Antikinis žvilgsnis į Jokūbo Brazio „Kaligulą“ Vilniaus senajame teatre 

 

 

„Kaligula“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Jokūbo Brazio inscenizacija pagal Albert’o Camus „Kaligulą“ Vilniaus senajame teatre (premjera 2024 m. vasario 28 d., lietuvių kalba) žiūrovams pasiūlė teatro teatre, žaidimo su mirtimi, interaktyvaus gyvenimo čia ir dabar, logikos ir absurdo derinį, galimybę iš naujo atrasti klasika tapusią egzistencialistinę pjesę. A. Camus „Kaligulą“ įkvėpė Friedricho Nietzsche’s darbai ir senovės romėnų istoriko Svetonijaus „Dvylikos cezarių gyvenimai“. Pirmasis „Kaligulos“ variantas pasirodė 1944 m. ir buvo tobulinamas iki 1958-ųjų. 

Pasak Svetonijaus, Gajus Cezaris Kaligula tapo trečiuoju Romos imperatoriumi ir valdė nuo 37 iki 41 metų. Jo pravardė „Batukas“ (lot. caligula) kilo iš žodžio „armijos batai“ (lot. caligae), kuriuos Gajus nešiojo augdamas tarp karių. Apie Kaligulos gyvenimą rašė Tacitas, Seneka, Dionas Kasijus, Filonas Aleksandrietis, Juozapas Flavijus. Antikos autoriai sutaria, kad Kaligula buvo švelnus, bet nervingas jaunuolis, kuris po 8 mėnesių valdymo per vieną naktį tapo tironu, o po 3 metų – pretorijonų kohortos karininko Kasijaus Cherėjos sąmokslo auka. (Birutės Gedgaudaitės „Kaligulos“ vertime ir J. Brazio spektaklyje jis vadinamas Herėja.)

Kaligulos valdymas iš pradžių buvęs sklandus ir dosnus: jis išlaisvino politinius kalinius, palengvino teisėjų darbą, atleido Italiją nuo dalies mokesčių, atlygino nukentėjusiems nuo gaisrų, baigė statyti teatrus ir juose rengdavo vaidinimus, žmonėms nešykštėjo dovanų. Tuo metu Kaligula užmezgė skandalingą ryšį su savo seserimi Druzila, ketindamas ją vesti. Romoje šis pasiūlymas buvo sutiktas nepalankiai. Kaligula būtų kovojęs toliau, tačiau netikėta Druzilos mirtis viską pakeitė. Permainos buvo tokios stulbinančios, kad Svetonijus į Kaligulos biografiją (22 pastraipos pradžioje) įterpė pastabą: jis iki čia kalbėjęs apie valdovą, o toliau pasakos apie pabaisą.

A. Camus pradeda pjesę šiuo Kaligulos gyvenimo momentu. Sutrikęs ir purvinas imperatorius, klajojęs 3 dienas po Druzilos mirties, grįžta į rūmus suvokęs, kad gyvenimas beprasmis, nes visi anksčiau ar vėliau turi mirti. Kaligula pajunta norįs kažko neįmanomo. Jam nepatinka apsimetinėjimai, žmonių sukurti įstatymai. Jis nori būti laisvas ir logiškas, todėl nori gauti Mėnulį.

J. Brazio spektaklio veiksmas prasideda teatro kavinėje, į kurią renkasi aktoriai. Jie valgo, vienas kitą vadina tikraisiais vardais, skambina į policiją, svarsto, kur dingo Arturas, kas galėtų jį pakeisti ir tiktų Kaligulos vaidmeniui... Siūlosi jaunesni. A. Camus pjesės pirmame veiksme Kaligulai yra 25-eri. 

Staiga įeina Kaligula (akt. Arturas Svorobovičius) su suplėšyta, purvina striuke, iš kurios tarsi pienės pūkai skraido balto sintepono pluoštai. Jis nežino, kaip reikia suvaidinti Kaligulą ir trokšta Mėnulio. Kaligulos ištikimiausias vergas Helikonas (akt. Viačeslavas Lukjanovas) šviečia Kaligulai-Arturui į veidą prožektoriumi, provokuoja retoriniais klausimais, kol frazė „noriu Mėnulio“ virsta „noriu nulio, aš... nulis“. Arturas įširsta ir pradeda vaidinti Kaligulą – žiaurų, valdžia besimėgaujantį imperatorių. Tačiau netikėtai vėl grįžta į teatro realybę, nori suvaidinti taip gerai, kad spektak­lis gautų auksinius kryžius, sidabrines gerves, kankorėžius... visus Lietuvos ir užsienio teatro apdovanojimus. A. Svorobovičius, kaip ir kiti aktoriai, lanksčiai ir natūraliai keičia meno ir realybės sferas, tragedijai suteikdamas komedijos elementų. Aktoriai improvizuoja čia ir dabar, vaikšto tarp publikos, kalbina žiūrovus.

Kaligula-Arturas įvedinėja teatro reformas, žada atleisti visą teatro administraciją, palikti tik aktorius, kurie atliks visus darbus. Geriausius aktorius nemokamai vaišins teatro bufete. Jis įsako aktoriams sukurti tekstą tema „Kodėl Rufijus turi mirti“ ir iš visų aktorių pasityčioja. Tai atliepia A. Camus personažo sprendimą atimti iš patricijų pinigus ir papildyti valstybės iždą. Svetonijus pastebi, kad Kaligula buvo linkęs į meną, organizuodavo poezijos konkursus, pats skirdavo prizines vietas. Jei imperatorius nuspręsdavo, kad poetų eilės blogos, liepdavo tekstą ištrinti savo liežuviu ir mokėti baudą.

Svetonijus rašo, kad Kaligula mėgo dainuoti ir šokti, vaizdavo esąs deivė Venera. Šios vaizdingos detalės, šiek tiek transformuotos A. Camus, išsaugotos J. Brazio spektaklyje. Kaligula-Arturas nusprendžia įkurti šokio teatrą. Jo žmona Cezonija (spektaklyje vadinama Kesonija) turi pavaizduoti kruviną mėnulį. Šokėjai (akt. Edita Gončarova) pasirodo mėnesinių kraujas. Kaligula reikalauja tęsti šokį. Visi tyli. Scena emociškai viena sunkiausių. Istorinio Kaligulos žiaurumas primena Holokausto budelių elgesį. Spektaklyje imperatorius reikalauja, kad patricijai per vieną minutę sukurtų eilėraštį apie mirtį ir visus juos nušauna. „Pašauti“ aktoriai krenta ant grindų, tačiau greitai skundžiasi, kad nugulėjo šoną ir stojasi. Tragizmo sušvelninimas stilistiškai primena Roberto Benigni’o filmą „Gyvenimas yra gražus“ („La vita è bella“, 1997).

Viena įdomiausių spektaklio scenų – Herėjos (akt. Valentinas Novopolskis) režisuojamas sąmokslas prieš Kaligulą. Anot Svetonijaus, Kaligula mėgo žiūrėti į save veidrodyje, prieš jį vaipytis. J. Brazio spektaklyje veidrodis tampa aliuzija į Oskaro Koršunovo, Eimunto Nekrošiaus spektaklius, lietuvių krepšininkų pergales. Herėja ramiai, tėviškai moko aktorius veidrodyje pamatyti kokią nors blogą Kaligulos savybę ir ją sunaikinti. Lepidas (akt. Maksimas Tuchvatulinas) dirba aistringiausiai, daužo suplėšytą kamuolį į savo atvaizdą veidrodyje. Staiga bufetininkės pertraukia repeticiją, nes atėjo laikas tvarkytis. Rimtumo ir komiškumo, realybės ir iliuzijos kaitaliojimas čia sukuria vaizdžias metaforas. Atrodo, patricijai-aktoriai siekia ne tik savyje nužudyti Kaligulą, fiziškai įveikti tironą su abejotinais ginklais, bet ir suprasti gilias egzistencines tiesas. Veidrodis keletą kartų atsukamas į žiūrovus, tampa sąlyčio ir perėjimo tarp tikrovės ir meno tašku. 

A. Camus pjesėje ir J. Brazio spektaklyje prisidėti prie sąmokslo atsisako poetas Scipijonas (akt. Artūras Aleksejevas), nors turi rimčiausią motyvą. Kaligula nužudė jo tėvą Merėją (akt. Dmitrijus Denisiukas). Svetonijus mini panašų atvejį, kai Kaligula nužudė savo brolį, apkaltinęs jį tarimai geriant priešnuodžius puotos metu. Pjesėje Scipijonas tampa A. Camus egzistencinių idėjų išraiška. Poetas bando nuraminti sutrikusį imperatorių sakydamas, kad gamta gali mus sutaikyti su nebūtimi, ji teikia nusiraminimą. Kaligulos tai neįtikina. Jis toliau siekia nepasiekiamo dalyko – Mėnulio. A. Camus pasaulyje nėra Dievo, egzistencinės prasmės simboliu tampa didingi, bejausmiai dangiški kūnai. Jo romane „Svetimas“ į žmonių gyvenimą abejingai žvelgia Saulė, o „Kaliguloje“ – Mėnulis.

A. Camus, kurdamas šią pjesę, buvo panašaus amžiaus, kaip ir Kaligula. Rašytojas tuo metu sirgo tuberkulioze. Vaistų nuo šios ligos nebuvo, tad Kaligulos personažas jam leido apmąstyti mirties neišvengiamumą. J. Brazio „Kaligula“ išlaisvina patricijus-aktorius nuo primestų normų, provokuoja atvirai kalbėti apie savo svajones ir baimes, peržengti ribas. Kai kada šios ribos peržengiamos tiesmukai: aktoriai išsirengia scenoje nuogai, keikiasi, sutraukia A. Camus tekstą iki minimumo. Tačiau sugebama sukurti gyvą teatrą. J. Brazys nesiekė atgaivinti istorinio Kaligulos, tačiau išlaikė daug Svetonijaus minimų Kaligulos bruožų. Čia Antika yra pridengta šiuolaikiniu teatro rūbu.