Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Prisimenu, paauglystėje nemėgau gegužės mėnesio. Ir tik todėl, kad prasidėdavo visuotinis žydėjimas, kad medžiai ir krūmai apsipildavo baltais žiedais. Visi tie „žiedai tarp žiedų“, „kaip žydėjimai vyšnios“, masinė euforija, grožėjimasis baltais vainikais, nuotraukos – tada dažniausiai nespalvotos – man atrodė kaip banalumo fiesta. Dabar spėlioju, gal paaugliškas testosteronas mušė į smegenis ir akino. O gal tiesiog tokiame amžiuje, kaip ir dera, norėjosi, kad balta būtų juoda, kad viskas būtų kitaip, nei atrodo, gal net šiek tiek išvirkščiai. Juk puikiai pamenu, kaip bodėjausi tėvų gyvenimu ir prisiekinėjau, kad gyvensiu visai kitaip negu jie. Iš pradžių taip ir atrodė. Dabar jau nebe. Vis aiškiau suvokiu, kaip man toli iki jų gyvenimo. Kaip tuščiaviduriam žiedui iki pilnavidurio. Kaip balandžiui, žiauriausiam mėnesiui, anot klasiko, iki baltagalvės gegužės.

Ši gegužė visai kitokia. Atlaidžiai žiūriu net į „draugų“ pavasarinį šėlsmą, į tuos žiedus veidaknygėje, tautinius ar invazinius, nuo kurių kaip nuo riebių eklerų ar cukruotų zefyrų ima kutenti gerklę. Sentimentalumo proveržiai byloja, kad daugiau negu du mėnesius slėgę siaubo, baimės, bejėgystės, pykčio, neapykantos jausmai palengva ima įsileisti viltį. Sentimentalėju ir aš, vos neapsiseilėjęs stebeiliju į savo slyvą, apsipylusią žiedais pirmą kartą po daugelio metų, laukiu nesulaukiu, kada pabals putinas, o galvoje vis skamba: „Oy, u luzi chervona kalina.“ Daina apie nulinkusį pievoje raudonąjį putiną.

Prisiminęs Linos Ever pasakojimą apie koncertą, kuriame Davidas Rothenbergas neseniai džiazavo su Berlyno lakštingalomis, bandau įsivaizduoti, kaip atrodė pasaulis 1945-ųjų gegužę, kai ore tvyrojo pergalės dūmai virš to miesto, – tikriausiai irgi suokė lakštingalos. 2022-ųjų gegužės 9-ąją dūmai tvyrojo virš Odesos, Mariupolio ir daugelio kitų Ukrainos miestų. Abejoju, ar ten suokė lakštingalos. Nesu tikras, ar jos suokė virš Maskvos ir Vašingtono, bet ten tvyrojo pergalės kvapai. Gal užuodžiami ne nosimi, gal net ne pergalės, bet pranašingi kaip dūmai viršum Vatikano. Virš Maskvos kilo supuvusio kiaušinio dvokas, sklindantis iš dvesiančio fiurerio burnos, o Vašingtone prezidentas pasirašinėjo dokumentą, užtikrinantį Ukrainai neribotą paramą. Taip, tai dar ne pergalė, gal tik baisiausio XXI amžiaus sapno pabaigos pradžia. Bet po gegužės 9-osios tikriausiai įmanomas ir „Poezijos pavasaris“. Gal jau būtų metas atsiversti ir kokią nors knygą, gal net eilėraščių.

Sentimentalumas ne visada reiškia naivumą. Iš tiesų niekas nesibaigė. Ir artimiausiu metu nežada pasibaigti. Tačiau viltis, ta durnių motina, anot neišmintingos liaudies išminties, prisikėlė, tiesa, ne trečią dieną, bet trečią mėnesį. O gal ji niekada ir nebuvo mirusi, tik slėpėsi ir iki šiol slepiasi Mariupolio plieno gamyklos požemiuose. Nes kaip kitaip tie žmonės ištveria pragarą? Ne tik niūniuodami „Oy, u luzi chervona kalina“, nors, oi, kaip padeda, patyriau tai savo kailiu klausydamasis šito „šlagerio“ – kaskart nubėga virpuliai. Mariupolio gynėjai kuria istorijos stebuklą, tik šį kartą susijusį ne su prisikėlimu, nors jiems nesvetimi ir tokie stebuklai, pavyzdžiui, keliais kepaliukais duonos ir pora žuvų pamaitinti šimtus kartu įkalintų vaikų, moterų ir senukų. Daugiau negu du mėnesius sugebėję išgyventi ir priešintis, puolami dešimtis kartų didesnės priešo kariaunos, jie nebeprimena žmonių. Ne todėl, kad vaizdo įrašuose tapo nepanašūs į tiktokinius nuomonės formuotojus ar netgi į mus, sofų generolus. Todėl, kad tapo panašūs į šv. Mykolo angelų kariauną. Požemiai jų dangus. Nesiskutę, purvini, sužaloti, bet degančiomis akimis – mačiau juos prieš kelias dienas vykusioje „fotosesijoje“, ir eilinį kartą užgniaužė gerklę. Kad jį kur tą sentimentalumą.

Kaip čia neprisiminsi poros tūkstantmečių senumo istorijos, mūšio Termopilų perėjoje, kur trys šimtai spartiečių tris dienas priešinosi nepalyginti didesnei persų armijai. Ta istorija, gal ir apaugusi mitais, tapo mūsų kultūros archetipu. Tačiau Mariupolio gynėjai jau įvykdė didesnį žygdarbį. Tūlas skaičių mylėtojas sakytų, kad jie nusipelno įrašo Guinnesso rekordų knygoje. Man atrodo, nusipelno atsidurti vilties istorijoje. Europos istorijoje. Nes ją jau pakeitė.

Prasidėjus karui nustojau skustis, per šiuos mėnesius atsiauginau baltą ožio barzdą. Turbūt šį mėnesį reikės jos atsikratyti taip, kaip vyšnios, slyvos ir obelys atsikratys baltų žiedlapių. Gal gana tų sentimentų. Metas tvarkytis su pasauliu kaip Zelenskis ir Arestovičius.

Слава Україні!!!

 

Eugenijus Ališanka – poetas, vertėjas, eseistas.