamiršti žmogų stotyje nelabai mandagu. Na, būta čia ko – nieko gi neatsitiko. Ir jie, racionaliai mąstant, teisūs. Bet vis dėlto, kodėl jie jos neprisiminė? Kodėl Elenai Dovydas nieko neprimena? Kas jiems yra atmintis, kokią erdvę ir kokį laiką aprėpia? Ar iš tiesų joje atsirastų vietos ir kitiems, kitokiems, ar geriau juos palikti Kryžkalnio stoty?

 

Renata Šerelytė – prozininkė, eseistė, literatūros kritikė, vaikų literatūros rašytoja, scenaristė, daugiau nei 30 knygų autorė.