Agnės Papievytės nuotrauka

 

Tuščios kalbos, bereikalingi žodžiai, šnekos apie orą, iš tuščio į kiaurą. P-l-e-p-a-l-a-i! Tauškesys! Pezalai. 

Esu panašiai reagavusi į politikų pasisakymus, bet dabar taip bandau išsirinkti tinkamiausią apibūdinimą angliškam „small talk“ terminui. Tokio ieškoti įkvėpė draugai, sugrįžę iš trijų savaičių atostogų JAV. Jie liūdi, nes čia (Lietuvoje) niekas nesisveikina, o jei ir pasisveikina – niekuomet nepaklausia: „Kaip sekasi?“ 

Šiek tiek pasišaipiusi iš tokios greitos amerikonizacijos, nusileidžiu ant žemės ir pripažįstu – apie tai jau ir aš galvoju ne pirmą mėnesį. Kaltininkas – žurnalistas Joe Keohane’as ir jo lietuviškai neišleista (pelnytai) knyga „Nepažįstamųjų galia“ („The Power of Strangers: The Benefits of Connecting in a Suspicious World“). Ne itin įtraukiančiame rašinyje autorius kartoja: kalbėtis su nepažįstamaisiais reikia ir dėl sveikatos, ir dėl naudos sau, ir dėl visuomeniškumo. Žinoma, analizuodamas amerikiečius J. Keohane’as dažnam lietuviui sukeltų šypseną, nes tai, kas jam atrodo per mažai pokalbių, Lietuvoje gautų plepumo etiketę.

Nepaisant metrinės ir imperinės plepumo vertinimo sistemų skirtumų, nesikalbėjimas visus veikia vienodai. Žinau, nes ne tik skaičiau mokslininkų išvadas, bet ir išbandžiau: būna savaičių, kai dirbu iš namų, šunį vedžioju užvėrusi ausis audioknygomis ir tinklalaidėmis, moku savitarnos kasose, o taksi sėdžiu sulindusi į telefoną ir atsakinėdama į el. laiškus. Tuomet galiu sėkmingai praleisti ištisas dienas nepratarusi nė žodžio nepažįstamajai (-am). Esu anonimė – nepa­stebima ir aplinkinių gyvenimais nesirūpinanti. 

Koks tas poveikis? Kasdien vis labiau atrodo, kad asmeninės problemos – individualios, kitiems nesuprantamos. Imi įtikėti, kad aplinkiniai, kaip visuma, yra kvailesni. Prisiversti užsiimti reikalais, kuriems prireiks paskambinti nepažįstamiesiems, vis sunkiau. Taip pamažu susidėlioja nelaimingo gyvenimo dėlionė. 

Ir čia, jei dar nepamečiau Jūsų dėmesio, prasidės motyvacinė teksto dalis, kurios pradėdama rašyti net neplanavau: Mums reikia pastabumo ritualų ir nusiteikimo jais užsiimti, nes per pokalbius gimsta bendrystė, įkvėpimas, o kartais – ir draugystė. Pavyzdžiui, tarp bėgikų, dviratininkų, žygeivių ir kitų populiaru pasisveikinti sutikus kolegą su panašia sportine apranga. Sustojus prie šviesoforo toks „labas“ dažnai pavirsta ir trumpu pokalbiu apie nieką – apie nesvarbius dalykus kalbasi du, vienas kito vardų nežinantys žmonės. Tai kas trukdo pastebėti nepažįstamuosius kitose žmogiškose situacijose? Tarkime, kurjerio pasiteirauti, ar neerzina vasariškai išsiblaškę vairuotojai, o ilgoje parduotuvės eilėje nuobodžiaujančių likimo draugų paklausti, ką gamins. 

Kas trukdo man – žinau. Drovumo genas, sukeliantis abejonių, ar aplinkiniai tikrai nori su manimi kalbėtis. O jums? J. Koehane’as sufleruoja, kad gali trukdyti kiekvienam miestiečiui pažįstamas informacijos perteklius ir mūsų įpročiai (pvz., griebtis telefono vos pajutus pirmą nuobodulio sukutenimą), ir etiketas (tarkime, kalbėjimosi lifte tabu). Bet motyvacijos įveikti šiuos trukdžius turėtų atsirasti prisiminus, kokią šilumą viduje sukelia netikėtas pokalbis – ypač tomis dienomis, kai gyvenimas klostosi prasčiau nei norėtųsi. 

Jei veiksmas atliekamas teisingai, pasireiškia ir šalutinis kalbėjimo su nepažįstamais poveikis – mokymasis klausytis. Juk didelių ego, „meilės sau“ ir savęs tobulinimo kasdienybėje nuoširdus girdėjimas (be ketinimo sužavėti pašnekovą pasisakymu) gali tapti gera žmogiškumo praktika. Įsivaizduokite situaciją, kai kalbintojui pasitaiko šnekus, bet ypač lėtas pašnekovas. Nusiteikimas atidžiai klausytis iš lėėėėto besiskleidžiančių minčių iki paskutinės sekundės neskubinant, neužpildant pauzių, nesižvalgant į laikrodį ar telefoną – sudėtingas pratimas. 

Tuščios kalbos, bereikalingi žodžiai, šnekos apie orą, iš tuščio į kiaurą, plepalai, tauškesys, pezalai. Taip ir neradau gero lietuviško „small talk“ apibūdinimo, nes pokalbiai su nepažįstamaisiais nėra verti, kad juos peiktume. Jei virpančiomis rankomis ir raustančiais skruostais užkalbinsiu jus mieste apie orą ar kažką panašiai neįdomaus, nepykite – dar tik mokausi. 

 

Gintarė Macenytė – komunikacijos konsultantė.