Monikos Požerskytės nuotrauka

 

Tarpdamas tiek uždaroje akademinio, tiek viešojo politinio kalbėjimo erdvėje, anksčiau ar vėliau suvoki, kad Jahvės prakeiksmas žmonėms, troškusiems pastatyti dangų siekiantį bokštą, neatšauktas.

Nežinau, ar esama pasaulyje vertėjų, kurie sugebėtų palydėti skaitytoją kiekvienu rašytojo minčių vingiu, tačiau bandyti niekas nedraudžia, ar ne? Tad jeigu sutiksite klajoti kartu su manimi po man tokias mielas mąstymo, etikos, ekonomikos, politikos erdves, nekukliai pasisiūlau būti jūsų Vergilijumi šiame pragaro ir skaistyklos kelyje. Jeigu man pavyks, kartu suvoksime, kad visa, kas mumyse ir kas šalia mūsų, tai tik dar vienas kultūros pavidalas, dar viena jos šypsena ar grimasa.

Pažadėjau kas mėnesį rašyti apie ekonomikos ir kultūros sąsajas (gal net labiau apie tai, kodėl jos yra tikros Siamo dvynės) ir šiandien pradėsiu nuo kalbos. Argi yra kas nors stipriau už kalbą, kurią girdime, matome ir kuria dalinamės, padarantis mus savo laiko, savo kultūros produktais? Tikrai ne ekonomika sukuria pasaulį: jis, kaip ir ta jo dalis, kurią vadiname ekonomika, gimsta mąstant. Kaip formuojamos idėjos, kaip jos ištariamos, ką ir kaip girdi tie, kurie (ne)klauso, galiausiai lemia, kaip gyvename ir gyvensime. Taip, nėra ekonomikos be kalbos: be faktų, metaforų ir pasakojimų. Tie, kuriais galų gale patikime arba kuriais priverčia patikėti kultūra, ir tampa mūsų ekonominiu gyvenimu.

Ką turime omenyje kalbėdami apie demografiją, migraciją, rinkas, apie akcijas ir obligacijas, ką vertiname diskutuodami, ar pakankamai sparčiai auga šalies BVP? O nedarbas ar, tarkime, kokia infliacija: ką rodo šie ekonomikos rodikliai?

Anapus fakto

Prisimenu prieš kelerius metus įvykusį pakankamai simptomišką pokalbį, net privertusį sustabdyti automobilį kažkur Vidurio Lietuvos laukuose. Su viena rimta ir, kaip man iki tol atrodė, pakankamai profesionalia verslo žurnaliste kalbėjausi ilgokai. Ji paskambinusi su nuostaba kalbą pradėjo nuo to, kad neįtikėtina, tačiau niekas negali tiksliai pasakyti, kiek išties jos gimtajame mieste bedarbių. Mane, priešingai nei žurnalistė tikėjosi, nustebino ne jos ankstesnių pašnekovų „neišmanymas“, o tai, jog laukiama atsakymo į klausimą, kuris tikrai neturi atsakymo: mieste, kuriame gyvena keli šimtai tūkstančių žmonių, tokio skaičiaus tiksliai žinoti neįmanoma. Taip ir pasakiau. Žurnalistė, kaip pati prisipažino, liko šokiruota, mat nuoširdžiai tikėjo, kad skelbdami bedarbių skaičių statistikai tokius darbo neturinčius žmones būna sąžiningai suskaičiavę. Ilgai kalbėjomės, kol apie ekonomikos rodiklius rašęs žmogus lyg ir pradėjo suvokti: faktai (o rodiklis lyg ir viena iš fakto atmainų) savaime nieko nepasakoja. Norėdami, kad skaičiai prabiltų, turime pasitelkti metaforas ir kurti pasakojimus, atversiančius anapus jų slypinčias galimybes.

Tada paaiškinau apie du pagrindinius nedarbo apskaičiavimo metodus. Vienu atveju nedarbo lygis vertinamas remiantis Darbo biržoje užsiregistravusių žmonių skaičiumi, ir štai tokius registruotus bedarbius suskaičiuoti nesudėtinga. Tiesa, yra problema: pats registracijos Darbo biržoje faktas savaime dar neįrodo, jog žmogus bedarbis. Gal jis triūsia kur nors savo garaže, o registracija suteikia galimybę nemokėti privalomo sveikatos draudimo. Tokiu atveju turime bedarbį, kuris faktiškai nėra bedarbis, tiesa?

Kita vertus, bedarbius taip pat skaičiuoja Statistikos departamentas, ir čia skaičiuojama gerokai sudėtingiau: remiamasi tiek tam tikromis prielaidomis, koks žmogus apskritai laikytinas bedarbiu (15–74 metų nedirbantis asmuo, kuris pastarąsias keturias savaites aktyviai ieško darbo, tarkime, skaito darbo skelbimus internete ir per kitas dvi savaites gali pradėti dirbti), tiek apibrėžta statistine metodika, kuri apklausus apytikriai 2000 žmonių suteiktų galimybę nustatyti tikėtiną bedarbių skaičių. (Jei norite suprasti geriau, perskaitykite Statistikos departamento internetinėje svetainėje apie nedarbo skaičiavimo metodikas.) Ar tas tikėtinas dydis ir yra realus faktinis bedarbių skaičius? Be abejo, ne.

Nepamirškime fakto, kad dalis bedarbių, ieškodami darbo, taip privargsta, kad nusivilia ir nebetiki jo rasti, tad nustoja ieškoję, ir... dingsta iš bet kokios bedarbių statistikos. Į bedarbių skaičių retai patenka ir tie, kurie nors ir norėtų, bet neranda darbo visai dienai arba retkarčiais dirba atsitiktinius darbus. Tarkime, mokslininkų vertinimu, dabar tikrasis nedarbo lygis Europos Sąjungoje gali beveik dvigubai viršyti oficialius skaičius. Statistika, ypač tuo metu, kai ekonomika nestabili, gerai paslepia visas bedarbių kančias ir ašaras.

Kalba kuria ekonomiką

Kodėl visa tai pasakoju? Priežastis paprasta. Visos ekonominės kategorijos, kurias daugelis linkę laikyti tikrove, yra abstrakčios – tai simboliai, ženklai, kalbos figūros, tam tikros mąstymo atramos, savotiški sutartiniai kodai, kuriais mokslininkai aiškinasi ir aiškina pasaulį.

Priešingai nei dažnai įsivaizduojama ar sąmoningai aiškinama, ekonomika didžia dalimi yra retorikos mokslas. Ekonominės sąvokos dažnai išplaukusios, aiškinimų turinys priklauso nuo kalbančiojo gebėjimo matyti, išsilavinimo bei jo kokybės; tai interpretacinis socialinis mokslas, kuris, nors labai mėgsta rengtis matematikos apdarais, tačiau tikrai nėra itin tikslus. Dar tiksliau – tai mokslas apie žmones: o kur jūs matėte žmogų, kurį būtų galima tiksliai visą apskaičiuoti ir numatyti visus galimus jo elgesio scenarijus?

Kita vertus, ekspertai ar politikai, itin dažnai nagrinėjantys ekonominius klausimus, labai mėgsta savo kalbas grįsti esą neatremiamais ekonominiais argumentais. Ko išties verti „neatremiami“ argumentai, jau kalbėjau remdamasi vienu iš ypač paprastų nedarbo pavyzdžių. Žinoma, nedarbo rodiklis nėra beprasmis skaičius, bet jei pasaulį aiškinsime tik juo – ir ypač, jei nesuprasime, kaip tas skaičius atsirado ir kokia jo paskirtis – tai vargu, ar ką nors apskritai suprasime, jau nekalbu, kad rasime kelius tą skaičių pagerinti.

Savaime faktai ar juolab skaičiai nieko nereiškia: jie liudija tikrovę tik įrėminti tam tikroje mąstymo struktūroje, kai pasitelkus daugumai klausytojų suvokiamas metaforas kuriamas pasitikėjimo vertas pasakojimas. Bet tada, sutikite, kalbėtojas tampa ekonomikos kūrėju, o ekonomika iškyla tik kaip dar vienas kultūros veidas.

Norite gruboko, bet gan taiklaus pavyzdžio? Apie ką pagalvojate, kai išgirstate diskutuojant socialinio teisingumo tema? Masinė sąmonė linkusi girdėti arba apie teisę atimti iš turtingo ir gauti pašalpą nedirbant, arba apie teisę likti finansiškai saugiam, kai esi nepajėgus dirbti. Ne kas kita, bet kalbančiojo mąstymas retorikoje socialinio teisingumo klausimą gali keisti pavydo problema, ir tuomet tas, kuris kalba apie bendrą gėrį, tampa neįgaliu praturtėti pavyduoliu. Beje, neatsitiktinai taip negerbiame mokytojų, kuriems – paradoksas – patikime savo vaikus, ir vis dar nepasitikime gydytojais, kurie neima kyšių: išmokyti pasaulį matyti per savanaudiškumo akinukus, pasiaukojančius ar tiesiog neturinčius meilės pinigams geno (o tokių, priešingai negu kasdien kalama į galvas, yra labai daug) suvokiame kaip intelektualiai nevisaverčius.

Retorikos ginklai

Kada mums prireikia retorikos? Matyt, visada, kai susiduriame su sunkiau išsprendžiama problema, kai privalome kitus įtikinti priimti vienokį ar kitokį sprendimą, galų gale, kai abejojančius privalu pastūmėti vienokio ar kitokio atsakymo link. Taip mąstant, retorika pasirodo kaip sutarimo, abipusiai naudingų intelektualinių mainų erdvė, apimanti logiką, faktus (ekonomikoje tai gali būti ir bet kokie empiriniai tyrimai), metaforas ir dėl šių dėmenų suformuotą pasakojimą apie vieną ar kitą reiškinį.

Vertinant labai bendrai, logika – tai taisyklingas mąstymas, nuosekli, neprieštaringa samprotavimų eiga, kai nagrinėjama argumentų struktūra, mąstymo schemos, bandoma nustatyti, kas yra svarbiausias priklausomybės narys, kurie teiginiai gali būti pripažįstami teisingais, o kurie – klaidingais, ir aptariami paradoksai. Bet kuris rišlus ekonomikos tekstas ar nuosekli ekonomisto kalba yra pasakojimas, kai, remiantis tam tikrais faktais (tyrimais), įprastomis sąvokomis, tarkime, rinka, paklausa ar darbo jėga, bandoma tarsi logiškai paaiškinti susiklosčiusią padėtį ir, įvertinus paprastai pasitvirtinančias priklausomybes, numatyti ateitį.

Be to, jei pradedame gilintis į tokias, atrodytų, griežtas ekonominio pasakojimo detales kaip faktai, matome, kad net jie priklauso nuo konteksto. Nors faktais pripažįstame tik tokius teiginius apie realų pasaulį, kurie gali būti patikrinti, tačiau net čia kyla aršių ginčų, nes nesutariama, kiek patikimi šaltiniai arba kiek prasmingos tyrimo prielaidos.

Neapibrėžtumas gilėja pradėjus nagrinėti ekonomikos sąvokas, neišvengiamai pasirodančias metaforų pavidalu. Vadinasi, tos sąvokos – visada palyginimai, vaizduotės vaisius. Paimkime vieną iš dažniausiai vartojamų sąvokų – rinką. Galime net pajuokauti, kad, nepaisant to, apie ką mąstytų ir kalbėtų ekonomistai, jie mąsto ir kalba apie rinką, t. y. apie vartotojus ir gamintojus, paklausą ir pasiūlą, jų priklausomybes ir kreives, modelius ir galiausiai kainas. Ar jie kalba apie realiai egzistuojančią tikrovę? O gal tai tikrovė, išnyranti tik ekonomistų galvose? Klausti galima be galo, vis dėlto teks sutikti, kad rinka tėra kalbos figūra, metafora, mat, nors sąvoka ir visuotinai pripažinta, jos turinys pernelyg priklauso nuo kalbančiojo.