Senstanti visuomenė – didžiulė problema, vis dažniau įvairiais kampais vaizduojama mene, filmuose ir serialuose. Senatvė ir senų žmonių priežiūra tampa įkvėpimu tiek komedijai, tiek tragedijai.

 

Filmo „Plieninės damos“ kadras

 

Senatvė – svetimas pasaulis. Nė vienas mūsų negali žinoti, ką reiškia būti paaugliu, jaunuoliu, vidutinio amžiaus arba senu žmogumi, kol patys neišgyvename atitinkamo laikotarpio. Todėl apskritai senatvė gąsdina, nesvarbu, kokio amžiaus būtum. Vis dėlto senėjimas sukelia ne vien asmeninę krizę, bet tampa ir visuomenine problema, mat senų žmonių vis daugėja. 

Šiemet man sukaks 45-eri; truputį gėda mąstyti apie savo senatvę, kai tuo pat metu statistika rodo, kad šešiasdešimtmečių moterų Suomijoje yra 50 000 daugiau nei keturiasdešimtmečių. Net 70–74 metų moterų šioje šalyje daugiau nei 45–49 metų – mano amžiaus grupės. Minna Lindgren romane „Pikta našlė“ („Vihainen leski“, 2018): „Rodos, prie kiekvieno kampo gali rasti bet kurią iš energingų pensininkų pamėgtų veiklų.“

Šiuolaikiniams keturiasdešimtmečiams niekas neleis įsijausti į savo vidutinį amžių. Net jeigu ir pamėginam, žvalūs senukai bemat primena, kas čia iš tikrųjų senas. Kaskart, kai turiu įžūlumo socialiniuose tink­luose paskelbti žaismingų pamąstymų apie bėgantį laiką, komentaruose tuoj pat prisistato mano 68-erių mama ir pradeda traukti per dantį. „Ar tikrai tu tokia sena, o gal tik įsivaizduoji?“ – klausia ji, o komentaro pabaigoje prideda žilagalvės močiutės emotikoną. 

8 dešimtmetyje gimusios kartos artėjimas prie vidutinio amžiaus toli gražu nėra toks didelis sukrėtimas visuomenei kaip demografinio sprogimo kartos senėjimas. Iš tikrųjų sukrėtimas įvyko dar 7 dešimt­metyje, kai ši karta visa vienu metu tapo suaugusiais. Kristiina Harjula taikliai pavadintoje knygoje „Ar jau pasenom? Pakeliui su demografinio sprogimo karta“ („Ollaanko me jo vanhoja? Elämää suurten ikäluokkien matkassa“, 2018) rašo, kad būtent šios kartos atstovai pirmieji buvo pavadinti „jaunimu“. Demografinio sprogimo karta augo nepritekliaus laikais, tačiau užaugusi ėmė maištauti prieš karą patyrusių vyresnių žmonių vertybes. „Mes buvom vadinami ir pirmąja savimonę turinčia karta, o maždaug po dešimtmečio savanaude karta“, – rašo Harjula.

Harjula, kaip ir radijo laidą „Moterys ties senatvės slenksčiu“ rengianti žurnalistė Riikka Rahi, negali atsistebėti, kad sensta. Argi kadaise universitetą okupavę auksinio 7 dešimtmečio jaunuoliai, rokenrolo ir džinsų karta, pasišventę darbininkų klasės kovotojai ir Koijarvio judėjimo aktyvistai neturėjo amžinai likti jauni? Kas dabar, kai jie vis dėlto sensta?

„Sušikta senatvė“, – drebia Rahi, oficialioje radijo laidos nuotraukoje išdidžiai traukianti cigaretę lyg maištaujanti 7 dešimtmečio mergina.

 

 

Kokia dar senatvė?

 

Minėtoje radijo laidoje senatvę tyrinėjanti mokslininkė Kirsi Lumme pasakoja, kad karjeros pradžioje, 9 dešimtmetyje, jai nuolat tekdavo atsakinėti į klausimą, ką tuose senukuose galima tirti. Temos niekas nelaikė įdomiu arba svarbiu tyrimų objektu. Šiuo metu jos tyrimų grupėje dirbanti doktorantė tokių klausimų jau nesulaukia. Mūsų dešimtmečio Suomijoje senatvė ir senėjimas – tokie ryškūs, kad tyrimais niekas nebesistebi.

Lumme pastebi, kad universali senatvė neegzistuoja, mat amžius ir sveikatos būklė turi įtakos tam, kaip žmogus mato save ir kaip jį mato aplinkiniai. Guvi devyniasdešimtmetė gali pasakyti „nebedrįstanti eiti mankštintis su jaunuoliais“ septyniasdešimtmečiams skirtoje grupėje. Šešiasdešimtmečius ir devyniasdešimtmečius skiria tiek pat metų, kiek trisdešim­mečius ir šešiasdešimtmečius. Nūdienos devyniasdešimtmečiai gimė 3–4, šešiasdešimtmečiai – 6–7 dešimtmečiais. Šios grupės priklauso absoliučiai skirtingoms kartoms.

Ką apskritai reiškia „senukas“? Ar žodis žeidžia? O senjoras, vyresnio amžiaus arba senyvas žmogus? „Romus trečias amžius“, – kaip šaiposi pagrindinė spektaklio „60“ veikėja Tūti? Kada žmogus tampa senuku? Nežinau, nes gromuliuoti sąvokos turinį – dalis demografinio sprogimo kartos identiteto politikos, o manęs ji kol kas neliečia. Neprisimenu, kad 1912 m. gimusi močiutė būtų svarsčiusi, koks žodis geriausiai apibūdintų jos amžių: vos išėjusi į pensiją, ji ėmė su malonumu vadinti save senute ir gyveno dar trisdešimt metų. Senatvėje.

Kai kas mano, kad „pensininkas“ – tinkamai neutralus sinonimas senukams, tačiau pajamų šaltinis ne visada apibūdina amžių. Pažįstu ne vieną dar penkiasdešimties neturintį žmogų, gyvenantį iš neįgalumo pensijos ir statistiškai priskaičiuojamą prie pensininkų, taip pat senatvės pensijos amžių pasiekusių žmonių, vis dar užsiimančių nuosavu verslu arba dirbančių specialisto darbą.

Pailgėjus vidutinei gyvenimo trukmei, senukus, t. y. 65 metų ir vyresnius žmones, iš tikrųjų reikėtų padalinti į pogrupius pagal amžių ir sveikatos būklę. Mokslininkė Lumme teigia, kad šešiasdešimties žmogus yra laimingiausias. Jis jau pasiekęs karjeros ir algos aukštumas, iki pensijos dar likę šiek tiek laiko, vaikai užaugę ir jais nebereikia rūpintis; be to, tokio amžiaus žmogus jau pažįsta save ir yra sukaupęs pakankamai gyvenimiškos patirties, tad jam neberūpi, ką kiti apie jį galvoja. Kita vertus, tokio amžiaus paprastai dar nekamuoja senatvinės sveikatos problemos.

Vis dėlto naujienose ir straipsniuose senukai vis dar dažniausiai iškyla kaip vargšeliai ligoniai, masiškai kenčiantys priežiūros įstaigose arba vieni namuose pamažu virstantys į mumijas. Nenuostabu, kad sveiki šešiasdešimtmečiai ir septyniasdešimtmečiai bijo senatvės, jeigu ji asocijuojasi su lėtinių ligų skyriumi ir nuolat karpomų išteklių aukos vaidmeniu. Kaip tik todėl medijose svarbu kurti ir kitokį senatvės ir senėjimo įvaizdį.

Kas visuomenės daugumai neduoda ramybės, tas liečia ir likusius, ir čia galima įžvelgti komercinį potencialą.

 

 

Senatvė mene ir laisvalaikyje

 

„Žiniasklaida kuria spaudimą jaunoms moterims – tik nereikia! – mesteli spektaklio „60“ Tūti ir priduria: Gerokai daugiau spaudimo patiria senstančios moterys.“ Tūti – stand-up komikė – pamini Tarją Halonen ir Lenitą Airitson, romias, išmintingas ir savitas senyvas moteris, su kuriomis ji nesiryžtų savęs lyginti.

Pastaruoju metu Suomijoje sukurta kultūros produktų, siūlančių kitokių senatvės modelių nei Tarjos ir Lenitos, pavyzdžiui, filmas „Plieninės damos“ („Teräsleidit“, 2020), Suomijos visuomeninio transliuotojo detektyvinis serialas „Rojus“ („Paratiisi“, nuo 2020) ir 3 spektakliai, šį pavasarį rodomi Oulu miesto teatre: „Tėvas“ („Isä“), „60“ ir „Pikta našlė“. Minna Lindgren, pagal kurios romaną pastatytas pastarasis spektaklis, apie senukus ir senatvę yra parašiusi ne vieną smagų grožinės literatūros kūrinį.

Dar XX a. 10 dešimtmetyje senukai mene, televizijoje ir filmuose arba tapdavo komedijos šaltiniu, arba buvo vaizduojami kaip išmintingi patarėjai, pagrindinių herojų kelrodžiai. Komedija tapo pagrindu ir 9 dešimtmetyje rodytam serialui „Močiutė“ („Mummo“, 1987–1989). Dabar seni žmonės atsidūrė pasakojimo centre. Anksčiau kvaištelėjusi senutė tebuvo mielas antraplanis personažas, dabar atminties sutrikimų kamuojamas senolis tampa pagrindiniu veikėju arba mažų mažiausiai per jo prizmę nagrinėjamos lėtai yrančio savojo „aš“ ir artėjančios mirties temos. Kai vidutinė gyvenimo trukmė buvo trumpesnė, retam pasitaikydavo atminties sutrikimų. Šiandien tai tapo visuotine sveikatos problema, su kuria vienaip ar kitaip susidūrė kone kiekvienas, todėl ji gali dominti įvairią auditoriją.

Išskyrus spektaklį „Tėvas“, visuose minėtuose kūriniuose pagrindinėmis veikėjomis pasirinktos senstančios moterys. Gyvybės kupinos šešiasdešimmetės ir septyniasdešimtmetės aiškinasi nusikaltimus, įsimyli, mėgaujasi atsitiktiniu seksu, vaikšto į vakarėlius, aiškinasi praeities skaudulius ir paslaptis. Senstančiam vyrui tenka labiau ribotas vaidmuo. Jis arba serga demencija kaip „60“, „Rojaus“ ir „Tėvo“ veikėjai, arba alkoholizmu kaip „Plieninėse damose“, arba abiem kaip „Piktoje našlėje“. Šešiasdešimtmetis Oulu miesto teatro aktorius Timo Reinikka šį pavasarį dementiką vaidina net dviejuose spektakliuose. 

Kultūros produktų vaizduojami lyčių skirtumai atspindi realybę. 70–100 metų moterų Suomijoje – trečdaliu daugiau nei to paties amžiaus vyrų, jos yra ir geresnės fizinės formos.

Nagrinėdami senatvę ir senukų priežiūrą kuriame ir naujus stereotipus, pavyzdžiui, suaugusio vaiko. Įvairiame kultūriniame kontekste šiandien vaizduojami suaugę vaikai arba pernelyg rūpinasi ir aukojasi dėl tėvų, arba trokšta tėvų turto, arba absoliučiai nesigaudo suaugusiųjų gyvenime ir neišmano, kaip būti tėvais, – kol nepasirodo septyniasdešimtmetė pagrindinė herojė ir visko nesutvarko.

 

 

Kas kalba, kieno istoriją pasakoja?

 

Senyvos moterys sudaro kultūros vartotojų branduolį. Ypač teatre ši publikos dalis – itin didelė, tai pastebėsi kone kiekviename spektaklyje. Akivaizdu, visi anksčiau išvardyti kūriniai domins šešiasdešimties ir vyresnę, pinigus mokančią vartotoją. Tačiau kas kuria tokį meno ir laisvalaikio turinį bei reprezentacijas?

Patikrinu minėtų darbų scenaristų ir režisierių amžių. Spektaklio „60“ pjesės autorė Veera Tyhti jaunesnė už mane, 43-ejų; „Plieninių damų“ režisierė ir antroji scenarijaus autorė Pamela Tola – 39-erių; „Rojaus“ režisierė Marja Pyykkö – tokio pat amžiaus kaip aš, o scenarijaus autorius Mattis Laine – 44-erių. „Tėvo“ scenarijaus autorius, prancūzų scenaristas Florianas Zelleris taip pat įkopęs į penktą dešimtį. Bent „Piktos našlės“ pjesės autorė Lindgren arčiau šešiasdešimties nei penkiasdešimties, o spektaklio režisierė Taru Mäkelä netgi perkopusi šeštą dešimtį.

Bet kokiu atveju kyla klausimas, ar šie kūriniai vaizduoja senėjimą ir senatvę, ar tai, kaip juos įsivaizduoja keturiasdešimtmečiai?

Žinoma, šių filmų ir spektaklių aktoriai jau perkopę vidutinį amžių. Ir visgi knieti paklausti, ar senatvė taip jau tiksliai reprezentuojama, jeigu tas pats aktorius vaidina ir žvalų šešiasdešimtmetį, ir demencija sergantį devyniasdešimtmetį.

Tiek „Plieninėse damose“, tiek „Piktoje našlėje“ yra scena, kai senukai geria bare. Suvokusi, kad jos gyvenime nevyksta nieko naujo ir įdomaus, spektaklio „60“ Tūti irgi pareiškia: „Aš noriu į miestą, noriu į barą.“ Bet jeigu net mano bendraamžiai nebeturi jėgų ištisas valandas maukti stipriuosius gėrimus ir šokti diskotekose, kaip pajėgs aštuoniasdešimtmetis? Kaip tik vakarėliai visuose minėtuose darbuose, rodos, apibendrina laisvę ir gyvenimo džiaugsmą. Degtinė, cigaretės, atsitiktinis seksas, šokiai iki nakties – va, čia tai linksmybės! Tai ne teatre likerį siurbčioti. Vis dėlto pati daugiau šešiasdešimtmečių ir vyresnių moterų sutikau rankdarbių kursuose, išvykoje į Albaniją ir feministinių tyrimų konferencijose nei baruose. Taigi atrodo, kad vakarėlių scenos veikiau atspindi keturiasdešimtmečių scenaristų įsivaizdavimą, ko galėtų trokšti seni žmonės, o ne veiklą, kuria senyvos moterys iš tiesų mielai užsiima.

Senukai mene ir televizijoje griauna seniems žmonėms keliamus lūkesčius. Kartais visai smagu žiūrėti, kaip, pavyzdžiui, šešiasdešimtmetė policininkė vejasi blogiuką arba septyniasdešimtmetė moteriškė nuoga maudosi ežere su savo jaunystės meile. O kartais apima kolektyvinė gėda, kai „kietumą“ ir humorą bandoma sukurti keiksmažodžiais ir girtu kvailiojimu.

Kita vertus, kodėl senatvės modelių turėčiau ieškoti mano amžiaus režisierių ir scenaristų darbuose? Argi negeriau imti pavyzdį iš gyvų žmonių, o ne iš fiktyvių istorijų? Suomių aktorės Jaana Kahra, Tuula Väänänen, Anneli Niskanen, Seela Sella, Leena Uotila ir Saara Pakkasvirta – kietos profesionalės, visos vyresnės nei 60! Iš tiesų neteisinga sugrupuoti jas kartu: Pakkasvirtą ir Kahrą skiria 20 metų. Iš išvardytų pirmos trys puikiai reprezentuoja šešiasdešimtmetes, likusios – aštuoniasdešimtmetes. Pavyzdžiu gali būti ir visos realios šešiasdešimtmetės bei vyresnės moterys, su kuriomis tenka bendrauti rankdarbių pamokose ir vykdant asociacijos veiklą. 

Vis dėlto pastaruoju metu Suomijos medijų realybėje padaugėjo senstančių moterų ir jos vaizduojamos įvairiau. Demografinio sprogimo kartai prieš akis dar daugybė dešimtmečių, tad galima neabejoti, kad ir ateityje išliks poreikis kultūros produktams reprezentuoti senatvę ir jų komercinė paklausa nemažės. 

Tačiau iki mano 75-ojo gimtadienio liko dar 30 metų; iki to laiko šiandien kuriamas senatvės įvaizdis dar ne kartą spės pasenti.

 

„Kaltio“, Nr. 2, 2020.

 

 

 

 

Jenny Kangasvuo – rašytoja, kultūros antropologė. Specializacija – seksualumo ir kūniškumo tyrimai. Vienos negrožinės knygos ir dviejų romanų autorė.