Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Klausimą, kas gi tas postmodernas ir kuo jis skiriasi nuo moderno, atvėriau ir užvėriau prieš 15 metų radusi vieną straipsnį apie Williamo Faulknerio romaną „Kai aš gulėjau mirties patale“ (1930). Ten buvo rašoma, kad autorius peržengė modernizmo ribą vienu sakiniu, išraudamas skaitytoją iš kuriamo fikcijos pasaulio į šiapusybę. Visi kiti romano sakiniai tokių požymių nerodė. Tik vėliau dingtelėjo: postmodernas atsirado po Antrojo pasaulinio karo – kam prieškarinį kūrinį vertinti pokarinės teorijos kriterijais? W. Faulkneris nepakomentuos.

Su mirusiaisiais patogu bendrauti – jie neatsikalbinėja. Tobula tik tai, kas jau baigta, negyva. Tobulas autorius – miręs autorius. Žinoma, visai ne ši minties linija atvedė semiotiką Roland’ą Barthesą prie garsiosios jo ištaros, bet fakto nepaneigsi, tarta buvo, ir (bendrinis, ne tikrinis) autorius po 1968-ųjų oficialiai laikomas mirusiu.

Su literatūra atsitiko šit kas: dar modernizmo laikais, kritikams atskyrus tekstą nuo konteksto, imta atidžiai tyrinėti ir vertinti pirmąjį, nelabai paisant antrojo. Apskelbus autoriaus institucijos pabaigą, tapo nesvarbi net ir autoriaus intencija. Jeigu atskiri tekstą ir nuo jo sukūrimo aplinkybių, ir nuo autoriaus pirminės idėjos, jau neberūpi, ką jis tuo tekstu norėjo pasakyti. Gali atsilošti ir ramiai sau neklysdamas interpretuoti. Teoriškai pasikaustęs skaitytojas susisvarbino.

Čia turėjo įvykti iškart dvi mirtys – vienu šūviu į Autorių nukauti dar du zuikiai. Mirė kūrinys: nutarta, kad literatūros tekstas tėra tekstas, be autoriaus intencijos ir koncepto, tad skaitomas ir tinkamas vertinti tampa bet kuris sakinių darinys. Mirė kritikas kaip autoritetas: nuo tol rekomenduojama literatūros tekstą vertinti įsitvirtinus kritinės teorijos ramentais, o ne asmeniniu akylumu beigi išlavintu literatūriniu skoniu – nebėr jau kuo jį ir lavinti. Šitai išlaisvino nuo atsakomybės ir atvėrė kelią kai kam naujam – į sceną žengė reikšmių pliuralizmas. Reikšmingas jau ne tekstas, o tai, kad jį galima apžiūrinėti per kritinės teorijos akutę. Ir ką matome? Marksizmas kergiasi su kvantine fizika! Objektyvios vertės nėra, viskas subjektyvu. Reikšmė gali būti, o gali jos ir nebūti. Kūryba – jau nebe mistikos ir dvasingumo apgaubtas reiškinys, bet projektai, produkcija. Rašymas – tekstų gamyba. Literatūrai pakanka būti kūrybiškai. Kūrybiškas gali būti bet kuris ir t. t.

Jei kuris tikrinis autorius čia bandytų pyptelti, neva dar gyvas ir praktikuojąs kūrybą, jam galima priminti, kad paties eklektinė tapatybė ir banalios intencijos trukdo skaitytojui kurti savo reikšmes, kurios daug, daug vertingesnės už gamintojo sudėtuosius parametrus. Kuo mažiau rašydamas supranti, tuo geriau. Kuo mažiau ir skaitydamas supranti – tuo dar geriau! Interpretuok išsijuosęs ir jauskis svarbus literatūros lauko darbininkas.

Kūrinys, turintis aiškią struktūrą ir idėją... Neįdomu – akivaizdus popsas! Jis pats sau trukdo būti įvertintas ir reikšmingas. Koliažas, brikoliažas, muliažas, nesibaigiantis bandymas rašyti – bet koks fragmentų kratinys yra gera medžiaga nekūrėjo interpretacijai. Tiesa, rašyti galima iškart akademiniam sluoksniui – amato jis nesupeiks ir dargi pasakys, apie ką tai. Jeigu nuo nesąmonės skaitytojui apšals smegenys, patarsime įjungti nuosavą gebėjimą susikurti siužetą psichologinio Rorschacho testo principu. Nesiskųskite, kad rašytojai jus kankina, versdami įsivaizduoti rišlias sąsajas atsitiktinumų rašalo dėmėse. Taip ne tik grūdinama jūsų kantrybė, bet ir lavinamas amžinai pasilpęs kūrybiškumas. Vaizduotę palikite tam, kuris ja taškosi. Jums juk patinka dėl jos kompleksuoti!

Postmodernas. Senas pamišėlis postmodernas, ištikęs Vakarų kultūros lauką po Antrojo pasaulinio karo, sušmėžavęs keletu literatūrinių eksperimentų, kuriuos vargdami skaitome kaip kultūrinį paveldą, toks nepagaunamas ir taip sunkiai nusakomas, kad geriau neklausti, kas tai per kryptis, ką naujo ji atnešė. Pasižvalgius aiškėja, jog postmoderno teoretikų išnaudojami autoriai (nes jų visgi reikia analizei) kūrė ir tebekuria moderną. Ar nebus postmodernas rimtai užsiėmęs mirtimi nuo tos akimirkos, kai buvo pagimdytas? Ar nebus jis toks pat svarbus, kaip rokokas po baroko? 

Perfrazuosiu Groucho Marxą: tai skamba kaip nesąmonė, reiškia nesąmones ir net nesivadina literatūra, bet neapsigaukime – tai nėra literatūra. Tekstas be autoriaus nėra kūrinys, o autorius – nemirtingas. Nekvailas kritikas skiria tekstą nuo romano, bet kodėl retsykiais kalba kitaip – čia jau kitas klausimas.