Lietuvoje nuvilnijo „Rammstein“ koncertas, o mes dar kartą pamatėme latentinį visuomenės pomėgį iš pradžių nagrinėti aukos elgesį ir tik po to kreipti dėmesį į galimą smurtautoją. „Aukos kaltinimas“ mūsų šalyje taip įsikerojęs, kad net kelti diskusijas apie šį fenomeną tampa rizikinga, nors turėtų būti atvirkščiai. Pasirodo, didžioji dalis kalbančiųjų apie aukos kaltinimo fenomeną yra rimto gyvenimo nepažinę naivuoliai ir jautruoliai. Atmetus šiuos iškalbingus vyrų prakiurusiomis galvomis samprotavimus socialiniuose tinkluose, kyla klausimas, iš kur kyla taip pat besireiškiančių vyresnių moterų pyktis jaunoms, drąsioms ir išsilaisvinusioms? Ar čia rezultatas, kad vietoj „laisvės, lygybės, seserystės“ reikalauta „brolybės“? 

Prisimenu tetų ir močiučių nedrąsius liudijimus apie jaunystėje patirtą prievartą, apie banditus ir partizanus, reikalaujančius jų seserų juos patenkinti dėl gyvybės, apie kaimynų bernų švilpavimą prasidėjus brandai, apie mamų grasinimus jokiu būdu neatkreipti į save per daug dėmesio. Jas mokė neišsišokti, ieškoti, kas palydės namo, nesilinksminti be galinčio apginti vyro, nedėvėti trumpo sijono, aukštakulnių ir jokiu būdu raudonai nedažyti lūpų, o tamsiai – akių. Ištekėjusios draugės vyro ranka ant tavo šlaunies po vakarienės stalu – nemalonu, bet juk „vaikeli, tokie laikai buvo“. Klausydavau, užjausdavau ir džiaugdavausi, kad laikai pasikeitė, kad keitėmės mes ir šalia esantys vyrai. Vis daugiau kalbėjom apie savo teises, vis dažniau savo aplinkoje matėme geruosius vyrus, kurie mus gerbė, kurie stengėsi ir daliai jų pavyko mus suprasti. Bet gal keisdamosi pamiršome į moteris gerbiančią ateitį kartu pasiimti savo mamas, tetas ir močiutes? 

Apie Vilniuje vykusias vokiečių dūzges lietuviška žiniasklaida ilgai tylėjo. Atkaklioms visuomenės moterims nuolat žymint žiniasklaidos priemones po ilgais feisbuko įrašais, galimai nukentėjusios airės ir daugelio kitų merginų liudijimai pagaliau pasiekė ne tik socialinius tinklus, bet ir portalus. Mūsų pareigūnai į praneštą įvykį nesugebėjo sureaguoti tinkamai, nes policija su atvejais, kai išprievartaujama apsvaiginus narkotinėmis medžiagomis, susiduria taip retai, kad net neturi žinių, kaip teisingai reaguoti. Sveikintina! Šalyje įveikėme seksualinį priekabiavimą, prievartavimą, moterų apsvaiginimą. Atvejų nėra. Turbūt nugalėtas ir seksizmas, tik štai į koncertą atvykusi airė su raudonomis lūpomis ir tamsiomis akimis statistiką sujaukė. 

„Ar merginos tokios naivios, kad eidamos į afterį nesuvokia, kas jų laukia?“ „Ko tikėjosi iš tokios provokuojančios grupės?“ „Pati prisigėrė, netinkamai apsirengė ir prisiprašė.“ Tai argumentai, suskambėję ne tik iš visokio plauko vyrų, kuriems gyvuliškas instinktas vis dar aukščiau kito žmogaus valios, samčius pykčio širdyje talpinančių gėlynų tetų, bet ir iš garsių žmonių, kasdien darančių įtaką tūkstančiams. Tiesa, didžioji dalis pasirinko apskritai patylėti neteisingai galvodami, o kas, jei kaltinimai galingai grupei – išgalvoti. Bet klausimas juk ne tas, istorija, lai ir būtų išgalvota, dar kartelį patikrino mūsų tautos temperatūrą. Laukdami rezultatų manėm, kad gal pasveikom. Pasirodo, liga priveisė metastazių. 

Baugu ir tai, kad imunitetą silpniname toliau. Visuomenėje plačiai nuskambėjusios garsių damų dramos su partneriais tampa dar vienu didžiulio svorio argumentu nebetikėti nė viena, kuri pasiskundžia fiziniu ar seksualiniu smurtu. Viliuosi, kad šiemet gimusios mergaitės, po 20 metų užsisegusios trumpą sijoną, jau galės vidury nakties drąsiai pėsčiomis pareiti namo, o jei susidurs su vyrišku siluetu, kišenėje neieškos ašarinių dujų. Kad baruose nebeturės servetėle uždengti gėrimų, kad eidamos į tualetą nebijos palikti ką tik užsakytos vyno taurės be priežiūros, o likusios vakarėlių dūzgėse kitų bus laikomos ne daiktais, o žmonėmis, joms užteks pasakyti „ne“, nes jis pagaliau pulsuos savąją reikšmę. Nors vėžys išplitęs žemesnėje visuomenės kūno dalyje, noriu tikėti, kad nuo bambos viršun jau augame sveiki.

 Karolio Mankausko nuotrauka

 

Jonė Sąlygaitė – aktualijų žurnalistė ir radijo laidų vedėja.