Daiva Kairevičiūtė. Rašytojas Artūras Tereškinas. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“ 2023

 

Man niekada nepatiko fotografuotis. Net tada, kai turėtų būti pats fotografavimosi įkarštis – antras ar trečias gyvenimo dešimtmetis. Kelios dvidešimtmečio nuotraukos išliko – ilgi šviesūs plaukai ir didžiulė juoda barzda. Mano kurso draugės Vilniaus universitete vis klausdavo: ar tu sentikis? Ar tu žydas? Nežinau. Gal labiau antras nei pirmas. 

Kūno dismorfija, besitęsianti visą gyvenimą. Gėda, sumišimas, badavimas, varškė su kava, skrandžio opa ir vėl gėda. Tikriausiai dėl jos ir nemėgstu fotografuotis. Nors kenčiantiems nuo kūno dismorfinio sutrikimo turėtų patikti žiūrėti į veidrodį, tobulinti savo įvaizdį ir laukti komplimentų: „Kokios nuostabios šiandien tavo kojos.“ 

Ir fotosesijų buvo nedaug. Viena iš baisiausių buvo „Moters“ ar kitam panašiam žurnalui (tiksliai nepamenu kuriam, turėjo būti gal kokie 2003 ar 2004 metai). Joje fotografė liepė užsimauti dujokaukę ir užsidėti storą virvę ant kaklo. Pozuodamas galvojau: „Gerai, kad nesimatys mano veido. Tik ką reiškia ta stora virvė? Matyt, vyriškumo stereotipus, kurie mane tiesiog smaugia.“ 

Kitoje labai trumpoje fotosesijoje Mindaugo „Maximoje“ garsus fotografas liepė įsivaizduoti, kad aš – rašytojas, ir paremti ranka galvą. Rašytojas turi į kažką remtis ir būti labai mąslus. Žvelgti į tolį. Remti galvą ranka atsisakiau, rašytoją suvaidinau įdėmiai apžiūrinėdamas šalia esančios parduotuvės asortimentą. 

Man, dismorfiškai būtybei, artimiausia buvo fotosesija, vykusi prieš gerą dešimtmetį. Žinojau, kad menininkė naudos daug „Photoshopo“. Nuotraukos tikrai buvo tobulos: pataisytas smakras, išlyginti skruostai. Fotografė liepė nusipirkti teatre naudojamų plaukų dažų, jais išpurškė mane, ryškiai išdažė veidą. 

Dar viena fotosesija – su Daiva Kairevičiūte: važiuoju pas ją į namus, stoviu nepažįstame man Santariškių rajone, laukiu menininkės, fotografuojuosi. Prašau, kad ant mano veido būtų kuo daugiau šešėlių. Daiva įsiklauso į mano norus. Dauguma nuotraukų tamsios, šešėliuotos. Tamsa mane paslepia. Fotosesijoje nesijaučiu blogai. Tik apgailestauju, kad Daiva nenaudoja ar nenori naudoti „Photoshopo“. Paskui socialiniuose tinkluose tarėmės ir dėl kitos fotosesijos, bet netikėtai užklupo „Covid-19“ pandemija. Dar spėjau nuskristi į konferenciją Portugalijoje, bet grįžtant oro uostuose jau šmėsčiojo medicininės kaukės. Idėja naujai fotosesijai: fotografuotis su skirtingų spalvų kaukėmis. 

Nuotraukos ne tik gyvena savo gyvenimą, bet ir yra tapusios ideologinių kovų vieta. Vis prisimenu vieną man labai nepatikusią nuotrauką iš knygos „Nesibaigianti vasara“ pristatymo vakaro. Fotografas nutraukė ją man nematant, ji paplito ir dar penketą metų buvo naudojama įvairiuose naujienų portaluose. Lietuvių neonaciai džiaugsmingai dalindavosi šia nuotrauka nepamiršdami pašiepti: „Žiūrėkit, koks kultūrinis marksistas pagyvenusios moters veidu.“ Kultūrinis marksistas pagyvenusios moters veidu, nekenčiantis Donaldo Trumpo ir „Pakelk galvą, lietuvi“ šūkių. 

Kai kurios mano nuotraukos man atrodo lyg tamsus tunelis, slenkstis, kurį peržengęs atsiduri kitame „aš“. Jo nepažįsti ir neatpažįsti. Jei planuočiau kitas fotosesijas, visada prisiminčiau repliką iš labai seno mėgstamo serialo „Auksinės merginos“ („The Golden Girls“). Viena iš veikėjų Blanša Devero, žiūrėdama į veidrodį, sako: „O Dieve, Dorote, tu teisi!.. Turėčiau susitikinėti su vyrais tik gulėdama.“ Kai tau per penkiasdešimt, geriausios fotosesijos taip pat turėtų būti tik gulint. 

 

Parengė Daiva Kairevičiūtė

 

Artūras Tereškinas – sociologas, kultūros tyrėjas.