Dalius Jonkus. Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Metų virsmas – proga prisiminti ir svajoti, netikėtų stebuklų laukimas ir pasakos atmosfera. Ta proga aptarsiu Sauliaus Geniušo knygą „Pramanų fenomenologija. Apie estetiką, vaizduotę ir savimonę“ („Hubris“, 2022). S. Geniušas, nors mokslus baigė JAV, o dabar profesoriauja Honkongo universitete, Lietuvoje jau gana gerai pažįstamas. Jis skaitė ne vieną viešą paskaitą, be to, neseniai pasirodė ir kitas jo darbas „Kas yra skausmas?“ („Phi knygos“, 2021). Abiejose knygose autorius, naudodamas fenomenologinę metodologiją, analizuoja žmogaus psichinius reiškinius ir gebėjimus. Šie darbai rodo, kad fenomenologija yra ne tik viena svarbiausių šiuolaikinės filosofijos krypčių, bet ir humanitarinių bei socialinių mokslų metodas. Autorius siekia priminti: fenomenologijos šūkis „Atgal prie pačių daiktų“ reiškia, jog filosofai turi analizuoti ne tik filosofinius tekstus, bet ir pačius fenomenus, o šiuos galime suprasti tik vadovaudamiesi subjektyvia prasmės patirtimi. Negana to, fenomenologija domisi ne tik sąmoningais reiškiniais, tokiais kaip suvokimas, vaizduotė, atsiminimai, bet ir fenomenais, dažniau siejamais su pasąmone ar nesąmoningais išgyvenimais, t. y. knygoje analizuojamais ikireflektyvia savimone, pasinėrimu į svajones, miegą, sapnus. S. Geniušas, kaip ir daugelis fenomenologų, siekia praplėsti tyrinėjamų fenomenų lauką ir kvestionuoja jau esą nustatytas fenomenologijos ribas.

Kas gali būti bendro tarp meno, vaizduotės, atsiminimų ir sapnų? Šiems reiškiniams būdingas tam tikras nerealumas – jie gali būti laikomi pramanais. Vis dėlto pramanų sąvoka gali ir suklaidinti, jei suprasime tiesmukai, ne tik siedami su išradimu ar pasaka, bet ir su netiesa, apgaule. Pramanus autorius supranta kaip vaizdinius, kurių negalima redukuoti į išgalvotus objektus. O kaip tarpusavyje gali būti suderinami pramanai ir tiesa? Pramanai nėra mentaliniai vaizdiniai. Fenomenologija siūlo atsisakyti prietaro, esą sąmonė operuoja savo pačios viduje esančiais vaizdiniais. Sąmonė yra intencionali, vadinasi, visais savo aktais ir veiklomis (aktyviai ir pasyviai) nukreipta į dalykus, kurie gali būti suvokiami, prisimenami arba įsivaizduojami. Todėl įsivaizduotų dalykų neturime tapatinti su išgalvotais vaizdiniais ir apgaulingomis fikcijomis. Įsivaizdavimas atskleidžia tuos pačius dalykus kaip ir suvokimas, bet dažnai parodo ir tai, kas suvokiant lieka nepastebėta. Įsivaizdavimas išvaduoja sąmonę nuo prisirišimo prie aplinkoje esančių objektų ir leidžia varijuoti, atrasti įvairias jų galimybes. Įsivaizdavimas ne mažiau svarbus pažinimo įrankis nei suvokimas. Fenomenologų teigimu, galima analizuoti ne tik realius, bet ir tikėjimo, vaizduotės, svajonių objektus. Svarbu reflektuoti, kaip ir kokiais aktais įsteigiama ar atrandama šių objektų prasmė. Reikia aprašyti, kaip pasireiškia skirtingi objektai, kaip jie veikia subjekto patirtyje. Taip antropologai gali analizuoti įvairius tikėjimus ir mitologijas susitelkdami ne į mitologinių ar religinių būtybių realumą, bet į tai, kaip jų raiška konkrečios bendruomenės gyvenime nustato prasmingos elgsenos taisykles. Ir ekonominė krizė kyla, kai dauguma vartotojų ima tikėti, kad ji neišvengiama, ir atitinkamai koreguoja savo elgseną. Anot S. Geniušo, produktyvi vaizduotė iš esmės dalyvauja kuriant kultūrinius gyvenamuosius pasaulius. Jis pabrėžia, kad svarbesnis ne vaizduotės gebėjimas reprodukuoti jau egzistuojančią realybę, bet produktyvi vaizduotė, kūrybiškai steigianti naujus realybės suvokimo būdus.

Jei vaizduotė savavališkai gali kurti vaizdinius, turėtume pripažinti, kad tokie vaizdiniai nepasižymi tiesa ir negali būti intersubjektyviai reikšmingi. Nepaisant vaizduotės produktyvumo, ji yra viena iš intuicijos formų, išsauganti ryšį su tiesa. Vadinasi, sukūrimas yra ir atradimas. Mokslininkai atranda, kas yra tikra, atskleidžia idealias tikrovės struktūras ir atradimais perkeičia gyvenamąjį pasaulį. Ar galime tą patį pasakyti apie menininkus? S. Geniušo knygoje daugiausiai dėmesio skiriama produktyvios vaizduotės problemai, tačiau pirmieji trys skyriai analizuoja estetikos temas. Autorius pažymi Vosyliaus Sezemano nuopelnus kuriant „kerinčiai detalų estetinio suvokimo struktūros vaizdinį“ ir formuluojant estetinės tiesos klausimą. Estetinė tiesa pasižymi trimis esminiai bruožais: turi atskleisti juslinių formų organizaciją, perteikti menininko intencijas ir galiausiai teisingai pateikti paslėptos fenomenalios tikrovės struktūras. Išrasdami naujus pasaulio matymo ar klausymosi būdus menininkai atranda tai, ką visi matė ar girdėjo, bet neįsižiūrėjo arba neįsiklausė. S. Geniušas svarsto, ar muzikiniai kūriniai yra idealieji objektai ir prieina išvadą, kad jie – specifiniai kūriniai, kuriems būdingas susaistytų idealybių statusas. Muzika atskleidžia fenomenalios tikrovės struktūras ir prasmės konfigūracijas kartu pakylėdama žmogų virš natūralios egzistencijos ribų. Panašiai mąstė ir Jorge Luisas Borgesas: metaforos yra ne kūrybinės vaizduotės išradimai, o pasaulyje jau esančių sąryšių ir panašumų atskleidimas.

Dalius Jonkus – VDU Filosofijos katedros profesorius, fenomenologas-egzistencialistas, kultūros filosofijos, antropologijos ir estetikos tyrinėtojas.