Gyvulio daug žmoguje, o žmogaus – 

skerdžiamam gyvuly.

Aidas Marčėnas

 

 

 

Marieke Lucas Rijneveld. „Vakaro nejauka“. Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Dizaineris Zigmantas Butautas. – V.: „Baltos lankos“, 2021.  

 

Nenagrinėsiu dabar romano pasakotojo, siužeto ar veikėjų – paminėsiu tik tos pačios ūkininkų šeimos narius: dukterį, jos seserį, du brolius ir tėvą, motiną, – nenagrinėsiu, kokia personažų poelgių motyvacija ir kiek jų veiksmai atitinka mūsų pasaulio logiką, per daug nenarstysiu net kūrinio idėjos, apsiribosiu teze, kad tai liūdna ir slegianti, atvira ir intymi, suicidinės simbolikos ir savižudybės nuojautos persmelkta sielvarto bei nevilties elegija, kuri tuo pat metu yra tragiška, negailestinga paauglės Jopės tapsmo istorija. Neketinu nerti į sociokritinius lygmenis ieškodamas kūrinio reikšmės patvirtinimo ženklų anapus teksto, mūsų tariamai logiškoje tikrovėje, kurioje romano autorė pergyveno lytinės tapatybės virsmą ir dėl šios savo biografinės detalės mums suteikė galimybę geriau pažinti „Vakaro nejaukos“ pasakotoją – jautrią ir žiaurią išaugtiniu drabužiu vilkinčią mergaitę užkietėjusiais viduriais. Sukūrusi šią pasakotoją autorė pati išsineria iš jos tapatybę varžančios išaugtinės socialinių normų jopės ir prabyla ryškiu balsu, liudijančiu translytiškumo fenomeną Nyderlanduose, o po „Bookerio“ premijos – ir apskritai Vakarų kultūroje.

Taip pat neverta per daug gilintis į faktą, kad lietuvių rašytojai, bukstagrameriai ir apžvalgininkai platformoje „Goodreads“ romaną įvertino gana skeptiškai pabrėžę teksto „nepatogumą“, „sunkumą“, „šlykštumą“ ir net įžvelgę „beprasmio smurto monotoniją“ ar „nuogą primityvumą“. Išimtis nebent prozininkė Lina Simutytė, kuri „Vakaro nejauką“ paskelbė geriausia 2021 m. asmeninės lentynos knyga.

Trumpai apie romano intrigą, premisą. Puritoniškoje, disfunkcinėje, sakytum, net barbariškoje šeimoje, valdančioje pienininkystės ūkį, auganti paauglė pasvajoja vietoje mylimo triušelio, kurį tėvas nusitaikė skersti pietums, paaukoti vyriausią brolį – šis pavasario pavakarę žūsta įlūžęs lede. Netektis atneša gilų gedulą į pakrikusią šeimą, o pasakotoją apima kaltė dėl tariamai įsikalbėtos brolio mirties. Ji patiria vis stipresnį atotrūkį tarp psichikos ir savo kūno (bei kitų kūnų), žalojasi ir skriaudžia kitus, nebegali tuštintis, slepia savo brendimo požymius ir kvestionuoja lytiškumo skirtumus. Prasidėjus galvijų ligai žlunga šeimos ūkis ir pavojingai suyra tėvų emocinė pusiau­svyra: nebelieka ne tik brolio – nebelieka įprasto pasaulio orientyrų.

Mano supratimu, anotacijoje minimo makabriško grožio stebuklą romane formuoja kalba, ypač neįtikėtina gausybė palyginimų, kurie įrėmina kūrinio reikšmes ir leidžia tekstui intensyviai skleistis pagal savo vidinę logiką. Pasakotojos balse ir stiliuje gausu ryškių ypatybių, pavyzdžiui, trikdančio disonanso, kai mirties patyrimas siejamas su lytimi, genitalijomis. Arba nutylėjimų, kai pasakotoja pripažįsta galvojanti tik apie berniuką, kuris „teturi atminimo lentelę toje vietoje, kur visuomet rakindavo dviratį“ (p. 226) – taip ji apylankomis atskleidžia galvojanti apie mirtį, savižudybę. Galima rinkti ir rikiuoti įvairius simbolius, leitmotyvus – muilo, virvės, srutų ir t. t. Kelis kartus pasirodantis trijų vaikų kaip Trijų Karalių motyvas veikia alegoriškai, o žydų ir Hitlerio alegorija perteikia šeimos narių ir galvijų kančią, neteisybės jausmą.

Be tiesioginių palyginimų, kai gretinami skirtingi įvaizdžiai, tekste kartais mezgami ir numanomi, iki metaforų išaugantys palyginimai. Pavyzdžiui, tėvo galva tapatinama su rašaluotu plunksnakočiu, kuriuo pasakotoja tariamai parašytų sakinį apie mirusį brolį. Ištarti metaforą, kad gedulas yra „tuščias stiklo rutuliukų maišelis“ (p. 138), leidžia pasakotojos įžvelgtas akių ir stiklo rutuliukų panašumas. 

M. L. Rijneveld palyginimų funkcija paprasta: arba artimos aplinkos (namų, ūkio) objektai atspindi pasakotojos kūno, dvasios būseną, arba jos būsenos nusakomos per analogijas su artimiausios aplinkos objektais ir kitais kūnais. Palyginimo poliai ne kontrastingi, o gretimi. Dėl to pagrindinė teksto meninė priemonė užtikrina dvikryptę reikšmių apykaitą (grubiai struktūralizmo terminais tariant, signifikantas su signifikatu keičiasi vietomis, pina reikšmių girliandas). Pavyzdžiui, ryškiame močiutės bruožų aprašyme veidas lyginamas su obuoliais, kuriuos ji pati sudėlioja į veido figūrą: „...veide ėmė rastis vis daugiau rudų dėmelių kaip tuose obuoliuose, kuruos ji supjaustė skiltelėmis ir sudėliojo kaip veidą ant blynų. Senatvė laikui bėgant pernokina žmogų“ (p. 35). 

Palyginimais pasakotoja dažniausiai įkūnija jos savivokai svarbias egzistencines abstrakcijas. Reikšmingas palyginimas pasirodo jau pirmame puslapyje: „Motina suleido storus pirštus mums į veidus kaip į sūrį“ (p. 11). Motinos, pagal profesiją pienininkės, gestas (tikriausiai ne pats maloniausias) lyginamas su maisto produkto, pagaminto iš karvių pieno, faktūra (minkštumu). Toliau veiksmai nuolat bus asocijuojami su maistu ar gyvūnais, o patys gyvūnai ar valgiai nurodys kokias nors veikėjų, ypač jų kūnų, savybes. 

Atsikartojantys giminiški įvaizdžiai renčia reikšmės mūrą: jeigu „karvės ne per labiausiai skiriasi nuo sūnų“ (p. 26), tuomet galima įsivaizduoti ir mirusį brolį, uždengiamą „oranžiniu dangalu kaip kritusius veršelius“ (p. 30). Vėliau iš sielvarto sulysę du vaikai įsivaizduoja, kad yra pasmerkti kaip per lengvos telyčaitės, kurių nei skersi, nei primaitinsi (p. 70). Kai tėvas dukrai atlieka šiurkščią klizmą su muilu, ji krinta ant šono „kaip parvirtusi karvė ant grotuotų tvarto grindų“ (p. 100). O veikėjos taip trokštama artimųjų meilė tapatinama su „šiluma karvių tvarte“ (p. 169).

Dalis romano palyginimų tikėtini, nuspėjami: cuk­raus pudra lyginama su sniegu (medžiagiškumo asociacija), sėdintis tėvas su garniu (figūratyvinė asociacija), katafalkas su varnu (spalvos asociacija ir mirties signifikacija), o tinkamas metas apibūdinamas kaip sunokę raudoni pomidorai (būsenos asociacija). Kartais pasakotoja koreguoja vos ištartus savo žodžius perkonstruodama ir minties reikšmę: veikėja, giedojusi „minkštu kaip sviestas ir tyru kaip strazdo balseliu“, čia pat save patikslina – „sviestan įkritusio strazdo balseliu“ (p. 113). O tai visiškai kas kita.

Absoliuti dauguma M. L. Rijneveld palyginimų priklauso toms pačioms kategorijoms. Tiesa, yra fragmentas, kuriame sesė primena dangaus kūną, ovalus langas – apgirtusį mėnulį. Bet objektai, erd­vėje nutolę nuo artimiausios pasakotojos aplinkos, iškrenta iš paradigmos ir dėl to nėra itin reikšmingi. Didesnio reikšminio krūvio neįgyja ir augalai. Gyvūnas su augalu palyginamas vos kartą, žmogaus kūnas su augalu – porąsyk. Tiesa, viename fragmente aptikau priešingą reikšmės kryptį suponuojantį augalo palyginimą su kūnu, kuris pavirsta metafora sukurdamas išraiškingą, paslaptingą vaizdinį: „Medžiai stovi eilute, jų galvos palinkusios mano miegamojo pusėn kaip būrelio bažnyčios vyresniųjų, mūsų paslapčia besiklausančių“ (p. 51). Gyvūnas su kitu gyvūnu taip pat lyginamas vos kartą, kai paskersti veršeliai išverktų akių kampučiuose šmėžuoja lyg pulkas muselių prieš lietų.

Suskaičiavus gyvūnų palyginimus su daiktais ir valgiais paaiškėja, kad jų nėra daug (nors prieš atliekant analizę atrodė kitaip). Gyvūnai su daiktais apskritai nelyginami, nors kartais daiktas prilyginamas gyvūnui: laikrodžio rodyklės – tai sliekai, dekoratyviniai angelėliai – uodai, varžanti jopė – kaip nagu krapštomas drugelio kokonas. Maistas su gyvūnu taip pat retai siejamas, tik šokoladinis kremas atrodo kaip veršiuko kailio raštas (bet romane veršiukas, kaip jau išsiaiškinome, primena viską). Tiesa, dar yra sumuštinis, primenantis suvažinėtą ežį.

Kiek dažniau gyvūnai siejami su maistu ir tai turbūt logiška, nes veikėjai gyvena maistą iš gyvūnų gaminančiame ūkyje, o ir apskritai dauguma mūsų valgome gyvūnus. Todėl rupūžių karpos atrodo lyg kaparėliai, o pačios rupūžės iškratomos tarsi bulvių lupenų krūvelė. Viščiukai tekste pasirodo kaip geltoni cukraus vatos debesėliai (nuspėjama), žąsų pulkas – lyg manos kąsniai iš dangaus. Triušis knygoje pasirodo dažnai, tačiau su maistu asocijuojamas vos porąsyk – kai gyvūno kaklo slanksteliai pasakotojos mintyse traška lyg vermišeliai, o kailis gali nusinerti „kaip virtos dešros odelė“ (p. 21). Galima numanyti, kad pasakotoja neįsivaizduoja triušienos dešrelių. Šis pavyzdys iliustruoja romano grožio subtilumą: lyginamos erdviškai ir funkciškai artimos, bet pasakotojos patirčiai svetimos kategorijos. Artimi pasaulėvaizdžiu, tolimi pasaulėvoka – tokie palyginimai ir ryškūs, ir nepastebimi, ištirpstantys teksto sūkuryje taip pat, kaip poetinės prozos registre pranyksta karvės lyg „piene ištirpdytos kakavos gumulėliai“ (p. 159).

Vis dėlto palyginimų pagrindą romane sudaro žmogaus kūno arba jo dalių asociacijos su valgiais, daiktais, gyvūnais.

 

Kūnas – maistas

 

Pasakotojos brolio plaukų sruogos iš pradžių atrodo kaip sviesto garbanėlės, o jam mirus – lyg „glebios parudavusios ankštys“ (p. 34). Su šaldiklyje atitirpusiomis pupomis palygintas ir motinos glebumas. Tėvo galva gali atrodyti lyg pernelyg riebus tešloje keptas obuolys, o veikėjo rankos – kaip susiraičiusios obuolių žievelės. Įsivaizduodama, kaip kitas brolis miršta užkastas darže, pasakotoja jį sugretina su paliktu žiemoti lapiniu kopūstu.

Šeimos nariai vienas kitą nuolat nemaloniai liečia, todėl pasakotoja ieško netiesioginių įvaizdžių trikdantiems šeimynykščių veiksmams išskleisti. Jos ausį tėvas prieš miegą palaižo kaip vanilinio kremo pako dangtelį, o sesers liežuvis bučiuojantis „drung­nai šiltas kaip jautienos mentės kepsnio likutis, kurį motina pašildo mikrobangų krosnelėje ir vėl patiekia“ (p. 116). Pasakotoja pasigenda šiltų apsikabinimų, todėl mamos sūpavimą glėbyje įsivaizduoja kaip sūryme panardinto sūrio būseną. Kitoje vietoje su varške, iš kurios daromas sūris, sugretinamas minkštas būdas, charakteris. Būtent dėl to apsikabinimų nevengiantys kaimynų mergaitės tėvai primena minkštą sviestinį pyragą, o vienatinis seserų susikabinimas parankėmis – trapus kaip brecelio riestainis. 

Su valgiais siejamas kūno trapumas, pažeidžiamumas. Veikėjos išsipūtusios žarnos pilve – lyg nesuvirškinamos dešros su pankoliais, o išpampęs pilvas – dvitrynis kiaušinis. Nuogos vaikų nugaros – kiaušininių sausainių apatinės pusės, o įaugę nukramtyti sesers nagai į mėsą susmigę kaip lašinukai į servelato dešrą. Mirusio brolio pamėlusi kakta primena pelėsį ant pasenusios bandelės.

Tiesa, bandelė su plikytu kremu – tai ir mergaitės vulva. O kaimynų berniuko pimpaliukas – kaip maltos mėsos volelis, kuriuos gamina sekmadieniais pas močiutę. Nuogybė lyginama su bulve ir išsyk tapatinama su yda.

Veikėjai nevykėliai atrodo kaip sūrios juodos saldymedžio lazdelės. Parapijiečių juodos skrybėlės iš viršaus primena pagedusių kiaušinių pajuodusius trynius – tėvo protestas tarp jų ištirpsta lyg sviestas.

Apibendrinant pasakotoja maistą dažniausiai asocijuoja su būsenomis.

 

Kūnas – daiktas

 

Su artimos aplinkos daiktais ypač dažnai lyginamos kūno dalys. Liežuvis – tai farvateris, kraujas – žvakės lajus, pilvas – adatų pagalvėlė, motinos krūtys – rink­liavos maišeliai bažnyčioje, o lūpų kampučiai – lyg sodo stalo staltiesę prilaikantys svareliai. Traumuota koja – maišas siloso masei prislėgti, nugara – pripučiamo ir išpučiamo gėrimo pakelis, per motinos nugara pliaukšinti tėvo ranka – kaip čiužinių daužiklis, sklastymas per galvos vidurį – varžto galvutė su grioveliu, tarpelis tarp dantų – kaip bulvių sodinimo mašinos, o burna vėpso lyg molinės lėlytės. Yra keletas pikantiškų kūnų dalių palyginimų su daiktais: gaktos plaukeliai susiraito kaip pigaus tabako lapeliai, o kojos susiglaudžia kaip dvi užuolaidos.

Daug rečiau su daiktais lyginamos būsenos: baimės nugalėjimas primena galvas rapsams kertančius kombaino peilius, o apsunkusi gerklė prisipildo kaip lietaus matuoklis. Kai pasakotoja apkabina nuo lietaus permirkusią sesę, tai primena drėgnos indų šluostės gręžimą (suprask, apkabina nešiltai).

Ryškiausi yra pasakotojos tėvų ypatybių ir daiktų sugretinimai. Motinos plona oda pasakotojai primena giesmyno lapelius, motina su prijuoste – kaip valgomojo lemputė su gaubtu, o baimės kaukės tarsi mamos suknelės spintoje. Trapumo pojūtis asocijuojamas su mamos servizu, kurį reikia suvynioti į laikraščius. Tėvų fizionomijos lyginamos ir su dinozaurų figūrėlėmis, ir su lego žmogeliukais, o tėvas vaikšto kaip kartoninis zuikis šaudykloje. Vienas jautrus palyginimas tampa metafora, kai tėvai „kaip padegamosios virvelės guli mūsų rankose laukdami, kol kas nors uždegs ir jie galės mus sušildyti“ (p. 95).

Atskiro paminėjimo vertas kokio nors daikto sugretinimas su akimis ir jose išskaitomomis emocijomis. Akys gali būti kaip prakiuręs futbolo kamuolys, grimztantis į srutų duobę; kaip „plokšti“ peiliukai; kaip varžtų atsuktuvas; kaip duobutės šaligatvio plytelėse, tuštuma asfalte; kaip puspilniai indai su žuvytėmis. Akys primena gulsčiuką be burbulo, pagal kurį viskas išlyginama, arba žvakutes „su labai ilgai veikiančiais elementais“ (p. 60). Asociacijų su akimis gausu ir visos jos susijusios su kokiu nors daiktu.

Ypač ryškus, išskirtinis gimimo apibūdinimas, kai veikėją teko „iškirsti iš gimdos kaip skulptūrą iš ledo“ (p. 61).

 

Kūnas – gyvūnas

 

Svarbiausia ir vaizdingiausia palyginimų kategorija – asociacijos su gyvūnais. Su gyvūnais pagrįstai, motyvuotai gretinamos fiziologinės, anatominės, psichologinės veikėjų būsenos. Čiuožikai ant ledo pasirodo lyg kvailos žąselės, tėvų kūnai po ledu kaip įšalę unguriai, seserys guli kaip nušautos varnos, regos lauke tolstantis tėvas – iš pulko iškrikęs paukštis, o kunigas – tai kormoranas (kurgi ne).

Su gyvūnais lyginamos kūno dalys: sėklidės kabo kaip kalakuto pakarūklis, nacių plikai nuskustos mergų galvos – vištų dedeklių nupešti pasturgaliai, liežuvis – smailiasnukė varlė per poravimąsi, burna – priplotas voro kūnelis, nubrozdinti krumpliai – kaip krevetės prakiurdytomis galvomis, į kumščius sugniaužtos rankos – lyg susirietę ežiai, vulva panaši į šliužą, karpos ant pėdų – nuodingos rupūžių gleivių liaukos, bambos bumbuliukas – ką tik gimusi pelytė, o brolio penį pasakotoja įsivaizduoja truktelinti kaip karvės uodegą.

Gyvūnai nesiejami su neutraliomis arba teigiamomis reakcijomis, jie padeda išreikšti tik sunkias kūno būsenas. Apsunkęs kvėpavimas – lyg nugurkus negyvą žvirblį. Tėvo kvėpavimas – kaip indelyje nuo varškės uždarytų drugelių blaškymasis, o trūkinėjantis balsas – it plyšiai triušidėje. Nuo šalčio drebantis kūnas – kaip laumžirgis, liesas kūnas – kaip nendrinės vištelės. Budinimas iš lovos primena žiurkėno ėmimą iš narvelio, seksualinis intymumas – kaip sulipusių sraigių, kurių negali atskirti nepažeisdamas kiaukuto, o akių traiškanos krapštomos tarsi sraigė iš namelio. Kūno trapumas – lyg iš lizdo iškritusių beplunksnių varnėnų; žvilgsnis į išvietės angą – lyg virš savo jauniklių pakibusio aro; nuo vidurių užkietėjimo įsitempęs kūnas – kaip višta su įstrigusiu kiaušiniu „šikinėj“; odos įtrūkiai nuo tempimo – lyg vikšro paskutinėmis akimirkomis prieš tampant drugeliu. Pasakotojai nuodėmės primena musių kakų dėmes ant tinkuotų lubų, o gėdos raudonis – užgulusią arklio gūnią.

Keliuose fragmentuose steigiama priešinga reikšmės kūrimo kryptis – gyvūnas lyginamas su kūnu: skrendančios varnos verkiant atrodo kaip „nubėgantis akių tušas“ (p. 166). Atkreipiu dėmesį, kad karvės išangė tampa panaši į alkano kūdikio burnytę, tačiau ir praskėsti veikėjos sėdmenys primena ką tik gimusio veršelio snukį, kurį reikia pražiodyti. Ir žmogaus, ir galvijo užpakalis palyginamas su gimimu, tik kitos rūšies būtybės – vienodos sąlygos, nei vienų, nei kitų nenuvertinanti pasakotojos nuostata, reikšmės lygiosios.

 

Mirtis

 

Atskiro įvertinimo prašosi mirties – pamatinės kūrinio situacijos – raiška. Mirtis rodosi kaip dusinantis srutų kvapas, o mirtina tyla – kaip sudžiūvęs mėšlas, sunkiai nustumiamas į duobes. Paskutinio teismo diena užgriūna kaip kuosa grobį, mirties troškimas tarsi utėlės šokinėja nuo vieno prie kito. Pakabinusi striukę šalia žuvusio brolio striukės pasakotoja metaforiškai pastebi, kad „mirtis čia turi nuosavą kabyk­lą“ (p. 138). Galvijų mirties dvokas stringa gerklėje kaip sulipusių baltymų miltelių gumulas. Laikas kūrinyje irgi tampa mirtimi kaip „palapinės kuoliukas, vis giliau smingantis žemėn, kol pasidaro visiškai tamsu, taip tamsu kaip kape“ (p. 138).

 

/ / /

Suminėjau toli gražu ne visus palyginimus ir jie nebūtinai yra svarbiausias romano meninės raiškos elementas. Palyginimai ir išnyra, ir ištirpsta tankiame kitų meninių priemonių audinyje. Viename gedulą ir neigimą vaizduojančiame epizode pasakotoja skaičiuoja sulaikyto kvėpavimo sekundes ir įsivaizduoja, kad pakankamai ilgai nekvėpuodama galės išžvejoti savo brolį iš miego (t. y. mirties) pagal tą patį gamtos dėsnį, kuris lemia buožgalvių transformaciją į varles, – „taip ir Matisas palengva pasikeis – iš negyvo į kupiną gyvybės“ (p. 38).

Romanui artėjant prie atomazgos įvyksta virsmas – žmonės ne tik lyginami su gyvūnais, žmonės su gyvūnais sutampa. Stengdamasi išsituštinti veikėja kalbasi su seserimi:

 

– Ach taip, – sako Hana, – tas vargšas gyvulys.

– Ir aš toks vargšas gyvulys. Gali dabar mane palaikyti? (p. 243)

 

Kitame skyriuje atpasakojamame sapne veikėja regi, kaip kaimynų mergaitė „Belė ir lapė susilydė į viena, pavirto pusiau žmogumi, pusiau gyvūnu“ (p. 244). Transformacija, kokios broliui lyg iš mirusiųjų prisikeliančiai varlei romano pradžioje linkėjo pasakotoja, galiausiai įvyksta – tik priešinga kryptimi. Ir ne tikrovėje, o psichikoje.

Uždaras, hermetiškas meninės raiškos modelis, kai kūnai, ūkio gyvūnai, naminiai valgiai ir pagrindiniai daiktai susipina reikšmėmis, formuoja prasmę, kuri yra neišardoma teksto tikrovė. Žiedinė įvaizdžių kompozicija tarsi reikšmių mitybos grandinė legalizuoja autentišką, su niekuo nepalyginamą autorės balsą. Tokį vertinti etinėmis mūsų civilizuoto pasaulio kategorijomis beprasmiška. Todėl teiginys, kad tekstas pernelyg šlykštus ar žiaurus, yra ne kas kita, o skaitytojo subjektyvumo – beje, visiškai pagrįsto – išraiška, iš esmės nepriklausanti nuo teksto sandaros ir romano idėjos. Norint perprasti tekstą svarbiau ne kas, o kaip. Būtent todėl manau, kad platformoje „Good­reads“ Tomo Vaisetos ir cypt pasiūlymas pasitelkti Sigmundo Freudo instrumentarijų niekur nenuvestų: pasitelkę psichoanalitinį metodą išsyk sudrumstume teksto esenciją. Kūrinio psichologinė ir socialinė tik­rovė neatskiriama nuo kalbos. 

Kartu manau, kad translytiškumo problema taip pat yra ne tik biologinė, psichologinė bei socialinė, bet ir kalbinė. Tačiau klausimas, kaip kalba gali padėti geriau suprasti translytiškumą – jau ne šio teksto tema.

 

 

 

Marijus Gailius – rašytojas, literatūros apžvalgininkas, ekoaktyvistas.