Dainiaus Dirgėlos nuotrauka

Vis dažniau pričiumpu save galvojantį, esą prozoje svarbiau ne vienos ar kitos knygos siužetas, bet visų pirma jos stilius, autoriaus gebà kurti autentišką sakinį, glaudžiai susijusį su unikalia pasakotojo pozicija: pasakotojo santykis su aprašomąja tikrove <–> autoriaus santykis su kalba. Skaitant ne vieną žinomą šiuolaikinį rašytoją ilgainiui susidaro kiek nuobodokas, panašaus, nūdien kone universalaus pasakojimo įspūdis: mintys paprastai dėstomos kuo natūraliau, tarsi nesiekiant efekto, tiesiog stebint aplinką ar rašant dienoraštį, tačiau tam tikrose vietose sakiniai ar pastraipos užpildomos apibendrinančiais samprotavimais, kuriančiais – tiksliau, turinčiais kurti – literatūros monumentalumo įspūdį (vargu ar tokie „užpildymai“ įžvalgumu gali prilygti filosofinei, akademinei lektūrai). Ir nors su tokiu pasakojimo būdu manding lengviau susitapatinti skaitytojui, prisitaikyti ir palyginti savąsias patirtis, patvirtinti ar paneigti ligtolinį supratimą apie vieną ar kitą reiškinį, problemą, būseną etc., neapleidžia jausmas, kad literatūros stiprybė slypi kitur, kad literatūra pirmiausia yra ilgų, varginančių varžybų su kalba rezultatas: pasirinkus unikalią strategiją, kuriant specifinį ritmą, atsiduodant sakinio žaismei ir giliųjų, ne iškart pastebimų, asociacijų magijai.

Jei padarytume nedidelį eksperimentą ir ant stalo anonimiškai sudėtume keleto rašytojų trumpas svarbiausių kūrinių ištraukas, manau, kai kurie, pvz., W. Gombrowiczius, G. Grassas, J. Fosse, J. Pilchas būtų gerokai lengviau atpažįstami nei kiti, pvz., J. Barnesas, J. M. Coetzee ar net K. O. Knausgårdas. Čia tik pirmieji į galvą šovę pavyzdžiai ir dėl jų būtų galima ilgai diskutuoti, tačiau neapleidžia įspūdis, kad vieni vardai tampa didieji (ir) dėl stiliaus, kitiems užtenka tam tikros mąstymo programos, asmeninės istorijos (-ų) ar / ir rašymo amato išmanymo. Galiu tik apytikriai numanyti ir kiek spekuliuodamas teigti, jog nemenka dalis garsiųjų autorių laviruoja tarp populiaraus (šiame kontekste be menkinančios konotacijos – sklandaus, nesunkiai perskaitomo) stiliaus ir daugiau mažiau subtilesnės autentiškos istorijos, turi intuiciją, geba patenkinti ir masių, ir bent iš dalies literatūros kritikos poreikius. Žinoma, čia taip pat svarbus ir kontekstas, rašytojų kuriama aura, charakteris, biografija ir t. t., tačiau pasakojimo prasme jie tarsi užima „aukso viduriuko“ poziciją, tad rafinuotas skaitytojas gali pasigesti radikalumo, jėgos ir drąsos to numanomo viduriuko nepaisyti.

Prisiminiau neseniai peržiūrėtą filmą „Kita vėjo pusė“ („The Other Side of the Wind“, 2018), kurio režisierius Orsonas Wellsas nespėjo užbaigti, filmą, kuris neturi aiškaus siužeto ir pirmiausia patraukia kuriama atmosfera, vaizdinija, pseudodokumentiniais kadrais iš filmavimo, pačia kūrybos proceso refleksija bei dialogu su kino klasika. O. Wellso teigimu, kūryboje labai svarbūs atsitiktinumai, svarbu palikti jiems vietos (pvz., viename jo filmų aktorius netikėtai randa kiaušinį ir jį suspaudžia – tai tampa nenumatyta, bet reikšminga filmo dalimi). Erdvės tokiems atsitiktinumams, manau, daugiau lieka tų autorių kūryboje, kurie pajėgia sukurti savitą stilių, mąstymo, kalbėjimo būdą, netipinę (lingvistinę) pasaulėvoką. Ir jei kas nors oponuotų teigdamas, esą gyvename poststiliaus eroje, taip pat laike, kai vis sunkiau (tad svarbiau?) iš fragmentų sudėti rišlų pasakojimą, iš prisiminimų surinkti „save“ – su kuo būtų galima iš dalies sutikti, – tai aukščiausias menas, estetiškiausia literatūra veikiau suteikia mūsų klausimams erdvės, provokuoja, žadina apsnūdusią vaizduotę, nei užpildo galvas raminančia žinojimo doze.