Pagal Umberto Eco

GRETA VLASENKOVAITĖ

Umberto Eco mokslinė veikla apima platų literatūros teorijos lauką: semiotiką, viduramžių estetiką, komunikacijų teoriją. Mokslininko atliekamų literatūrinių tyrimų svarbą ir aktualumą įrodo tai, kad daugiau nei dvidešimtyje pasaulio universitetų jam yra suteiktas garbės daktaro laipsnis. Bene žinomiausiame veikale „Atviras kūrinys. Forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje“ jis atskleidė atviro kūrinio fenomeną. Ši knyga, pirmą kartą išleista 1962 m., iki šiol yra svarbi semiotiniams tyrinėjimams būtent dėl joje išdėstytos atvirumo sampratos.

Be tiriamojo pobūdžio mokslinių darbų, U. Eco yra parašęs ir grožinės literatūros kūrinių, kurių nemažą dalį sudaro romanai, verčiami į daugelį pasaulio kalbų. Lietuvos skaitytojai taip pat gerai susipažinę šio autoriaus kūryba: „Rožės vardas“, „Baudolinas“, „Fuko švytuoklė“ sulaukia teigiamų tiek kritikos, tiek skaitytojų įvertinimų.

Kalbant apie U. Eco, negalima nepaminėti postmodernizmo: anot E. Bojtaro, U. Eco vardas yra tarp dažniausiai minimų postmodernizmo rašytojų¹. Be to, pats U. Eco jau minėto romano „Rožės vardas“ „Postilėje“ yra pateikęs savo svarstymus postmodernizmo tema. Anot jo, postmodernizmo terminas „yra tinkamas à tout faire“², nes „šiandien juo vadinama viskas, kas patinka tiems, kurie tą terminą vartoja“³. Anot kito teoretiko ir filosofo W. Wel­scho, be jo „neišsiverčia joks literatūros skyrius laikraštyje, jokia konferencija ar apsiskaitęs amžininkas“⁴. Kitaip tariant, postmodernizmo sąvoka būtinai yra pavartojama apibūdinant naują reiškinį literatūroje ar kitose meno srityse: dailėje, architektūroje, kuris sudomino vieną ar kitą šiose srityse nusimanantį žmogų, nors „vargu, ar kas kaip reikiant žino“⁵, ką ši sąvoka tiksliai reiškia. Ilgainiui ji tapo madinga ir dažnas literatūrologas ją vartoja net nesusimąstydamas, kodėl tai daro.

Būtent dėl tokio postmodernizmo sąvokos neapibrėžtumo, anot W. Welscho, jos „pavadinimas yra nepaprastai margas ir ginčytinas“⁶. Mano manymu, tai yra viena priežasčių, kodėl dėl šios sąvokos reikšmės nesutaria skirtingi literatūros teoretikai. Tačiau vis dėlto galima išskirti dvi visiškai priešingas nuomones, nes, anot E. Bojtaro, postmodernizmo ryšys su tradicija „interpretuojamas dvejopai“⁷. Vieni teigia, kad „jis yra modernizmui priešprieša“⁸, kiti tvirtina, kad „jis yra modernizmo tęsinys, jo nauja apraiška“⁹. Pastarajai nuomonei pritaria ir Habermasas, ir W. Welschas, kurie yra įsitikinę, jog „modernybė niekur nedingo“¹⁰, nes „postmodernybė tėra tik naujas jos variantas“¹¹. Mano nuomone, toks dvejopas postmodernizmo reiškinio suvokimas verčia literatūros teoretikus gilintis į šiuolaikinės literatūros kūrinius, kurie padėtų jiems lengviau atskleisti sąvokos „postmodernizmas“ esmę.

Perskaičius įžangos pastraipas, manau, ne vienam skaitytojui kils klausimas: kas yra bendra tarp U. Eco atviro kūrinio teorijos ir postmodernizmo? Atsakymas nėra paprastas, nes ryšys tarp atvirumo kūrinyje ir postmodernizmo yra tik prielaida. Tačiau ją galėčiau pagrįsti E. Bojtaro mintimi, kad postmodernus veikalas gali būti „atviras dviem prasmėm“¹². Mane labiausiai sudomino viena jų. Literatūros teoretikas teigia, jog visų pirma rašytojas „tikisi aktyvaus bendradarbiavimo su skaitytoju“¹³. Tą patį tvirtina ir U. Eco, todėl, mano manymu, galima daryti išvadą, kad jo teoriją įmanoma pritaikyti nagrinėjant postmodernius kūrinius. Kadangi šio straipsnio tikslas ir yra įrodyti, jog rašytojo teorija pritaikoma, remsiuosi postmodernia lietuvių autore, prozininke ir eseiste G. Radvilavičiūte. Kodėl pasirinkau būtent šią autorę? Pagrindinė priežastis buvo ta, kad kai kurios jos mintys apie teksto kūrimo procesą, jo struktūrą sutapo su kai kuriomis U. Eco mintimis. Taip pat man buvo smalsu, ar U. Eco teoriniai pasvarstymai gali būti taikytini postmodernios lietuvių autorės kūryboje. Šiame straipsnyje pamėginsiu pritaikyti U. Eco teoriją praktiškai. Kitaip tariant, analizuodama G. Radvilavičiūtės esė rinkinį „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, jame ieškosiu mokslininko sukurtos atviro kūrinio teorijos pėdsakų.

Įžangos pabaigoje dar trumpai aptarsiu paties straipsnio struktūrą. Jį sudarys kelios dalys. Pirmojoje pristatysiu pagrindines U. Eco atviro kūrinio sampratos idėjas ir tas, kurios man pasirodė artimos G. Radvilavičiūtės kūrybai. Kitos dalys – tai rašytojos esė rinkinio analizė, kurioje taikoma U. Eco „atvirumo“ teorija. Šiose dalyse ir išaiškės, kiek ji gali būti pritaikyta.

Kūrinio atvirumas ir uždarumas

Viena esminių U. Eco teorijos idėjų yra ta, kad kiekvienas kūrinys tuo pačiu metu yra ir atviras, ir uždaras. Veikalo atvirumą lemia skaitytojo ir teksto sąveikos galimybė, dėl kurios atsiranda skirtingos jo interpretacijos. Anot U. Eco, kiekviena interpretacija – tai atskiras kūrinys¹⁴, todėl ji yra tarsi dar vienas originalaus kūrinio variantas, kuris suteikia jam naują pavidalą, bet ne prasmę. Taip yra dėl to, kad skaitytojas, interpretuodamas kūrinį, yra nesąmoningai veikiamas autoriaus, kuris nubrėžia jo vaizduotei ribas, „ją kreipia ir valdo“¹⁵. Skaitydami kūrinį, jame aptinkame autoriaus sukurtus įrankius, kuriais pasinaudoję galime teisingai suvokti teksto „aprašomąją situaciją“¹⁶ bei apie ją kalbėti. Tekste taip pat atpažįstame tam tikras naratyvines konstrukcijas, signalizuojančias mūsų sąmonei, kuri žino, ką jos reiškia¹⁷. U. Eco pateikia paprastus pavyzdžius. Jei pagrindinis kūrinio veikėjas „geria bare vienas“¹⁸, iš karto suprantame, kad jis jaučiasi vienišas; jei pasakojimas pradedamas gamtos aprašymu, pasąmoningai suvokiame, kad veikėjas turi tos gamtos bruožų, gamta charakterizuoja jį. Būtent naratyvinės konstrukcijos įveda skaitytoją į kūrinį, padeda atrasti pirmines sąsajas. Be to, rašytojas savo tekste paslepia ir užuominas, kurios kreipia skaitytoją į tam tikrą suvokimą, po truputį veda tos vienintelės prasmės link, kurią kūriniui suteikė būtent autorius ir kuri nekinta.

Skaitydami kūrinį, taip pat paklūstame ir jo logikai. Kitaip tariant, tekstas nėra perskaitomas bet kaip, be jo paties įsikišimo, nes tik jis suteikia skaitytojui galimybę jį interpretuoti pagal tekste esančias prasmines nuorodas nekeičiant jo esmės. Šiam reiškiniui paaiškinti rašytojas pateikia muzikinį pavyzdį, kuris padeda lengviau jį suvokti. Muzikoje taip pat galimos skirtingos to paties kompozitoriaus kūrinio interpretacijos, jį atlikus skirtingais muzikos instrumentais. Tačiau sugrojus tokį pat kūrinį fortepijonu ar fleita nepasikeičia jo prasmė, keičiasi tik atlikimo forma, kuri kūriniui suteikia naujų spalvų. Ne veltui sakoma, kad muzikinio kūrinio neįmanoma atlikti taip, kaip jis buvo atliktas anksčiau, nes kiekvienas muzikantas į jį įdeda dalelę savęs, todėl kiekvieną kartą muzikinį kūrinį išgirstame šiek tiek pakitusį. Tas pats vyksta ir literatūroje. Skaitydami kūrinį jį suvokiame kitaip nei kiti, atkreipiame dėmesį į skirtingas detales, tačiau prasmė visada išlieka tokia, kokią ją kūrinyje užkodavo autorius. Kitaip tariant, interpretacija prasmę įvelka į kitoniškus pavidalus, jos nepakeisdama.

Galimybė tekstą suvokti skirtingai atsiranda dėl to, kad jis yra daugiareikšmis, atviras „begalybei galimų aiškinimų“¹⁹. Teksto daugiareikšmiškumas yra kita svarbi U. Eco teorijos idėja, nes šis reiškinys būdingas daugeliui šiuolaikinės literatūros tekstų. Kūrinys yra pats savaime nevienareikšmis, nes jis – žmogų supančio pasaulio atspindys, kuriame telpa visi jo džiaugsmai ir viltys²⁰. Būtent dėl šios priežasties kiekvienas skaitytojas kūrinį suvokia pagal savo santykį su realybe, perskaito jį taip, kaip jam padiktuoja pasąmonė. U. Eco žodžiais tariant, skaitytojas „atgaivina kūrinį pagal asmeninį požiūrį, suvokimą“²¹, į kurį telpa ankstesnės skaitymo, pasaulio supratimo patirtys. Tačiau ne visos mūsų patirtys yra priimamos paties teksto, nes jame egzistuoja tam tikras kalbos kodas, kurį turime iššifruoti, todėl tą patį kūrinį dažnai skaitome ne vieną kartą, taip bandydami pažvelgti į jį giliau ir giliau. Nepaviršinis teksto skaitymas padeda kūrinį suvokti naujaip, atkreipti dėmesį į tas teksto vietas, kurios mums skaitant jį pirmą kartą atrodė ne tokios svarbios. Būtent dėl to anksčiau mūsų visai nežavėjęs kūrinys, perskaitytas po kiek laiko, gali palikti visiškai priešingą įspūdį –­ nuostabą.

Pagrindinė priežastis, kodėl tekstas gali sukelti tokius prieštaringus jausmus, yra ta, kad kūrinys yra prasmių tinklas, kurį sudaro sąsajos, jungiančios tekstą į vieną visumą. Nuo to, kaip skaitytojas sujungia tekste esančias sąsajas, priklauso teisingas kūrinio perskaitymas ir suvokimas. Tačiau autorius ir čia neleidžia skaitytojo vaizduotei išeiti už kūrinio ribų, nes ne visos sąsajos jungiasi tarpusavyje. Kūrinys pats savaime nurodo, ką su kuo jungti. U. Eco žodžiais tariant, autorius skaitytojui duoda „interpretacijos raktus“²², kurie padeda atrakinti esmines sąsajų grandines, vedančias galutinės teksto prasmės link. Tie raktai nėra vienareikšmiai, todėl jais pasinaudojus keletui skaitytojų tos pačios sąsajos reikšmė gali kisti. Svarbu suvokti ir tai, kad sąsajų jungimosi būdų yra ne vienas, nes žodis gali sudaryti porą ne tik su vieninteliu kitu žodžiu. U. Eco žodį apibūdina kaip esminį teksto elementą, aplink kurį yra „tuščia erdvė“²³. Tačiau šios rašytojo metaforos nereikėtų suprasti tiesiogiai. Ja autorius norėjo atskleisti žodžio prigimtį, kuri yra atvira kiekvieno mūsų mąstymui. Žodis neįpareigoja mūsų jo suprasti tik vienintele prasme. Tačiau pats žodis nėra tuščias, į jį telpa begalė patirčių, būtent todėl jis gali kurti sąsajas su kitais žodžiais. Žodį galima įsivaizduoti tarsi kelią su daugybe atšakų, kurios skaitytoją veda skirtingais takeliais į vieną tiks­lą – galutinę teksto prasmę.

Giedros Radvilavičiūtės įžodinta kasdienybė

Aptartos idėjos yra esminės U. Eco teorijoje, tačiau rašytojas kalba ne tik apie jas. Jis taip pat akcentuoja ir tai, kad kūrėjas medžiagos savo veikalams ieško kasdienybėje, būtent iš jos semiasi įkvėpimo. Tą patį teigia ir G. Radvilavičiūtė, kuri, anot R. Šerelytės, be reikalo jaudinasi, „kad nieko nemoka išgalvoti“²⁴. Kitaip tariant, autorė rašo apie tai, kas yra tikra, todėl jos tekstai gimsta tik tada, kada juos subrandina pats gyvenimas. Jei kasdienybėje neatsitinka nieko, apie ką būtų galima rašyti, G. Radvilavičiūtė neima į rankas ir plunksnos. Rašytoja, prisistatydama Jurbarko Šiaurės vasaros forumui 2006-aisiais, yra pasakiusi: „tada, kai atrodo, jog gyvenimas baigėsi, dar lieka nustebimas dėl paprastų dalykų.“²⁵ Šis teiginys atskleidžia, kad ji sugeba atrasti kasdienybėje vis ką nors nauja ir vertinga, ką privalo užrašyti. Autorei kasdienio gyvenimo vertė atsiskleidžia būtent paprastuose dalykuose, kurie ją kaskart nustebina savo svarba. Toks požiūris atsiskleidžia ir jos esė. Dauguma jų siužetų yra labai gyvenimiški ir kasdieniški. Veikėjai dažniausiai atlieka paprastus veiksmus: eina apsipirkti, važiuoja į darbą, bendrauja su vaikais. Tačiau šie, atrodytų nereikšmingi atsitikimai, visada slepia gilesnę prasmę, nes būtent tai, kas įvyksta kasdien, sudaro esminius gyvenimo įvykius ir lemia didžiausius gyvenimo pokyčius.

Esė „Teksto trauka“ autorė išvardija penkis gero teksto požymius, tačiau aš panaudosiu tris jų. Esė teigiama, kad „tekstas negali būti pernelyg toli“²⁶ nuo rašančiojo patirties, nes rašytojas į jį įpina ir savo asmeninius potyrius. Panašiai mano ir U. Eco. Anot jo, skaitydami tekstą jame atpažįstame ne tik savo, bet ir autoriaus patirtis. Iš jų išsirenkame tas, kurios yra artimiausios mūsiškėms. Kitaip tariant, autorius mums siūlo daug „veiksmų ir jausmų“²⁷, iš kurių skaitytojas gali pasirinkti tuos, kurie labiausiai sutampa su jo patirtimis. Taip tekste atsiranda ne tik prasmių, bet ir patirčių tinklas, kuriame susilieja autoriaus ir mūsų potyriai. Būtent dėl to kūrinyje galime kaskart atrasti „kažką naujo ir negirdėto“²⁸. U. Eco žodžiais tariant, skaitydami tekstą jį tarsi apeiname iš visų pusių²⁹, todėl galime kiekvieną kartą jį perskaityti kitaip. Kaip teigia pats U. Eco, „menas paakina naujai pažvelgti į daiktus“³⁰. Tai viena priežasčių, kodėl mus traukia grįžti prie to paties teksto ne vieną kartą. G. Radvilavičiūtė šį reiškinį vadina teksto trauka. Ji įsitikinusi, kad „pasakojimas žinomus, galbūt net banalius dalykus, privalo atskleisti naujai“³¹, o „geras tekstas privalo traukti daug kartų prie jo sugrįžti“³². Prie to paties teksto taip pat neretai grįžtame ir dėl to, kad jis turi ir emocinį krūvį. Skaitydami tekstą dažnai susitapatiname su pagrindiniu ar kuriuo kitu panašiausiu į mus kūrinio veikėju ir išgyvename tai, ką jis išgyveno. Mums ima atrodyti, kad ir mes patyrėme tai, ką jis patyrė, buvome ten, kur ir jis buvo, kartu alų midų gėrėme.

Epizodiškumas

Vienas ryškiausių G. Radvilavičiūtės esė bruožų yra epizodiškumas. Visų jos esė pagrindą sudaro trumpi moters gyvenimo fragmentai iš kasdienybės, pagrindinės veikėjos ateities vizijos, praeities prisiminimai, kurie įsiterpia į pagrindinį pasakojimą ar dialogą. Naratorė į juos nuklysta nejučiom, tarsi pamiršdama, kad šnekasi su dukra ar drauge. Pavyzdžiui, esė „Susipažinkime: tie, kuriuos sutikti norėčiau dar kartą“ pagrindinė veikėja tarsi negirdi, ką jai pasakoja draugė, nes tuo pat metu prisimena savo buvusį vyrą, pusbrolį ir kitus žmones, kuriuos norėtų pamatyti ir vėl. Moters prisiminimai kuria atskirus epizodus, kurie, anot R. Šerelytės, „turi savo fizinį (metafizinį) vyksmą, pakankamai intensyvų ir spalvingą“³³. Kitaip tariant, juose galima įžvelgti tam tikrą siužetą. Be to, kiekvienas jų padeda lengviau suvokti viso teksto pagrindinę mintį ir sujungti vieną fragmentą su kitu. Skaitant esė pirmą kartą, atrodo, kad skirtingi epizodai tarpusavyje yra visiškai nesusiję, neturi gilesnės minties. Tačiau taip nėra. Šį autorės esė bruožą yra pastebėjusi ir D. Kalinauskaitė, kuri teigia, kad rašytojos „esė – labai išmoningai ir kietai suveržta struktūra, kurioje apgalvota kiekviena detalė, jungtis, perėjimas, čia niekada nebūna nieko atsitiktinio“³⁴. Kitaip tariant, fragmentai nėra sudėti bet kaip, nes būtent jie kuria sąsajų tinklą, yra jungtys. Praeities fragmentas gali paaiškinti dabarties situaciją, pagrindinės veikėjos veiksmų priežastis. Pavyzdžiui, esė „Esminiai pokyčiai“ pagrindinė veikėja vaikystės epizodu paaiškina, kodėl jai yra iki šiol sunku pasirinkti, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.

Taip pat skaitant tekstą kyla įspūdis, kad epizodai išnyra tarsi iš niekur, veiksmas rutuliojasi spontaniškai, tarsi viskas vyktų čia ir dabar prieš skaitytojo akis. Pagrindinė veikėja mėgsta netikėtai keisti esė siužetinę liniją, taip pasukdama pasakojimą netikėta linkme. Tai A. Andriuškevičius vadina „kandies judesiais“³⁵, nes „kandis skrisdama sugeba staigiai kaitalioti kryptį“. Taip elgiasi ir G. Radvilavičiūtės naratorė. Anot A. Andruškevičiaus, ji neretai tarsi „nei iš šio, nei iš to puola nuo vienos temos prie kitos, nuo vieno klausimo prie kito“³⁶. Pavyzdžiui, esė „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ viename epizode pagrindinė veikėja pasakoja, kaip į jos mirusios draugės Viktorijos butą bando patekti du policininkai, o kitame jau apie tai, kaip kepa dukrai obuolių pyragą. Pastarasis fragmentas pradedamas daugtaškiu. Taip autorė tarsi paragina skaitytoją apmąstyti ankstesnį epizodą, įsigilinti į jį. Tokie staigūs esė naratorės minčių šuoliai tekstą skaido į atskirus fragmentus, kurie dėl jos impulsyvaus pasakojimo būdo skaitytojui gali pasirodyti neišbaigti. Būtent čia ir slypi G. Radvilavičiūtės tekstų atvirumas. Naratorė tarsi įmeta skaitytoją į epizodą ir jį ten palieka, taip leisdama jam pačiam suprasti to fragmento prasmę. Nieko nelaukdama ji iškart šoka į kitą epizodą arba grįžta į pagrindinį pasakojimą. Anot A. Audickos, knygos „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ esė pasakotoja lyg „Borgeso labirintais vedžioja skaitytoją savo namo koridoriais, dvigubais išėjimais, kiemais, kur tarp pridžiaustytų skalbinių išėjusieji išnyksta“³⁷. Kitaip tariant, esė prasmė yra tarsi paslėpta nuo skaitytojo atskiruose teksto fragmentuose, kurią jis turi pats atrasti.

Moters išgyvenimų specifika

G. Radvilavičiūtės siužetai gimsta aprašant moters buitį, jos problemas, vidinius išgyvenimus. Esė pasakojimo centrine ašimi gali būti draugės laukimas, pokalbis su dukra ar buto nuomininku. Būtent dėl autorės esė kasdieniškumo ir siužeto paprastumo ji yra patraukli tiems skaitytojams, kurie yra pasiilgę tikrumo literatūros kūriniuose. Anot R. Šerelytės, „mūsų gyvenimas pagrįstas realiais įvykiais“³⁸, kuriuos belieka tik užrašyti, „neiškraipant faktų ir nepersistengiant“³⁹. Tą puikiai sugeba daryti G. Radvilavičiūtė, nes aprašo dažniausiai vienišos moters gyvenimą tokį, koks jis yra, jo nepagražindama. Čia nėra įmantrių meninės raiškos priemonių, kurios jos tekstų kalbos grynumą tik apsunkintų ir paslėptų kasdienybės žavesį. Kaip teigia R. Šerelytė, „likimas, sapnai, vaikai, kompleksai G. Radvilavičiūtės tekstuose neturi to pablizginto ir literatūriniu šaltuku dvelkiančio apvalkalo tarsi privalomo šiandieninei literatūrai“⁴⁰. Autorė aprašo dalykus, įvykius tokius, kokie jie yra, be dirbtinos fantazijos ir dekoratyvumo. Pavyzdžiui, esė „Tostas“ naratorė sako tostą vestuvių proga, tačiau čia nėra jam būdingo iškilmingumo ir pakilumo, nes pasakotoja nori atskleisti tikruosius poros santykius, todėl pasako tai, ką ji nori pasakyti, nepaisydama šios šventės iškilumo.

G. Radvilavičiūtės tekstų kalbos grynumo pavyzdys galėtų būti esė „Temperatūra pagal Celsijų, visa kita – pagal Lincą“. Viename dialogų nevengiama vartoti neliteratūriškų žodžių tokių kaip šūdas⁴¹, „arkliašūdžiai“⁴² ir panašiai. Taigi autorė nesistengia gyvenimiškos realybės pritaikyti literatūrai, o elgiasi priešingai – gyvenimą perkelia į literatūrą tokį, koks jis ir yra. Manau, tai yra viena priežasčių, kodėl G. Radvilavičiūtės tekstai traukia prie jų sugrįžti. Būtent nenušlifuota gyvenimo realybė intriguoja skaitytoją savo paprastumu ir tikrumu. Anot R. Šerelytės, kiekvienas kūrinys, kurio siužetas sukasi aplink paprasto žmogaus kasdienybę „teikia skaitymo malonumą“⁴³, nes toje kasdienybėje jis gali atpažinti ir save, susidurti su tomis pačiomis problemomis, su kuriomis susiduria ir teksto naratorė. G. Radvilavičiūtės esė tai yra gana ryšku. Kadangi jos yra itin moteriškos, būtent moteris, ypač vieniša, tekstuose gali atrasti savo kasdienybės atšvaitus ir netgi susitapatinti su naratore. Pavyzdžiui, esė „Temperatūra pagal Celsijų, visa kita – pagal Lincą“ pasakotoja aprašo savo kelionę į Lincą, grįžimą į Vilnių, susitikimą su drauge, ėjimą pas dukrą į Dailės akademiją pasiimti raktų. Manau, tokia esė situacija yra universali, nes ji gali atsitikti kiekvienai moteriai. Taip pat autorei svarbi ir vienišos moters būtis, nes būtent taip moteris jaučiasi daugelyje jos tekstų. Esė „Esminiai pokyčiai“ naratorę pažadina Aušros vartų varpų skambesys, o esė „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ pasakotojai „malonaus vakaro palinki“⁴⁴ tik „Panoramos“ vedėjai.

 

Laikas G. Radvilavičiūtės esė

Be jau paminėtų G. Radvilavičiūtės esė bruožų, jos turi dar vieną, mano manymu, itin ryškų požymį. Daugelyje jos esė dominuoja dvi laiko plotmės: praeitis ir dabartis, su kuriomis naratorė žaidžia ir taip kuria epizodus. Dabarties ir praeities fragmentai tarpusavyje nuolat sąveikauja, todėl kiekvienas epizodas jungiasi vienas su kitu. Kaip jau minėjau, praeities epizodai dažnokai pertraukinėja pagrindinį pasakojimą, nes naratorė nuolat ką nors prisimena. Manau, kad netgi galima teigti, jog dabartis jai primena praeitį. Pavyzdžiui, esė „Esminiai pokyčiai“ naratorė aprašinėdama butą, kuriame gyvena, prisimena trumpus epizodus iš praeities. Kiekviena jos buto detalė turi praeities pėdsaką. Pavyzdžiui, Lenino paveikslas primena naratorei vieną vakarą su draugais, o durys, atsidarančios į kiemo pusę – vyro išėjimą. Anot A. Andriuškevičiaus, G. Radvilavičiūtės tekstuose yra „kasinėjama: kasinėjami kitų gyvenimai“, taip pat „kasinėjamasi“ ir savyje⁴⁵. Visa tai vyksta prisimenant praeitį, kadaise sutiktus žmones, matytus filmus ar pokalbius su draugėmis arba dukra. Manau, būtent dėl tokio esė naratorės atminties gyvybingumo A. And­riuškevičiaus teigia, jog „G. Radvilavičiūtės pasakotoja yra taškyte apsitaškiusi savo ir kitų gyvenimais“⁴⁶. Kitaip tariant, autorės tekstų pagrindą sudaro prisiminimai apie save ir kitus. Naratorė taip elgiasi dėl to, kad kasinėdamasi atranda tai, „kas paprastai atrandama kasinėjant: pavyzdžiui savyje –­ savo artimųjų problemas“⁴⁷, o kituose –­ savuosius rūpesčius“⁴⁸. Be to, kaip jau minėjau, taip elgdamasi ji kuria ir epizodus, kurie tekstą struktūruoja ir veda skaitytoją prie jo esmės. Kitaip tariant, praeities epizodai yra sudėti pagal tam tikrą logiką, kad skaitytojas galėtų po truputį eiti galutinės teksto esmės link, kuri būtent ir susideda iš mažų kasdienybės epizodų, įvykusių praeityje arba vykstančių dabartyje. Kartais naratorė gali nuklysti ir į ateitį, susikurti vizijas, kurios taip pat suteikia skaitytojui naujos informacijos. Pavyzdžiui, esė „Esminiai pokyčiai“ naratorė įsivaizduoja, koks bus pas ją ateisiantis nuomininkas. Iškart po to einančioje pastraipoje autorė prisipažįsta, kad tokios vizijos ją aplanko liguistomis akimirkomis. Taip skaitytojas sužino, kokia yra naratorės psichologinė būsena.

Išvados

Baigdama straipsnį norėčiau jį apibendrinti. Visų pirma, manau, jog įgyvendinau tikslą, kurį norėčiau skaitytojui priminti. Straipsnį rašiau norėdama įrodyti, jog U. Eco teoriją galima pritaikyti nagrinėjant postmodernius kūrinius. Tą, mano nuomone, man padaryti pavyko, nes rašytojo atviro kūrinio teorija padėjo atrakinti G. Radvilavičiūtės esė. Kitaip tariant, autorės tekstuose yra itin ryškus atvirumo pradas, kuris atsiskleidžia per kitą jos tekstams ypač būdingą savybę – fragmentiškumą, epizodų neišbaigtumą. Būtent atvirumas ir leidžia pritaikyti U. Eco teoriją kūrinyje. Be atvirumo, G. Radvilavičiūtės tekstuose atradau ir kitus U. Eco teorijos bruožus, tokius kaip kasdieniškumas, teksto sąsajingumas ir junglumas, rašytojo ir autoriaus patirčių sąveika, teksto trauka.

Pabaigęs skaityti straipsnį, manau, ne vienas smalsesnis skaitytojas pats sau pasidarys prielaidą: jei U. Eco teoriją galima taikyti postmodernistės G. Radvilavičiūtės esė, vadinasi, ją galima taikyti nagrinėjant visus postmodernius kūrinius. Tačiau tokių skubių išvadų daryti negalima, nes kiekvienas kūrinys yra savitas ir reikalaujantis atskiro nagrinėjimo. Tik išna­grinėjus konkretų kūrinį galima ką nors apie jį teigti, nes tik taip prielaidos tampa teiginiais, kuriuos pagrindžia pats tekstas. Su G. Radvilavičiūtės tekstais man tai pavyko padaryti, tačiau tai nereiškia, kad pavyks ir su kito autoriaus tekstu. Tačiau pamėginti, manau, tikrai verta. Šį mokslinį tyrimą galima plėsti ir bandyti atrasti dar daugiau U. Eco teorijos atšvaitų ne tik G. Radvilavičiūtės kūryboje, bet ir kito postmodernaus autoriaus tekstuose, tačiau tai jau būtų atskiras straipsnis.

____________________________________
¹ Žr.: Bojtar E. “Postmodernizmas ir vidurio bei rytų Europos literatūros“. – Metmenys, 1989, nr. 57, p. 135.
² Eco U. Rožės vardas. – Vilnius: Alna, 1991, p. 426.
³ Ten pat.
⁴ Welsch W. Mūsų postmodernioji modernybė. –­ Vilnius: Alma littera, 2004, p. 50.
⁵ Ten pat.
⁶ Ten pat.
⁷ Bojtar, 135.
⁸ Ten pat.
⁹ Ten pat.
¹⁰ Welsch, 13.
¹¹ Ten pat.
¹² Bojtar, 136.
¹³ Ten pat.
¹⁴ Eco U. Atviras kūrinys. Forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje. – Vilnius: Tyto alba, 2004, p. 87.
¹⁵ Eco, 103.
¹⁶ Eco, 267.
¹⁷ Eco, 264.
¹⁸ Ten pat.
¹⁹ Eco, 86.
²⁰ Eco, 89.
²¹ Ten pat.
²² Eco, 72.
²³ Eco, 70.
²⁴ Šerelytė R. „Erdvė, kurioje nepasislėpsi“. – Metai, 2004, nr. 8 – 9, p. 173.
²⁵ Audicka A. „Paradoksalus vienatvės socialumas“. –­ Literatūra ir menas, 2010, nr. 3273, p. 10.
²⁶ Radvilavičiūtė G. Šiąnakt aš miegosiu prie sienos, Teksto trauka. – Vilnius: Baltos lankos, 2010, p. 7.
²⁷ Eco, 136.
²⁸ Eco, 135.
²⁹ Eco, 165.
³⁰ Eco, 272.
³¹ Radvilavičiūtė, 8.
³² Radvilavičiūtė, 19.
³³ Šerelytė, 172–173.
³⁴ Skujytė A. „Trumpas pasivaikščiojimas ant ilgo molo“. – Metai, 2011, nr. 6, p. 140.
³⁵ Andriuškevičius A. „Giedros Radvilavičiūtės (auto)kasinėjimai, arba Kandies judesių struktūros tekstai“. – Šiaurės Atėnai, 2004, nr. 8 (690), p. 9.
³⁶ Ten pat.
³⁷ Audicka, 5.
³⁸ Šerelytė, 173.
³⁹ Ten pat.
⁴⁰ Šerelytė, 174.
⁴¹ Radvilavičiūtė, 198.
⁴² Radvilavičiūtė, 203.
⁴³ Šerelytė, 173.
⁴⁴ Radvilavičiūtė, 126.
⁴⁵ Andriuškevičius, 9.
⁴⁶ Ten pat.
⁴⁷ Ten pat.
⁴⁸ Ten pat.