Autorės nuotrauka

 

Neseniai stebėjau, kaip vairuotojas iš autobuso išmeta du vaikinus. Ne išprašo, o dramatiškai pareikalauja tuoj pat išlipti, grasina policija. Gal jie ir nusipelnė – pirma įlipęs vienas ilgokai laikė beužsiveriančias duris, kol įšoko kitas. Abu su griozdiškomis maisto išvežiotojų kuprinėmis veržėsi per autobusą kikendami. Buvo sunku atsikratyti jausmo, kad situacija būtų pasibaigusi kitaip, jei vaikinai nebūtų akivaizdžiai svetimšaliai – kalbantys šiame autobuse nesuprantama kalba, tamsesnės nei aplinkiniai odos spalvos. 

Viena įmonių, valdanti dalį Vilniaus viešojo transporto, šiemet pranešė pasamdžiusi daugiau kaip 20 vairuotojų iš Ganos. Įmonės atstovas komentavo, kad imigrantams jų siūlomi atlyginimai atrodo dideli. Taip pat pabrėžta, kokie patenkinti, kokie geranoriški šie svetimšaliai. Socialiniuose tinkluose šį pranešimą palydėjo rasistinių komentarų lavina.

Žinoma, yra kitų svetimšalių su kitokiais pasais ar santuokomis, savo verslais, atitinkama išvaizda. Šie sulaukia aikčiojimų ištarę vos keletą lietuviškų žodžių – kaip egzotiški paukščiai. Metų metus jiems čia gyvenant kaskart klausiama: „Iš kur tu? Kodėl tu čia?“ Vadinasi, vis dar svetimi. 

Neišvengiamai artėjame prie taško, kai svetimšalių baimę nugalės finansiniai interesai. Tuomet jiems bus suteikta „malonė“ dirbti alinančius darbus prasčiausiomis sąlygomis. Žinoma, bus tikimasi tik dėkingumo ir pavyzdingo elgesio. O jei kils maištas, vadinasi, į paviršių išlindo barbariška svetima kultūra. Ar bent jau taip drįs teigti net ir mūsų intelektualai. 

Kol kas vos keli svetimšaliai, praėję devynis biurokratijos ratus, pasiryžta gyventi nuolat patirdami nesaugumą (ar pratęs leidimą gyventi? Ar neatšauks?). Šį biurokratinį nesaugumą patiria ir ukrainietės, šiaip jau apsaugotos nuo reikšmingos dalies priešiškumo. Įvairūs tauškalai, kad uždraus dirbti neišlaikius lietuvių kalbos egzamino, tą nesaugumą tik sustiprina.  

Migracijos tema – daugiabriaunė, lydima priešiškumo kultūrinei įvairovei šešėlio. Žiniasklaida rangosi jos paviršiumi, suteikdama daug, per daug erdvės baimę kurstantiems balsams. Šiame kontekste savo kelio diskusijai plėtoti įdomiai ieško kultūrinės įstaigos. 

Štai Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Svetimas, tapęs savu: daugialypis meninio Vilniaus veidas“. Joje pristatomi XVI–XIX a. pirmoje pusėje į Lietuvą atvykusių užsieniečių darbai. Daugiausia – didikų pakviesti italai, vokiečiai ir kiti europiečiai. Ambicingas tėra parodos pavadinimas. Darbai darbais, bet neradau jokios gilesnės refleksijos, ką gi anuomet reiškė būti svetimam ar tapti savam. Netgi neaišku, ar tikrai tie svetimšaliai tapo savi. 

Tuo pačiu metu Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose veikia „Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“. Ekspozicijos ašis – bandymas suprasti migraciją per savus išvykimus. Daug dėmesio skiriama kontrastams – lietuvio valstiečio trobai ir amerikietiškajai svajonei, sovietinėms ir emigrantų svetainėms. Pristatomos įvairios iš Lietuvos kilusios, vienaip ar kitaip garsios asmenybės. Paminėta ir keletas mažiau girdėtų vardų, pavyzdžiui, Judith Vaitukaitis, sukūrusi šiuolaikinį greitąjį nėštumo testą. Paroda it Gdynėje, Lenkijoje, veikiančio emigracijos muziejaus mažoji pusseserė. Tik dar mažiau politinių, ekonominių ir kitokių niuansų. Patraukliai pateikta, informatyvi medžiaga vyresnių klasių moksleiviams. Gaila – netikėtos, drąsesnės refleksijos nėra. Išeiviai – herojai, kultūrinių sankirtų fone atskleidę talentus, kurių nebūtų galėję atskleisti savoje gryčioje. Išeiviai – kultūriniai donorai atsikuriančioje Lietuvoje. Ar tikrai turime sustoti ties krepšinio aistruolių naratyvu? Ar galėtume suderinti herojišką vaizdą su pasitraukusiomis į užsienį gaujomis? Į vieną patalpą suvesti ištrinančius lietuvišką tapatybę su tais, kurie puoselėja ją karta iš kartos? Suprasti, kaip mūsų emigrantai perėmė ar neperėmė svetimas rasistines praktikas, kur dėjo savąją „svetimų“ baimę? 

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Pristatant „Pasaulio dydžio Lietuvos“ parodą akcentuotas siekis reflektuoti dabartį, kultūrinės įvairovės vertę. Vadinasi, kalbėti ne tik apie emigraciją, bet ir apie imigraciją. Tačiau pačioje parodoje vos keletas kuklių nuorodų, pavyzdžiui, pastebėta, kad lietuvių emigracija iš carinės Rusijos buvo nelegali, o kone vienintelė parodoje pristatoma svetimšalė yra Karolina Meschino.  

Negana to, kultūros ministras Simonas Kairys pasveikino muziejaus sprendimą imtis migracijos temos „ypač dabar, kai matome nedraugiškų šalių pavyzdį, kai migracija yra naudojama kaip ginklas ar manipuliavimo priemonė“. Taip nurodoma į pagrindinę valstybės liniją migrantus skirstyti į dvi grupes – gerus ir blogus. Tarsi šiandien Lietuvos sieną ne pasienio punkte kirtę ir prieglobsčio paprašę mergina iš Nigerijos, vyras iš Kubos ar šeima iš Irako negali tapti tokiais herojais, kokiais tapo lietuviai visuose pasaulio kampeliuose. Manau, tai priešinga žinia nei ta, kurios siekė parodos kūrėjos. Bet nepadaryta pakankamai, kad naratyvas nebūtų šitaip vartomas. 

Sukaustytame šalčio Bernardinų parke aptikau dar vieną eksponatą – didžiulį tentą su nuotraukų paroda „Mėlynieji konteineriai“. Tai vaizdai iš Lietuvoje veikusių migrantų sulaikymo stovyklų. Vaikų, gyvenusių netinkamomis sąlygomis ir galiausiai iš čia išguitų, nuotraukos. Aprašyme paryškinta: „Parodos tikslas nėra agituoti ar pasisakyti socialinėmis temomis.“ Vadinasi, tai tik gražios fotografijos. O gal mus švelniai glosto cenzūros ranka?