× Martynas Pumputis

 

Simonas Bernotas – produktyvus literatūros lauko dalyvis – „Bazilisko ambasados“ projektų vadovas, vertėjas iš ispanų ir anglų kalbų, poetas. Su juo kalbamės apie rašytojų bendruomenės santykius bei ydas, ką tik pasirodžiusį antrą eilėraščių rinkinį „Pasakų parkas“ ir vertimus. 

 

Simonas Bernotas. Evelinos Berlinskaitės nuotrauka

 

Tarp reiverių sklando nuomonė, kad reivo kultūrą gadina bičai „ikiteisminėm“ striukėm ir vaizdo įrašus filmuojantis jaunimas. Ar yra panašaus varžymo, nusistatymo lietuvių literatūros lauke? Ar yra priešiškumo tarp jau patyrusių autorių ir jaunosios kartos?

Na, aš priešiškumo nejutau. Kaip tik atvirkščiai, palaikymą. Atsimenu, prieš keliolika metų dalyvavau „Poe­zijos pavasario“ moksleivių skaitymuose, po jų kalbėjausi su jaunąja skaitove ir ji paminėjo, kad mano eilėraščiai primena Rimvydo Stankevičiaus. Tiesą sakant, tada nelabai žinojau, kas jis toks, dar nebuvau susipažinęs su jo poezija. Mums besišnekučiuojant, priėjo vyriškis, paspaudė man ranką ir pasakė, kad būsiu poetas. Aš jo neatpažinau, padėkojau, ir tiek. Paskui ta pati pašnekovė pasakė, kad tai ir buvo R. Stankevičius. Daug laiko jau praėjo, bet šį nutikimą iki šiol prisimenu. Tad palaikymas kūrybinio kelio pradžioje yra svarbus.

Motyvuota kritika ankstyvoje kūrybos stadijoje irgi padeda. Atgalinis ryšys yra reikalingas, gal net būtinas. Kiek pamenu, anksčiau nešant rankraštį į „Pirmosios knygos“ konkursą, jis būdavo grąžinamas su komentarais ar bent jau man taip sykį pasitaikė. Vertingos buvo poezijos publikacijų literatūrinėje spaudoje apžvalgos, kurį laiką jas rašė Valdemaras Kukulas, vėliau Andrius Jakučiūnas. Festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ vyksta jaunųjų poetų skaitymų aptarimas, viliuosi, ten jaunieji autoriai sulaukia naudingų patarimų.

 

Bet praėjo daugiau nei dešimtmetis nuo pirmųjų tavo publikacijų. Gal visgi kokio priešiškumo esama dabar?

Pasitaiko atvejų, kai vyresni autoriai bando primesti savo poetinį stilių. Iš to daugiau žalos nei naudos. Kiekvienas poetas turi atrasti savo balsą. Šiuolaikinė lietuvių poezija įvairi; tai džiugina. Anksčiau dar pasitaikydavo poetų ir poezijos klausytojų, pasipiktinusių nerimuojančiais poe­tais arba rašančiais ne klasikinėmis temomis (tėvynė, meilė). Tačiau publika ilgainiui priprato prie įvairesnių poezijos stilių. Nors teko ir man sulaukti piktų reakcijų iš šiuolaikine poezija nesidominčių skaitytojų, bet man jie nerūpi. Čia tas pats, kaip reaguoti į prašalaičio postmodernaus meno galerijos lankytojo teiginius, kad jis nupieštų geriau. Tai piešk, piešk, kas trukdo?

 

O kaip santykiai tarp jau įsitvirtinusių rašytojų?

Pirmiausia į galvą šauna šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje paskelbti akcijos „Metų knygos rinkimai“ nominantai, kai komisijos nariai (bent jau tie, kurie tada scenoje pasirodė) atvirai išsakė kritišką nuomonę apie prozos knygas. Tai sulaukė nemažai atgarsio, bent socialinių tinklų literatūros burbule. Šiuo atveju lyg ir galima teigti, kad yra atvirų ir drąsiai savo nuomonę reiškiančių literatų, bet pernelyg kritiška, tinkamai neargumentuota nuomonė sukelia neigiamas reakcijas. Galbūt todėl kai kurie rašantys žmonės vengia būti kritiški, kritika neužsiima arba rašo labiau panegirikas nei recenzijas.

 

Jei skaitytojų ratas Lietuvoje gan mažas, o kūrybos vertinime vyrauja pozityvus tonas, kur tuomet sveika rašytojų konkurencija? Ar ne todėl ir nesudaromi knygų penketukai? Nėra spaudimo, nėra ir ambicijų.

Konkurencija pardavimais (juokiasi). O ambicijų, manau, netrūksta – autorių yra skirtingų, tiek stiliumi, tiek kuriama menine verte. Kasmet atrandu sau įdomių poezijos knygų ir perskaitau jas su dideliu malonumu. Tiesa, kartais galbūt autoriams stinga ne ambicijų, bet pritrūksta savikritikos. Pats sau esi mieliausias ir gražiausias, o kiti jau nelabai ir rūpi, tada net menką kritikos strėlę gavęs, krenti negyvas.

Keistą įspūdį kelia rašantys, bet prie savo tekstų nedirbantys, neskaitantys ir šiuolaikine literatūra nesidomintys žmonės, turintys ambiciją tapti žinomais rašytojais. Panašu į nesitreniruojantį futbolininką, norintį žaisti aukščiausioje lygoje. Svajoti nieks netrukdo, bet dirbant svajonės turi šiek tiek didesnę tikimybę išsipildyti.

 

Gal galima tikėtis, kad atgaivinus tavo minėtas kultūrinės spaudos apžvalgas rašytojai po truputį priprastų prie kritikos, o redaktoriai griežčiau atrinktų tekstus, nepasiduotų inercijai, garsiems vardams?

Taip, tik šiuo metu neatsiranda kritiko, kuris apsiimtų rašyti publikacijų kultūrinėje spaudoje apžvalgas. Atidžiai perskaityti ir nuosekliai aptarti kultūrinėje spaudoje pasirodančius tekstus yra nemenkas darbas. Kita vertus, dabar ir gerų poezijos tekstų nėra tiek daug. Jau debiutavę rašytojai dažnai pasitaupo tekstus knygoms. 2012–2020 m. „Poe­zijos pavasario“ almanachai buvo sudaromi iš geriausių publikacijų kultūrinėje spaudoje ir, mano nuomone, almanachai buvo stiprūs. Dabar, spėju, dėl sumažėjusių geros poezijos tekstų kultūrinėje spaudoje kiekio, grįžtama prie kvietimo siųsti kūrybą sudarytojams.

 

O kaip pats reaguoji į grįžtamąjį ryšį? Ar pakanka jo iš skaitytojų ir kritikų?

Į atsiliepimus stengiuosi reaguoti paprastai: pastabas priimu, komplimentus, jei tokių pasitaiko, – irgi. Aršios kritikos, bent kiek pačiam teko pastebėti, nesulaukiau. Recenzijų buvo nemažai, ypač debiutui. Džiugu, kad kažkas perskaitė, kad kažkam pasirodė įdomu. O šiaip poezijos skaitytojų ratas siauras, bet taip jau yra ir nieko čia nepakeisi.

 

Pastebėjau, jog pats turi gan tvirtas nuostatas dėl poe­zijos. Interviu su Lina Simutyte minėjai, kad nemėgsti pasikartojimo, vienodumo ir knygų rašymo konvejeriu. Ar galima teigti, kad antroji poezijos knyga yra ne vakarėlio tęsinys, o poilsis po jo?

Dar nepoilsiauju. Pasakų parkas turi savo reputaciją. Bet po pirmos knygos ir magistro studijų baigimo dar reikliau, atidžiau pradėjau vertinti savo tekstus. Tobulėti visada yra kur ir noras judėti pirmyn manęs kol kas neapleido.

 

Rinkinį pavadinai pagal nusikaltimais pagarsėjusį parką tarp Karoliniškių ir Lazdynų. Kodėl?

Iš pradžių apie knygą, juolab jos pavadinimą, negalvojau, tiesiog rašiau eilėraščius. Paskui pastebėjau, kad tematiškai atsiranda tam tikra jungtis, tą jungtį ir pavadinau Pasakų parku. Kai kuriuos eilėraščius parašiau jau sugalvojęs knygos konceptą. Man patinka tas Pasakų parko lūkesčių neišpildymas: jis turėjo tapti jaukia šeimos erdve, o išėjo kaip išėjo (artimiau lietuviškoms pasakoms). Tiesa, dabar ta erdvė gan pasikeitus, bent jau kiek pačiam teko vaikščiot, ji nebėra tokia atgrasi ar pavojinga. Aišku, ne visi žino apie Pasakų parką kaip apie konkrečią Vilniaus vietą bet, manau, atpažinimas nėra būtinas. Nežinant Pasakų parkas veikia tiesiog kaip tematiką nurodantis knygos pavadinimas.

Pasakų parkas – nejauki, pavojinga erdvė, kurioje gali jaustis saugus, nebent kai pats esi grėsmingas. Manau, literatūrai brutalumas yra būtinas. Pastangos kalbėti atsargiai, įtikti visiems yra bergždžios. Sterilūs tekstai nejaudina, greitai užsimiršta. Šiandien kaip niekad svarbu drąsiai reikšti savo poziciją.

 

Jei „Reivas“ kvietė „užsimiršti ir išleisti viduje tūnantį žvėrį“, ką išleisti (o gal įsileisti) kviečia „Pasakų parkas“?

Kviečia aplankyti mano vidinį parką su pasakomis ir be jų. Pasakos kuriamos, nes tikrovė netenkina. Tačiau nuo tikrovės nebėgu, mano poezijoje nemažai dabarties ženklų (nuo tinderio iki „specialiosios operacijos“), nesistengiu būti aktualus, tačiau ir nenusigręžiu nuo šiandienos. Poezija gali funkcionuoti kaip dabarties liudijimas.

 

Muzikoje yra toks antrojo albumo sindromas. Kokia jausena sudarinėti, redaguoti antrą poezijos rinkinį? Kaip pasikeitė šie procesai be padidėjusio atidumo tekstams?

Jausenų amplitudė gan plati. Ir džiaugsmas, ir malonumas, ir darbas, ir... Šiaip į antrą knygą žiūriu griežčiau. Manau, antra knyga svarbesnė nei pirmoji, nes iš jos tikimasi daugiau. Na, bent jau pats iš savęs tikiuosi daugiau. Pirmoje knygoje autorius dažnai ieško savo poetinio balso, eksperimentuoja. Antroji knyga jau yra brandos ženklas.

 

Jei tektų „Reivą“ sudaryti iš naujo, daug ką keistum?

Apie tai negalvoju, nes jau užbaigto darbo nebepakeisi, juk tapytojo prie nutapyto paveikslo neklausia, ką drobėje dar nutapytų, kuo ją papildytų. Bet jei reiktų sudaryti iš tekstų kuriuos turėjau tada, turbūt nieko nekeisčiau. „Reive“ yra man vis dar patinkančių eilėraščių, yra ir tokių, kurie patinka mažiau, tačiau jie tebėra artimi.

 

„Reive“ teigei, kad klausimas, kas yra poezija, tau yra mįslė, į kurią bandai atsakyti savo tekstais. Ar jau pavyko priartėti prie atsakymo?

Manau, taip. Man eilėraštyje svarbiausia įtikinamumas. Tiek forma, tiek turinys gali būti labai įvairūs, bet svarbiausia, kad poetinis tekstas būtų motyvuotas.  

 

Ar galėčiau teigti, kad įtikinamumas yra tas minimumas, kuris tekstą paverčia poezija, o forma ir turinys – papildomi kriterijai, lemiantys galbūt gerumą, profesionalumą?

Įtikinamumą suprantu plačiau. Jis yra pasirenkamos formos ir turinio dermė, įtaiga skaitytojui. Jei neįtikina eilėraščio forma, netinkamai iškraipo turinį arba turinys yra aukojamas formos labui, tai nėra gerai, eilėraštis neįtikina. Puikiai surimuotas sonetas, jei jo turinys banalus, nėra geras. O prastai išreikštos originalios mintys neveikia.

 

O kas labiau artina tave prie atsakymo: poezijos rašymas ar vertimas?

Rašymas. Vertimas irgi svarbus, padeda atrasti naujų dalykų, įvaldyti naujas technikas, perprasti svetimą poetiką. Ir versdamas kartais suprantu, koks pats esu menkas palyginus su tais, kuriuos verčiu arba bandau išversti. Kartais norėtųsi pavogti svetimą, bet sau artimą eilėraštį ar bent eilutę. Kartais net kai pats parašau kokią eilutę, pagalvoju, ar netyčia nenusižiūrėjau, apima déjà vu. Bet prie atsakymo visgi labiau priartina rašymas, nes tada jau vyksta kūryba, o ne interpretacija.

 

Daug kalbama apie rašytojų ir jų kūrybos skirtumus. O ar tarp skirtingų vertėjų kartų galima justi kokių nors skirtumų? Gi sakoma, kad idealiu atveju kiekviena karta turėtų turėti nuosavus vertimus.

Žinoma, skiriasi ne tik skirtingų kartų, bet ir tos pačios kartos vertėjų darbai. Kiekvienas vertėjas turi savo žodyną, stilių, įgūdžius ir požiūrį į verčiamą tekstą. Jaunos kartos vertėjams galbūt šiek tiek lengviau versti šiandienius tekstus. Tikėtina, kad jaunas vertėjas geriau išmano dabartinę kalbą, žargoną, buitinę leksiką.  

Netikiu, kad kiekviena karta gali turėti savo vertimus, jei kalbame apie tų pačių tekstų vertimus. Reguliariai atnaujinti klasikos tekstų vertimus būtų puiku, vis dėlto reikia išversti nemažai svarbių, bet dar neverstų kūrinių. Džiaugiuosi, kad poezijos vertimų daugėja, tačiau yra kur augti.

 

Vertimais prisidėjai prie Jono Meko raštų tomo. Kuo lietuvio autoriaus vertimas į lietuvių kalbą skyrėsi nuo užsienio rašytojų vertimo?

Man teko versti eksperimentinę Jono Meko prozą. Joje galima įžvelgti emigracijos temų, buvimo svetimu refleksiją. J. Meko žodynas pasižymi savitumu, tačiau kultūra ir pasaulėvaizdis artimesnis negu ispanakalbių autorių.

 

Kadangi verti ir prozą, nekyla pagunda pačiam ją rašyti?

Galbūt šiek tiek su ta intencija ir verčiu, kad pramokčiau prozą rašyti. Noriu pažinti, kaip kuriamas geras pasakojimas. Tačiau kol kas su proza neskubu ir apsiriboju poezija. Kartais parašau esė ar prozos miniatiūrų, bet dedu jas į stalčių.

 

O ar tiki, kad vertimas gali būti geresnis už originalą?

Vertimas neturėtų pranokti originalo, bet tokių atvejų pasitaiko. Išverstas tekstas turėtų atrodyti kaip parašytas ta kalba, į kurią yra išverstas. Auka dėl formos ar dėl turinio neišvengiama, tačiau ji turi būti kuo menkesnė. Jei originale pasitaiko stiliaus netikslumų arba keistų posakių, jų per daug netaisyčiau. Bet jei jų daug, kūrinys prastas, nemanau, kad iš viso verta versti, leisti. Vis dar labai daug geros į lietuvių kalbą neišverstos literatūros, tad kam vargintis su prasta.

 

Ar užduodi sau klausimus: „Na, kaip aš čia papuoliau?“ „Kur veda tas greitkelis?“

Taip, kaip ir anksčiau, leidžiu dienoms bėgti, vandeniui mane suturėti.

 

Gal kokių nors vertimų leidimas nusimato artimesniuose to kelio kilometruose?

Ką tik pasirodė Roberto Bolaño apsakymų rinkinys „Kekšės žudikės“ (leidykla „Kitos knygos“). Rinkinį verčiau kartu su Alma Naujokaitiene (versdami pasidalinome apsakymus). Perskaičiusi mano verstą apsakymą „Klara“, išspausdintą „Literatūroje ir mene“, ji pasiūlė kartu versti čiliečio prozos rinkinį. Už šį pasiūlymą esu be galo dėkingas, nes R. Bolaño man vienas labiausiai intriguojančių šiuolaikinių autorių.

 

Martynas Pumputis – literatūros kritikas.