Pirmas bandymas murktelėti į SVEIKOS GYVENSENOS pasaulį – ir, sakyčiau, nebaisiai sėkmingas... Nepamenu, po kokio baliaus užsisakiau biblėj šitą knygą, bet kai priėjo eilė ir nuėjau pasiimt, bibliotekininkė ilgokai pažiūrėjo į mane, garsiai pasakė „Medicinos mediumas“ ir padavė. Shit, net gėda pasidarė, o aš galvojau, kad užsisakiau apie kepenis. Nu, bet perskaičiau.

Gal kad nesu susipažinus su tokio tipo knygom ir paniatkėm, per daug kreipiau dėmesį į neesminius dalykus ir turėjau klaidingų lūkesčių. Norėjau kokios nors popmedicinos, o čia, pasirodo, yra garsenybių influenceris ir, kai jis buvo 4 metų, jam apsireiškė Dievas ir papasakojo viską apie ligas, ir dabar jis viską, ką sužinojo iš Dievo, šioje knygoje ir surašė. Pirmoj, antroj ir trečioj knygos dalyse Anthony Williamas pasakoja apie tai, ką kepenys daro ir kuo jos serga. Tai visiškai doomsday naratyvas: prasideda nuo tarsi neutralaus tono, bet tonas vis blogėja, tu skaitai ir tau vis aiškiau, kad tavo kepenys yra sudrožtos ir tik per stebuklą tu šiandien dar išsikeberiojai iš lovos, nes rytoj tai gal jau ir nebepaveši. O kadangi kepenys yra organas Nr. 1, nes jos atsakingos už viską (hormonus, nuotaikas, imunitetą, cholesterolį, vėžius, darbingumą, INTELEKTĄ!!!), tai vilties nebėra. Autorius nuolat nurodo, kad vienintelis būdas išgyti bus pateiktas 4 dalyje. Neslėpsiu, vietomis skaitant buvo apėmusi panika, kad labai dar daug puslapių liko iki tos 4 dalies, o laikas senka. Galiausiai dasimušus iki 4 dalies nuotaika tokia... anticlimactic. O skyriuje tiesiog papildai ir maisto produktai, kurie patinka kepenims, ir keliasdešimt psl. receptų su foto ant gliancinio popieriaus. Praverčiau. Nu, bet margainio nusipirkau.

 

Anthony William. „Išgelbėkite savo kepenis. Medicinos mediumas“. Iš anglų kalbos vertė Živilė Šileikaitė, Laimutė Žukauskienė. – V.: „Mijalba“, 2020.

 

MINTYS:

1. Kaip šitame diskurse (sveikos gyvensenos? o gal apskritai feel-good, įskaitant poppsichologiją?) vis dar gyva skirtis MOKSLAS / TIKĖJIMAS? Kadangi A. Williamas visą info gavo iš Dievo, jis į medikus ir mokslininkus žiūri globėjiškai ir vis pasako: na, šitos kepenų funkcijos mokslas dar neatrado, bet gal netrukus atras. Arba: x ir y atlieka 60 funkcijų organizme, bet, deja, mokslas dar žino tik 4. Pvz.: „Viena priežasčių, kodėl medicinos pasaulis per mažai žino apie virškinimą, yra ta, kad virškinimo procese svarbų vaidmenį atlieka Dievas. Mokslininkai nenori pripažinti, kad atsakymas kartais yra Dievas. Jeigu jie ir toliau laikysis tokio požiūrio, niekada nesužinos visų virškinimo paslapčių“ (p. 174).

Skaitydama juokiaus, bet paskui daugiau pagalvojau apie tą skirtį. Kaip įdomu, ką ji reiškia, kodėl vis dar reikia atskirt tuos du žinių „šaltinius“ – mokslą ir dievišką įžvalgą? Klaidų ir bandymų metodą nuo Neklystančios Tiesos? Aš šiuo atžvilgiu šališka, man viskas būna aiškiau ne pagal nuojautą, o kai 3 kartus padarau kokią nors nesąmonę ir matau, kad gal taip neišeina, geriau ieškot kito būdo. Taigi, man patikimiau tai, kas jau išbandyta ir atrasta, o ne neaišku kas. Gal šita priešprieša susijusi su tuo, anot Bruno Bettelheimo, klausimu, „Kodėl mums reikia stebuklo“ (planuoju užsisakyt kitu ėjimu)? Kad žmogaus žinojimas yra nepakankamas, netikras, ribotas, o nežmogiškai būtybei matyti viskas ir be ribų (čia kaip „visažinio pasakotojo“ samprata!)? O gal geriau yra ne kažkieno kito aiškinimas, o Kaip Aš Jaučiu. Kita vertus, prisimenu, kaip nusistebėjau, jog knygoj apie kopriklausomybę yra tiek daug religijos ir dievo, ir Giedrė sakė, kad taip dažnai būna gydant priklausomybes. Gal iš tiesų norint kažką iš esmės gyvenime keisti ta didžiulė, metafizinė atrama tik ir gali tapti tau ramentu. O gal čia yra ir laisvės, pasitikėjimo elementas – sugebėjimas priimti, kad kažkurie dalykai yra ir bus paslaptis, nepaaiškinami, netobulai suskaičiuojami, ir viskas su tuo gerai.

2. Koks first-world dalykas yra šitas sveikos gyvensenos reikalas. Skaitau knygą, pamokymus, receptus ir maisto produktus ir suprantu, kad A. Williamo pasaulyje nėra per 2 darbus dirbančios vienišos mamos, priklausomybių turinčios ir iš jų neišlipančios moters, socialinių įgūdžių ar finansinių galimybių neturinčios moters (pvz., nelabai mokančios gaminti, įskaitant logistiką, kai turi per 5 parduotuves ir dar 2 ūkininkų turgelius susirinkt visus ten reikalingus lapus, kurių ne sezono metu neaišku, kur nusipirkt), valgymo sutrikimų turinčios moters, gyvenimo krizę / netektį / beprasmybę patiriančios moters, paauglės. Visur sakau „moters“, nes vyro knygoje nėra apskritai jokio (nebent tas dievas-Balsas, kur A. Williamui išdėstė reikalą), na, bet mes juk suprantam, kad virtuvė yra moterų reikalas, ane? Net ir kepenis gydančiose meditacijose, kai autorius liepia įsivaizduot angelus, būtinai pabrėžia, kad „ligų gydymo angelai yra ne vyriško, o moteriško pavidalo“ (p. 413), taigi moterys dirba rūpybos darbą ne tik šitam, bet ir anam pasaulyje. Skaitai ir galvoji: o dieve, čia tikrai ne mano pasaulis.

3. Vis dėlto visai linksma, kad pratarmę dievo įkvėptai knygai apie kepenis rašo Med. Dr. su visais nurodytais titulais. 

4. Apie kepenis pirmoj knygos daly pasakojama daug, bet A. Williamas turbūt ne viską prisimena nuo tada, kai būdamas 4 metų susitiko su Dievu, o gal tiesiog nemokėjo taip įtaigiai papasakot, kaip jam pasakojo Balsas. Autorius kaip ir nurodo, kokie procesai tose kepenyse vyksta, bet staiga šneka šneka ir persimeta į kažkokias analogijas, kur „įsivaizduokite, kad važiuojate su draugu ir jis išlipa iš mašinos o tada įsėda nepažįstamasis ir tada jūs važiuojat ir kažką galvojat, tai va čia taip veikia ir kepenys“. Gal medikėms ir medikams tokių analogijų nereikia, bet paprastai LEUdžiai, kaip aš, jos irgi nelabai padeda. Geriau skaityt Justę Latauskienę fb, jos analogijos būna aiškios, informatyvios, ir tu viską supranti, net jeigu ji kalba apie 56-ą neuroną nuo apačios seniai degeneravusioje dinozauro 5-oje uodegoje.

5. Juokinga (2): padėkose A. Williamas per 3 puslapius dėkoja Gwyneth Paltrow, Naomi Campbell, Liv Tyler, Jennifer Aniston ir krūvai kitų man nežinomų garsenybių (ir Annabeth Gish – agente Reyes, tik­rai?..). Tada pačiam gale: „Dėkoju savo šeimai: savo nuostabiai žmonai; Tėčiui ir Mamai; savo broliams, dukterėčioms ir sūnėnams, savo tetoms ir dėdėms“ (p. 425). Taigi vis tiek niekam neįdomūs tie jūsų vardai, mama ir tėti ir mano nuostabi žmona. 

6. Juokinga (3): kokia lokali yra vis dėlto ta, sakykime, balso įkvėpta mitybos programa. A. Williamas sėdęs ant salierų, briuselinių kopūstų, smidrų, dar visokių gėrybių, kurių tu pabandyk nusipirkt prekybos centre „Iki“ vasario mėnesį „natūralių“ ir „nenupurkštų“ (kiti neužsiskaitys). Bet nė žodžio apie žalią arbatą, burokėlius, morkikes, žirnius.

Apskritai, kaip ir bet kokiam mokykliniam vadovėly perskaitytume, pagrindinė mintis – mažiau valgyk šūdo ir pailsėk. Atrodo, nuo vaikystės tą patį girdi, ir tam nereikia registruotis į super duper mitybos konsultacijas, bet vis tiek ne visada taip išeina gyventi, o gal ir visai neišeina. Gaila, kad vis tiek mums vis norisi atitikti tą Normą, Idealą, gyventi Teisingai, o jei neišeina – apima liūdesys ir nerimas, o tai ir monetizuoja influenceriai, knygos, vaistukai, mitybos planukai. Gal kažkada kitaip išmoksim?

Klausimas 2: ar aš užsisakysiu, ar ne kitą MEDICINOS MEDIUMO knygą – „Kas slypi už lėtinių bei paslaptingų ligų ir kaip pagaliau jas įveikti“?

 

Tekstas perpublikuojamas iš svetainės goodreads.com

 

cypt skaito ir aptaria knygas.