Lazdynų baseino sporto salė 2017 metais

 

Sovietmečiu Vilniuje viešosios įstaigos, pvz., restoranai ar organizacijų biurai, buvo noriai puošiami įvairiomis meno formomis: nuo skulptūrų iki vitražų. Šimtai jų, ilgai puošę viešąsias vietas, išnyko, o mūsų dienas pasiekė tik vienetai. Ne visos interjero puošmenos turėjo ideologinę prasmę, todėl kyla klausimas: kodėl didžioji dalis jų buvo arba sunaikintos, arba paslėptos? Į šį klausimą galima atsakyti įvairiai. Viena vertus, po Nepriklausomybės atkūrimo praėjusios epochos menas buvo laikomas netinkamu ir (ar) pasenusiu. Naujieji pastatų savininkai siekė egzotikos, tad po „euroremonto“ meno kūriniai pašalinti arba paslėpti. Kitais atvejais neprižiūrimos šios interjero detalės byrėjo, trupėjo ir dėl lėšų trūkumo paprasčiausiai buvo pašalinamos. Taip pat žinoma atvejų, kai, išsikrausčius seniesiems patalpų šeimininkams, naujieji savininkai pastatus su meno kūriniais nugriovė. Toks likimas ištiko „Spartos“ fabriko, „Tauro“ alaus bravoro bei Grąžtų gamyklos interjero detales.

Kazio Morkūno vitražo „Trys mūzos“ atvejis nėra pirmas (vitražas atsitiktinai rastas striptizo klube). Tikriausiai jau esame pamiršę, kad, prieš nugriaunant Profsąjungų rūmus, pagrindinėje salėje už gipso kartono plokščių rasti Algimanto Stoškaus vitražai. Buvęs Vilniaus meras žadėjo šiuos vitražus išsaugoti ir įkomponuoti į naujus koncertų rūmus, tačiau neaišku, ar tai bus įvykdyta. Taip pat neaišku, kur dabar jie yra. 

 

Lietuvos automatikos (Panerių g. 45) vitražai

 

Amatininkų užeiga. Pavelo Puzynos nuotraukos

 

Sovietmečiu Vilniuje daugelis restoranų, pvz., „Laumė“, gausiai dekoruoti ne tik vitražais, bet ir kitomis detalėmis. Buvusioje „Amatininkų užeigoje“ buvo galima aptikti nuostabius Henriko Kulšio vitražus, kurie, deja, neišliko. Viename iš buvusių didžiausių Vilniaus restoranų „Dainava“ (A. Vienuolio g. 4) už pagrindinio baro buvo Teodoro Kazimiero Valaičio kalto metalo bareljefas „Saulė“. Dabar jis eksponuojamas Dailės muziejuje. 

Verta paminėti atvejus, kai meno kūriniai (skulptūros ar vitražai) yra išlikę iki šių dienų, tačiau paslėpti, o apie jų būklę mažai žinoma. Pagiriuose veikusiame sveikatingumo komplekse tebėra įspūdingi Algirdo Dovydėno vitražai, puošiantys baseino salę. Kompleksą valdo privati įmonė, patalpas naudojanti kaip valgyklą. Už medinių virtuvės sienų išlikusi baseino erdvė su gerai išsilaikiusiais vitražais. Jų ateitis nėra aiški. Panerių g. 45 buvusios Lietuvos automatikos valdybos laiptinės langus iki 2018 m. puošė Vilniaus dailės kombinate pagaminti vitražai, vaizdavę automatikos valdybos tikslus, gyvenimą, automatikos prietaisus bei elektros montažo darbus. Prieš pastato renovaciją savininkai nuėmė visus 3 vitražus, tačiau tolimesnis jų likimas nėra aiškus. Vilniaus termofikacinės elektrinės Nr. 2 fojė ilgai už sienos buvo paslėptas vitražas, kuriame vaizduojama žmogaus figūra bei Vilniaus miesto panorama. Šis kūrinys atidengtas visai neseniai. Buvusioje Vilniaus „Pušyno kelio“ sanatorijoje, ant pusiau apleisto gyvenamojo pastato sienos, išlikusi mažai kam žinoma mozaika „Vakaras“. Ją 1982 m. sukūrė dailininkė Marija Mačiulienė. Šios mozaikos ateitis nežinoma, tačiau, atsižvelgiant į pastato būklę, tikėtina, kad nei statinys, nei kūrinys nėra saugomi.

Tai tik keli pavyzdžiai, tačiau nesaugomų meno kūrinių galima aptikti gerokai daugiau. Daugeliu atvejų jie saugomi netinkamai, paslėpti ar net naikinami. Ši praktika yra ydinga, mat ideologinės žinios neperteikiantys meno kūriniai neturėtų būti apleidžiami ar naikinami vien dėl to, kad buvo sukurti epochoje, kurios prisiminti nenorima. Beje, panašūs procesai vyksta ir su kitų laikotarpių ar net šiuolaikiniais meno kūriniais.