Konstatuodamas, kad kultūros leidiniuose pristatomos knygos gerokai skiriasi nuo leidinių, kuriuos skaito dauguma žmonių, nepasakysiu nieko naujo. Ši situacija susiklostė tikrai ne čia ir ne dabar – taip esama nuo seno ir ne tik pas mus. Plačiosios visuomenės interesai dažniausiai nelabai gali ir tikrai neturi sutapti su gana siauram humanitarų ratui rūpimomis problemomis, todėl vargu ar dera tikėtis, kad kurią dieną dauguma liausis skaičiusi madingus bestselerius ir peršoks prie sunkiai suvokiamų šedevrų. Kita vertus, ši situacija gilina ir taip nemenką atskirtį tarp snobų ar specialistų burbulo ir likusios skaitytojų publikos. Tad kai knygų mugėje apsiknyginę giminaičiai ir pažįstami ėmė siūlyti perskaityti jų įsigytus ir „ant greičio“ perverstus, o gal nė neatsiverstus leidinius, šį kartą nepaisydamas išankstinės nuojautos, kad daugelis siūlomų knygų vargu ar paliks gerą įspūdį, nutariau neprieštarauti. Šiame tekste apžvelgsiu būtent tokius – masiškai perkamus ir plačiai aptariamus – skaitinius.

 

Birutė Davidonytė, Dovydas Pancerovas. „Pranešėjas ir prezidentas“

Šiųmetės knygų mugės pardavimų rekordininkus nuspėti tikrai nebuvo sunku: tiriamosios žurnalistikos profesionalų Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo parengta beletrizuota (beje, nežymiai) ata­skaita apie dabartinio LR Prezidento priešrinkiminės kampanijos vingrybes buvo iš anksto reklamuota ir specialiai išleista prieš mugę tikintis lengvai išplatinti šiais laikais Lietuvoje retai pasitaikantį 15 000 egzempliorių tiražą. Nors gerai žinomi vadybiniai triukai, regis, suveikė be priekaištų, pačios knygos tikrai nepavadinčiau nepriekaištingai parengta. Tiesą sakant, rašydamas pirmą sakinį labiausiai abejojau, ar tinka „Pranešėją ir prezidentą“ vadinti tiriamąja žurnalistika. Man leidinio stilius kartais atrodė panašesnis į sausoku faktų dėstymu pasižyminčio pranešimo ar net protokolo ir geltonajai spaudai būdingo rašinio, manipuliuojančio dirbtinai išpūstomis intrigomis, hibridą. 

 

Birutė Davidonytė, Dovydas Pancerovas. „Pranešėjas ir prezidentas“. Knygos dizaineris Aivaras Lukošius. – V.: „Laisvės TV“, 2023.

 

Perskaityti iki galo pavyko tik prisivertus, mat pradžioje buvau pasiryžęs argumentuotai pasiginčyti su tais, kurie man šią knygą įpiršo pristatydami kaip svarbų informacijos apie neva neregėto lygio valdžios machinacijas šaltinį. Tačiau pagaliau įveikęs nykų 293 psl. tekstą, prikaišiotą ne visada reikšmingų faktų ir keistų spėliojimų, kodėl vienas ar kitas asmuo konkrečiu atveju pasielgė būtent taip (beje, nors visada laikiau save politikos realijomis besidominčiu žmogumi, daugiau nei pusė „Pranešėjo ir prezidento“ puslapiuose minimų pavardžių man negirdėtos), suvokiau, kad suplanuotas ginčas vargu ar bus vaisingas. Esminė bėda turbūt ta, kad, skirtingai nei apie šį leidinį teigiamai atsiliepiantys ir galintys lengvai paminėti bent kelis įstrigusius epizodus, aš taip ir nesugebėjau atsikratyti nuobodaus ir neįdomiai pateikto pasakojimo įspūdžio, todėl vargiai ką atsimenu. Atsakymas į klausimą, kodėl tautiečiai mėgsta tokias knygas, turbūt susijęs su jų panašumu į anglų graibstomus paskalų apie karališkąją šeimą rinkinius: perskaitęs manaisi suprantąs valdžioje esančiųjų charakterį, mąstymą, kartais net gali sau leisti pasilyginti ar susitapatinti su valdančiaisiais.

 

Andrius Kleiva. „Ką veikia Japonija“

Dar viena knyga, sukėlusi didelį skaitytojų susidomėjimą knygų mugėje. Skirtingai nei „Pranešėjas ir prezidentas“, Andriaus Kleivos tekstas apie Japonijos gyvenimo ypatumus gerokai įdomesnis. Leidinių patrauklumo skirtumus išduoda dabartinė pas mane užsilikusių egzempliorių išvaizda: abi knygas skaičiau galvodamas, kad rašysiu apžvalgas, ir mėginau tam ruoštis klijuodamas lipnius lapelius ties įspūdingesnėmis vietomis. Tad „Ką veikia Japonija“ puslapius šiandien žymi ne viena iš šono kyšanti spalvota juostelė, o „Pranešėjas ir prezidentas“ taip ir liko be žymėjimų...

 

Andrius Kleiva. „Ką veikia Japonija“. Knygos dizainerė Kotryna Šeibokaitė–Ša.  – V.: „Tyto alba“, 2023.

 

Kas žavi A. Kleivos knygoje? Pirmiausia – žaismingas, autoironija persmelktas stilius. Štai trumpas epizodas, kuriame aprašoma, kaip autorius, mėginantis prisitaikyti prie vietinių įpročio iš anksto kalendoriuose planuoti visas smulkmenas, bando pakviesti pažįstamą susitikti: „Žinodamas, kad reikia planuoti, vieną draugę pakviečiau susitikti po dviejų savaičių – kaip tik kovą. „Kurių metų?“ – ji manęs klausia. Paskui šypsosi: „Ne, aš čia juokauju. Kovą... Hm. Balandį? Šiek tiek sudėtingoka ir balandį. Gal tada gegužės 6-ąją?“ Vienąkart šokiruotas, antrąkart – po juokų atpalaiduotas, dabar gi trečią – vėl nutrenktas elektros, aš tik pasakau, kad tinka. „O kurią valandą? Galiu tarp 11:30 ir 12:30, o paskui 15:00–18:00. Ar tinka?“ – papildė ji. Iš tikrųjų tai labai netinka, bet tiks. Nesakau, kad aš net nežinau, ką veiksiu ryt“ (p. 319). 

Svarbu paminėti ir pasakojimo lengvumą, kuris neretai juntamas net fiziškai: supranti, kad autoriui neteko ilgai sėdėti kankinamai klausinėjant savęs, kaip kokią nors situaciją ar temą aprašyti – tiesiog ėmė ir užrašė, kas buvo galvoje. O jo galvoje kartais sukasi itin originalūs palyginimai: „Japoniškas kūnas dienomis neužmirštamas tiek pat, kiek ir automobilis garaže“ (p. 229) – apie japonų požiūrį į sveikatos priežiūrą; „Lietuvoje paklaustas apie skonį niekada neužsimanau atsakyti „bum bum“, „pykšt pokšt“ arba „trakšt trakšt“ (p. 183) – apie japonų pomėgį apibūdinant maisto savybes vartoti onomatopėjas. Skaitant neapleidžia mintis, kad A. Kleiva, įsivaizduodamas, kaip jo tekstą priims skaitytojai, mėgaujasi rašymo procesu (bet geba nenusileisti iki užkalniško bulvariškumo). Įdomi ir pasakojimo struktūra. Pavyzdžiui, paskutinis skyrius „Ką Japonija veiks šiandien?“ pateiktas kaip būdingiausių kiekvienos valandos vaizdų šalies didmiesčių gatvėse chronologinis aprašymas. Žodžiu, jei nesate ypatingi Saulės šalies papročių žinovai ir norite smagiai praleisti laiką su knyga – „Ką veikia Japonija“ tikrai vykęs pasirinkimas.

 

Vytautas Landsbergis, Sergej Loznica. „Dialogas apie Lietuvą ir laisvę“

Filmo nemačiau, tad bent knygą perskaitysiu – tokia buvo pirma mintis atsiverčiant leidinį, parengtą pagal medžiagą, naudotą kuriant gerai žinomą Sergejaus Loznicos filmą „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Skirtingai nei kine, knygoje be didesnių iškarpymų (taip teigia sudarytojai) užfiksuotas 16 valandų trukęs Sergejaus Loznicos ir Vytauto Landsbergio dialogas apie 1990–1993 m. Lietuvoje vykusius ar su Lietuva susijusius įvykius, jų priežastis ir pasekmes. Skaitant, o ypač pristatant knygas apie nevienareikšmiškai vertinamus politikos veikėjus (daugumai tautiečių V. Landsbergis neabejotinai būtų pačiame tokių asmenų sąrašo viršuje) labai svarbus paties skaitančiojo požiūris, nes nuo jo dažnai priklauso informacijos interpretavimo galimybės. Todėl skubu iš anksto apsidrausti prisipažindamas, kad nesu nei ypatingas V. Landsbergio gerbėjas, nei tas, kuriam „jo net klausytis baisu“. Kita vertus, savita Vasario 16-osios tradicija tapusius politiko pasisakymus iš Signatarų namų balkono kartais televizoriuje stebiu net specialiai. 

 

Vytautas Landsbergis, Sergej Loznica. „Dialogas apie Lietuvą ir laisvę“. Sudarytojas Arnas Ališauskas. Iš rusų kalbos vertė Nerijus Šepetys. Dizaineris Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2023. 

 

Iš šios knygos tikėjausi nemažai: praplėsti žinias, atgaivinti gerokai prislopusius jaunystės prisiminimus, taip pat neabejojau aptiksiąs tekste kandaus sarkazmo. Tikėjausi ir įvairiapusės diskusijos – originalių klausimų ir universaliai skambančių atsakymų. Buvo fragmentų, kuriais nenusivyliau. Pavyzdžiui, paklaustas, kodėl tapo politiku, V. Landsbergis atsakymą pradeda gerokai nukrypdamas į šoną: „Yra toks dalykas kaip gyvenimas. Vienas mano pažįstamas rašytojas, rašantis knygas vaikams, parašė keletą knygelių apie meškiuką Rudnosiuką. Ir ten meškiukas priėjo prie filosofinės išvados, kurią ir pasakė: „Viskas būtų neblogai, jei ne tas gyvenimas“ (p. 235). Taip ir matai šnekančiojo akyse sublyksint gudrų dilgoką šypsnį – maždaug, galvokit visi dabar, kas čia per rašytojas ir kas tas Rud­nosiukas (beje, įdomu, kaip Rud­nosiukas buvo pavadintas bend­raujant rusiškai?). Tačiau dažniausiai tekstas sausokas, pernelyg prisotintas konkrečių detalių, o aptariami įvykiai – daugsyk girdėti. Dialogo reikšmės lyg ir nepaneigsi: ateityje šis interviu tikriausiai bus traktuojamas kaip vienas rimtesnių svarbaus Lietuvai istorinio laikotarpio liudijimų. Vis dėlto pasigedau kažko esmingesnio, iš gilumos kylančio. Galbūt suveikė perdarymo efektas: atvejai, kai iš tos pačios medžiagos bandoma sulipdyti ir filmą, ir knygą, gana retai vainikuojami dviguba sėkme. Kita vertus, preciziškai sukonspektuotas pokalbis turėtų patikti mėgstantiems faktų tikslumą, o ypač skaitytojams, kurie nėra matę aptariamų įvykių savo akimis. 

 

Andrew Steele. „Nesenstantys“

Dar viena specifinė išskirtiniu populiarumu pasižyminčių leidinių grupė – knygos apie sveikatą. Nors šios kategorijos temų spektras gana platus (nuo konkrečių negalavimų ir jų profilaktikos ir gydymo iki vaistažolių sąvadų), knygų apie sveikatą daugumą vis dėlto sudaro medijose išgarsėjusių įvairaus lygio veikėjų – nuo profesorių iki pusiau šarlatanų – patarimai. Todėl būtina pabrėžti, kad šia prasme „Nesenstantys“ nėra visai tradicinė knyga – leidinį bene labiausiai tiktų vadinti švietėjiško pobūdžio studija apie senėjimo biologiją. Gana jauną tyrimų kryptį populiarinančio Andrew Steele’o biografija, sprendžiant iš knygoje bei internete pateikiamos informacijos, primena daugelio šiuolaikinių autorių, užsiimančių mokslo idėjų sklaida, nueitą kelią: gyvenime jis ne sykį kardinaliai keitė interesų sritis ir veiklos formatą. Pradėjęs nuo fizikos studijų A. Stee­le’as vėliau kurį laiką užsiėmė dirbtinio intelekto galimybių analize, po doktorantūros susidomėjo gyvybės mokslais, o pastaruoju metu daugiausiai dėmesio skiria biogerontologijos klausimams. Galiausiai tapo savotišku nuomonės formuotoju, pragyvenančiu iš knygų rašymo, televizijos laidų bei internetinio turinio kūrimo. 

 

Andrew Steele. „Nesenstantys“. Iš anglų kalbos vertė Gražina Nemunienė. Viršelį adaptavo Natalija Domnina.  – V.: „Liūtai ne avys“, 2022.

 

Kad „Nesenstančių“ autorius ilgai dirbo akademinį darbą, nesunku suprasti iš informacijos pateikimo būdo: kiekvieną teiginį stengiamasi pagrįsti faktais ir skaičiais, pateikiamos nuorodos į šaltinius, aprašančius naujausius tyrimų rezultatus. Nepaisant mokslinių duomenų gausos, tekstas skaitomas pakankamai lengvai – įrodymas, kad A. Steele’as geba gyvai ir patraukliai kalbėti. Pripažinkime, skaityti pusiau mokslinę knygą apie senėjimo procesus ir galimybę juos pristabdyti tikrai nėra pats įdomiausias užsiėmimas. Tačiau viskas gerokai palengvėja, kai aiškinant sausus, o kartais ir pakankamai sudėtingus dalykus pasitelkiama gyva, ironijos nestokojanti pasakojimo maniera: „Liūdnoka į save žvelgti būtent iš šios perspektyvos, bet evoliucijos požiūriu jūs esate indas spermai arba kūdikiams“ (p. 72); „Medis iki šiol stiprus ir manoma, kad jam 4850 metų. Tai reiškia, kad jis išdygo 3 a. (greičiausiai galvoje turimas 3 tūkstantmetis, – aut. past.) pr. Kr. pradžioje, kai Stounhendžas tebuvo griovys su keliais smulkiais akmenimis“ (p. 84). Nusprendusius paimti į rankas šią knygą turėtų pradžiuginti ir pakankamai stambus bei vykusiai parinktas šriftas, leidžiantis lengviau įžiūrėti ir greičiau perskaityti tekstą. 

Nepaisant pagyrų, turiu pripažinti, kad įpusėjus knygą mano dėmesį autoriaus propaguojamoms idėjoms vis dažniau prislopindavo gausiai minimi biocheminiai ir genetiniai rodikliai, tarp kurių trumpinių nesunku susipainioti. Todėl „Nesenstančius“ rekomenduočiau pirmiausiai tiems, kurie išties nuoširdžiai domisi aptariamomis problemoms. Mėginimas įveikti šį skaitinį jėga – kaip ir kiti prievartiniai užsiėmimai – vargu padės siekiant ilgaamžiškumo.

 

 

Antanas Sheshi – šiek tiek nupušęs personažas, antroje amžiaus pusėje nusprendęs realizuoti savo grafomaniškus polinkius knygų apžvalgose.