Septyni pageltę vokai pateko į mano rankas, kai moteriškė atnešė juos į pašto skyrių ir norėjo atiduoti panelei langelin. Moteris sakė, kad, nusipirkusi butą, šiuos laiškus, adresuotus Albinui B., rado virtuvės spintelėje, išmestoje į bendrabučio koridorių. Albinas buvo ankstesnis kambario savininkas, bet prieš trejetą metų tą būstą pardavė ir išrūko kažin kur į airijas ar norvegijas. Daugiau niekas nieko apie jį nežinojo, bet vis ateidavo jam adresuotų laiškų. Tame bute gyvenę žmonės dėl visa ko juos laikė spintelėje, jeigu tas Albinas dar kada pasirodys. Bet vargu... Kambarys seniai parduotas, motina mirusi, niekas čia jo nelaukia. O gal tuos laiškus paštas galėtų grąžinti žmogui, kuris juos rašė?

Darbuotoja langelyje pavartė rankose vokus, papurtė galvą ir pasakė, kad net „prie geriausių norų" negalėtų jų grąžinti siuntėjui, nes niekur, nė ant vieno voko nėra atgalinio adreso. Ką su jais daryti? Išmesti.
Stovėdama eilėje prie langelio ir matydama tą sceną, paprašiau, kad atiduotų juos man. Esu smalsi nuo prigimimo, be to, gal iš laiškų kas nors paaiškės? Moteriškė palengvėjusia širdimi laiškus atidavė. Štai kas rašoma tuose laiškuose.

 

Pirmas laiškas

Labas rytas mano mielas drauguži Albinai. Čia tau rašo Gintaras. Aš jau perkeltas į kitą vietą, kitan rajonan. Mažu čia bus geriau. Ką tu dabar veiki? Kokį darbą dirbi ir kiek tu uždirbi pinigų – daug ar mažai? Ar tu tuos pinigus pasilieki sau, ar atiduodi savo mamai? Praėjo birželis, dabar jau liepa, kaip tu praleidai Joninių naktį? Ar buvo tavo draugai atėję pas tave į svečius, kiek valandų jūs baliavojot, ką valgėt? Ar buvot nuvažiavę į mišką Joninų naktį, ar miške deginot laužą, ar ieškojai paparčio žiedo, ar suradai paparčio žiedą, ar labai linksma buvo Joninių nakty? Aš Jonines atšvenčiau labai gerai. Buvom išvažiavę iš šitų namų prie ežero ir užkūrėm laužą. Visi kartu linksminomės, šokom, dainavom, visi ieškojom paparčio žiedo kol suradom. Tadu visi grįžom atgal. Paskui aš Joninių naktį švenčiau su savo mergiote. Su ja parduotuvėje prisipirkom visokių valgymų – konservų, traškučių, arbatos ir cukraus, daktariškos dešros, sausainių gaidelis ir spanguolių vyno. Pavalgėm, paskui išgėrėm arbatos su cukrum, o ant pačio galo bonkę vyno. O paskui Joninių nakty vienas kitam gražiai paspaudėm rankas ir nuėjom miegot į savo palatas.

Kai aš su ja pradėjau draugauti šituose namuose, tai dabar draugausiu ligi mirties.

Gintaras.

 

Antras laiškas

Laba diena Albinai! Kodėl tu nepaprašai savo draugų, kad jie man rašytų laiškus ir pats nerašai? Tu turi daug draugų, tai tu jiems parodyk mano nuotrauką, kur aš tau daviau, kai dar gyvenau su savo mama ir savo tėvu Skroblų gatvėje ir lankiau internatą. Mažu draugai manęs neužmiršo? Ten nuotraukoje aš dar mažas, bet kitos neturiu. Pažiūrėk į savo albumą, ten turėtų būti mano mažo fotkė. Aš atsimenu visus savo klasiokus, tik nežinau, kur jie dabar gyvena. Ieškoti per adresų biurą neišeina, nes adresų, kur kas gyvena, biuras nenori duoti. Mūsų klasėje buvo daug mergaičių, nors dabar jau turiu savo mergiotę, bet man visvien įdomu, kaip gyvena Pabiržytė Rasuolė, Sabonytė Aurelija, Barisaitė Danguolė, Bačkonytė Genutė, Vižinskaitė Marytė. Aš jas prisimenu, tik nežinau, kur jos visos dabar gyvena. Albinai, ar negalėtum man padėti surasti mano klasiokę Vižinskaitę Marytę? Jinai irgi gyveno Skroblų gatvėje, jos buto numeris buvo 9, o namo neatsimenu. Man sakė, kad jinai išsikėlė ir dabar jau gyvena gal Pašilaičiuose, o gal Fabijoniškėse. Ten darbo dienom vaikšto 40-as autobusas negreitas ir kitas greitas. Koks autobusas važiuoja į Pašilaičius nežinau. Jeigu kada turėsi laiko, nuvažiuok pačian galan Fabijoniškių ir paklausinėk žmonių prie sustojimo ir kitose vietose, gal kas ją pažįsta, gal žino, kur gyvena Vižinskaitė Marytė? Ir jeigu sužinosi jos adresą, kur jinai gyvena, tai nueik pas ją ir pasakyk, kad aš ją prisimenu. Sakyk, Gintaras tavi sveikina. Tegul tadu ji parašo man laišką arba paskambina telefonu į šituos namus. Būk geras, Albinai, padėk man šitame reikale. Daugiau naujienų neturiu, sudie, drauguži. Laukiu tavo atrašymo. Gintaras.

Trečias laiškas

Kaip tu Albinai gyveni? Kaip tau viskas sekasi? Ar nueini kada į estradą pasiklausyt estradinių dainų? Ką tau mama tadu sako, kai vėlai grįžti namo? Man labai patinka estradinės dainos. Tu numegzk man mama kelią Liutauro Čepracko daina, Nelė Paltinienė ir Eugenijus Ivanauskas laukinės rožės, dar patinka Arvydo Jono Salygos dainos, Laimos Lapkauskaitės mamos skarelė, Nijolės Ščiukaitės senelio armonika, pasiklausau Vytauto Kernagio mūsų dienos kaip šventė, patinka Vladas Bagdonas, Algis ir Voldemaras Frankoniai, Janina Miščiukaitė, Nijolė Talatkelpšaitė alyvos žydės, Benediktas Gadeikis kur lygūs laukai. Dar daug dainų žinau ir visus dainininkus pažįstu iš veido, bet jau baigiasi popierius, tai negaliu visų, kurie man patinka, tau aprašyti. Dar Antanas Čiapas tu ateini lyg aušrinė. Aš ir pats moku tas dainas dainuoti. Kai nuotaikos nėra, tadu aš vienas palatoje dainuoju. Dar man patinka Vytautas Juozapaitis aš laimingas ir Stasys Povilaitis švieski man vėl. Gal žinai, kiek reikia mokėti už muzikinius sveikinimus? Jei nelabai brangu, tadu užsakyčiau per radiją, kad padainuotų mano mergiotei. Sužinok, mielas drauguži, kiek kainuoja. Aš ir pats jai padainuoju, bet ne taip gerai, kaip per radiją. Lik sveikas, brolau, greit atrašyk man, kodėl nerašai? Gintaras.

 

Ketvirtas laiškas

Tai va, mano mielas Albinai. Kai 2009 metais tu buvai atvažiavęs manęs aplankyti, mano teta tais pačiais metais irgi buvo pažadėjusi aplankyti. Bet dar neaplankė. Parašė, kad neturi pinigų, nes jos vyras padarė avariją ir dabar reikia brangiai mokėti. Mano mergiotės motina buvo sakiusi, kad paims mus ant visos vasaros pas save. Bet nepaima. Ir nežinau ar kadu paims. O gal tu ir vėl mane aplankysi? Aš labai laukiu, kad mane aplankytum. Ir gal gali man nupirkti vyrišką lietsargį, kiek jis dabar jūsų parduotuvėje gali kainuoti? Nes kai aš einu į valgyklą ir lyja lietus, tai man labai blogai. Buvau net susirgęs, turėjau 39,5 temperatūros. Žinai, visko dabar atsitinka su orais – ir lietaus būna, ir perkūnijos labai trankosi, o skėčio tai būtinai reikia, kai einu į valgyklą. Mielas mano Albinai, pasisteng nupirkti man kokį vyrišką lietsargį – žinoma, jei jis jūsų parduotuvėje nelabai brangus. Ir atsiųsk jį man. Dar noriu tavęs paklausti apie medų. Kiek gali kainuoti jūsų parduotuvėje kaimiškas naminis medus? Čia pas mus trilitrinis dirbtinis medus kainuoja 18 litų, naminis medus kainuoja 7 litai 59 centai, o miško medaus visai nėra. Jeigu tu mane norėsi lankyti, tai paskambink ir pranešk anksčiau, tadu aš tavęs lauksiu. Tavo draugas Gintaras..

 

Penktas laiškas

Mano mielas brolau Albinai, vis negaunu iš tavęs laiško. Gal esi labai užsiėmęs su darbu, ar tau nenusibosta visų dienų dirbt, ar paskaitai kokią knygą? Jeigu turi kokių nereikalingų knygų, ar negalėtumei man atsiųsti bent kiek paskaityti įdomesnių romantinių knygų, ar iš nuotykinių drąsiųjų keliai, ar šiaip kokių dar buvusių sovietų sąjungoj. Apie karą, apie žmonių likimą, kai prasidėjo karas ir paskui, kai karas pasibaigė. Ką žmonės tadu veikė po karo, kaip jie gyveno, o kai buvo išvežti į tremtinius, ką veikė tremtiniuose. Va tokių knygų paieškok namuose ir atsiųsk man. Knygas skaityti man patinka, tik nėra tokių, kur man patiktų. Jei tu surastum savo namuose kokių nors užsilikusių, tai at­siųsk man, o dar geriau atvežk jei atvažiuosi. Aš žinoma ant tavęs nepyksiu, jeigu tu siuntinį per vėlai išsiųsi ir aš jo ilgai negausiu, dabar visko atsitinka, kaip ir su orais, būna didelės perkūnijos, smarkus lyjimas. Rugpjūčio 15 d. savo gimtadienį atšvenčiau labai gražiai. Buvo atėję iš kitų palatų, tik gaila, kad torto nebuvo ir šampano atsigerti, o taip tai viskas gerai, tik neturėjau kuo pavaišint draugų. O kaip tu šventei savo gimtadienį? Ar daug draugų buvo pas tave atėję per gimtadienį? Ar valgėte tortą, ar gėrėt šampaną? Ar gavai nuo savo draugų kokią nors dovaną, ką jie tau padovanojo? Linkiu tau, Albinai, daug džiaugsmo, nepailstamos sveikatos ir ilgų gyvenimo metų. Rašė Gintaras M.

 

Šeštas laiškas

Žinai Albinai, man labai blogai. Toks Deivis lenda į palatas ir viską vagia. Dieną dar nieko, o vakarais ir naktimis, kai sesutės ir sanitarės užsirakina savo pusėje, tas Deivis daro ką nori. Ir nieko tu jam nepadarysi. Kai buvau nuėjęs pažiūrėti per televizorių estradinio koncerto, jis iš manęs pavogė radijuką ir batareikas. O kai sesutė jo palatoje ieškojo radijuko, tai nieko nerado. Vagei! Deividas man kumščiu grasino, kam aš skundžiuos valdžiai. Va ir primušo, mani reikėjo vežti į ligoninę susiūti lūpą ir dantį išmušė. Kol buvo gyvas tėvas, kad ir gerdavo alų atsinešęs iš parduotuvės, Deivis ir dar toks kitas taip nachališkai nepristodavo. Gal aš tau rašiau, kad mano tėvas numirė, kai aš gulėjau ligoninėje su plaučiu uždegimu, bet niekas iš giminių nebuvo atvažiavę jo laidoti. Nei Ala Beleckaja, kur su savo sugyventiniu apsigyveno mūsų bute tadu, kai numirė mano motina, nei niekas kitas. Jeigu Ala Beleckaja mumis su tėvu išvežė į šituos namus, nereikėjo jai po motinos mirties pasirašinėt penkiems metams sutartį su globos ir rūpybos ministerija, kad rūpinsis ir globos mane ir tėvą. Kaip tu Albinai apie visą šitą istoriją manai, gerai ar blogai, kad taip kiauliškai su manim elgėsi, ir ką tu pasakytum apie mano mamos seseris, kad jos taip daro? Dėl savo giminių, kaip jie pasielgė, parašiau laišką televizijai, kai atvažiuos pas mane televizija, tadu viską papasakosiu apie gimines, tegul televizija išaiškina tą visą konfliktą su mano giminėm ir sugėdina Alą Beleckają prieš visą Lietuvą. Kam tadu ji pasirašė pasižadėjimą su globos ir rūpybos ministerija penkiems metams? Ką tu mielas Albinai manai apie šitą reikalą? Linkiu tau brolau sakalėli iš visos širdies laimės, sveikatos ir ilgų gyvenimo metų. Gintaras M.

 

Septintas laiškas

Žinai, Albinai, mano visas gyvenimas aptemo. Mani ima verksmas, vos matau raides, kur tau rašau laišką. Jeigu atsiųstum man savo mobilo numerį, tai aš tau paskambyčiau ir viską papasakočiau. Mano mergiotę, kurią aš myliu ir mylėsiu ligi mirties, šiandien iškelia gyvent ant kalno pas alkogolikus. Ir dabar aš negalėsiu nueit pas ją į svečius, ir ji negalės pas mane ateit. Kokią teisę turi valdžia iškelt ją gyvent ant kalno pas alkogolikus? Kodėl darbuotojos taip daro? Ką mano mergiotė blogo padarė, kad ją iškelia ten gyvent? Aš negaliu apsakyt, kaip man dabar liūdna šitam kambary. Ką, ar man negalima ateit pas ją į svečius pabūt, o jai pas mane? Ten uždrausta zona, ten uždaryti alkogolikai, kodėl mano mergiotę reikia į draudžiamą zoną iškelti? Atsakyk man, Albinai. Mes nieko blogo nedarom, nusiperkam mūsų parduotuvėj traškučių ar taip ko nors, aš savo mergiotei iš savo pensijos dažnai nuperku sviesto užsitepti ant duonos ir arbatos su paduškėlėm, o spanguolių vyną tik du kartus pirkom. Aš taip manau, kai atvažiuos jos motina, kur žadėjo mus paimti visai vasarai, tai tadu jinai valdžios paklaus, kodėl mano mergiotę iškėlė pas alkogolikus. Jeigu tu Albinai mane aplankysi, gal tadu ir tau valdžia pasakys, kodėl ją uždarė. Vakar verkiau visų vakarų, paskum norėjau padainuot, nes buvo labai liūdna, o jie atidarė duris ir juokėsi. Mano gyvenimas čia toks blogas, kad blogesnio negali būti. O kaip tavo gyvenimas, mielas mano Albinai? Kadu tu man atrašysi? Tavo draugas Gintaras.

 

* * *

Skaitydama supratau, kad Albinui B. adresuoti laiškai yra iš neįgaliųjų žmonių globos namų. Laiškai, kupini vilties sulaukti atsakymo, buvo parašyti didžiulėmis raidėmis ant languotų mokyklinio sąsiuvinio lapų beveik be nosinių ir be kablelių (daugumą jų teko sudėlioti). Man atsivėrė nepažįstamas –­ ir kartu toks skaudžiai pažįstamas –­ gyvenimas!

Literatė