Filmo „Aš kapitonas“ kadras  

 

Migracija – viena labiausiai skaldančių temų, gaubiama tiršto proklamacijų, vaizdinių ir net sąmokslo teorijų rūko, dažnai paaštrėjanti priešrinkiminiu ar krizių laikotarpiu. Migracijos klausimu viešojoje erdvėje aist­ringai pasisako politikai, rečiau šio reiškinio tyrinėtojai, žmogaus teisių ir nevyriausybinės organizacijos, pastaruoju metu tikslingai kriminalizuojamos (gelbėtojai jūroje ar miškuose prilyginami prekeiviams žmonėmis), ir praktiškai niekada patys kelionės protagonistai. Strateguojant europinės mig­racinės politikos viziją ir kuriant kolektyvinį naratyvą šių žmonių patirtys, lūkesčiai ir teisės, regis, neturi reikšmės. Laimei, kur mikčioja ar nusikalstamai tyli žiniasklaida, įsiveržia kino menas. 

Naujasis italų kino režisieriaus Matteo Garrone’s filmas „Aš kapitonas“ („Io capitano“, 2023) – šiųmetis italų kandidatas į „Oskarą“ ir „Sidabrinio liūto“ laimėtojas 80-ajame Venecijos kino festivalyje – grąžina balsą ir veidą protagonistams, sumaniai įvilkdamas jų istoriją į modernios epikos rūbą. Senegalas: du 16-mečiai Seydou (Seydou Sarras, Marcello Mastroianni’o premija Venecijoje) ir Moussa (Moustapha Fallas), slapčia nuo tėvų, leidžiasi į didžiausią gyvenimo nuotykį, kurio realaus užmojo ir pavojų patys iki galo nesuvokia – jie viso labo tėra paaugliai ir gyvena jų amžiui tipiškomis svajomis, kai viskas rodosi įmanoma ir naiviai tikima žmogiškuoju gerumu. Seydou ir Moussa galėtų būti bet kuris Romos, Londono ar Vilniaus paauglys iš nepasiturinčios šeimos, ir režisierius sąmoningai rodo ne karinių konfliktų draskomą kilmės šalį (vienintelį kontekstą, kurį mes, europiečiai, dar pripažįstame kaip legitimų migravimui), o normalią ir net laimingą aplinką (viena pradinių filmo scenų – spalvingai bendruomeniška Senegalo šventė). 

Visgi netrukus paauglių kelionė įsilieja bendrą mig­racinį srautą su vis mažiau pasirinkimų: kad pasiektų Europą, Seydou ir Mousse pereina devynis pragaros ratus – dykumą, pasienio policijos smurtą, Libijos karcerį ir kankinimus, vergavimą turčių namuose ir galop Viduržemio jūrą, kurią kertant, JTO duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį žuvo daugiau nei 28 000 žmonių (mirusių dykumoje ir pradingusių Libijoje skaičiaus nustatyti neįmanoma). M. Garrone’s filmas mums rodo, ko niekada neišvysime vakaro žiniose – pasibaisėtinas ir nužmoginančias fizines kliūtis, kurias Europos šalys iškėlė Afrikoje dvišalių sutarčių pagrindu, neretai sumokėjusios autoritariniais režimais ir vietinėmis mafijomis (šiuo metu ES Italijos iniciatyva dėl srauto stabdymo derasi su Tuniso diktatoriumi Kaissu Saiedu ir rengiasi pripažinti Tunisą saugia šalimi, į kurią bus galima deportuoti).

Filmo scenarijus (Dimitri Capuani) gimė iš keturių mig­racijos pasakojimų sampynos, nors pagrindinio personažo liniją įkvėpė tikra nepilnamečio Fofanos Amaros istorija: neturėdamas reikiamos sumos kelionei vaikinas sutiko būti už vairininką ir sėkmingai atplukdė iš Libijos valtelę su keliais šimtais migrantų, už tai Italijoje buvo suimtas ir kalintas šešis mėnesius. Dabar šioje šalyje griežtinami migracijos įstatymai ir, kaip įprasta, vietoj realių sprendimų ieškoma atpirkimo ožio: valčių vairininkams – eiliniams mig­rantams, kuriuos klaidinga tapatinti su prekeiviais žmonėmis (šie vargiai rizikuotų savo gyvybe) – gresia net 30 metų kalėjimo. Steigiami nauji sulaikymo ir išstūmimo centrai, juose bus galima kalinti be teismo iki 18 mėnesių, nebent asmuo susimokėtų 4938 Eur už­statą (kiekvienas pasienis galiausiai nustato savo tarifus). „Neleisime, kad atranką, kam patekti į Europą, vykdytų prekeiviai žmonėmis“, – po Kutro tragedijos Kalabrijoje pareiškė Italijos premjerė Giorgia Meloni, jos vadovaujama vyriausybė jau nekart viešai išreiškė susirūpinimą, esą „didysis etninis pakeitimas“ siekia sunaikinti krikščioniškąją Europos tapatybę.

M. Garrone’s filmas laužo vienašališką naratyvą: šie afrikiečių paaugliai, pasak režisieriaus, yra tikrieji šiuolaikinės epikos įkūnytojai, herojai. Jų kelionė sunkiai suvokiama mūsų protui, reikalauja neeilinio, gal net iracionalaus ryžto ir pasiaukojimo. „Auka“ („Yoolé“) – būtent taip vadinasi senegaliečių režisieriaus Moussos Sene’s Absos dokumentinis filmas (2010) apie tragediją prie Barbadoso salos krantų, kai po 4 plaukiojimo mėnesių buvo aptikta Europos taip ir nepasiekusi valtis su vienuolikos jaunų senegaliečių palaikais. Anot M. Sene’s Absos, pernelyg dažnai pasakojamas šių desperatiškų kelionių finalas ir nutylima jų priešistorė bei priežastys. Kodėl jaunimas emigruoja iš šalių, kuriose nėra karo nei religinio ar kitokio persekiojimo? O galbūt apskritai kelti šį klausimą nėra teisinga? Juk emigruojama ir iš Europos šalių, taip pat ir iš Lietuvos, nereikalaujant nuolat teisintis dėl tokio pasirinkimo.  

M. Garrone’s kinematografinį darbą galima perskaityti ir kaip šiuolaikinę siaubo pasaką, šia prasme jis stipriai susisieja su ankstesniąja juosta „Pinokis“ („Pinocchio“, 2019). Abiem atvejais tai brandos ir maišto istorija, pradžioje kupina vilties ir ryškių spalvų, pamažu blankstančių ir pereinančių į grėslią tamsą. Medinukas Pinokis taip pat susiduria su blogiu – savo kankintojais lape ir katinu, įmetamas į vandenyną su rieduliu, pakariamas ant medžio šakos, parduodamas į vergiją ir praryjamas gyvas, kol galiausiai pasiekia tikslą – virsta tikru vaiku: įgauna egzistencinį konkretumą, tampa matomas ir atpažįstamas. Lygiai to paties siekia ir Seydou: „Aš kapitonas! Aš kapitonas!“ – finalinėje filmo scenoje italų gelbėtojams šaukia paauglys. Ne varinininkas, ne prekeivis žmonėmis, ne migrantas. 

„Pinokio“ atveju žiūrovą saugojo poetinis pasakos registras, o šįkart akistatos su siaubu neišvengsime: teks eiti dykuma ir leistis į karcerio požemius drauge su herojumi. Visgi vietomis režisierius gailestingai perjungia registrą ir iš realistinės plotmės pereina į metaforinę kalbą: kai Seydou priverstas dykumoje apleisti ėjimo išsekintą moterį, mirties scena transformuojasi į viziją – įstabiausią Marco Chagallo paveikslą su ore sklandančia vėle ir už rankos per smėlynus ją vedančiu berniuku. Kai kankinamo kūno žaizdos ima nepakeliamai deginti ir mus, patenkame į saugią užuovėją – sapną – ir leidžiamės juodaodžio angelo skraidinami drauge su herojumi namo, kad jis paskutinįkart apkabintų motiną, su kuria taip ir neatsisveikinta.   

Skirtingai nei režisieriaus Gianfranco Rosi’o dokumentinis filmas „Liepsnojanti jūra“ („Fuocoammare“, 2016) – kitas Italijos kandidatas į „Oskarą“ – M. Garrone sugeba išvengti sustabarėjusios migracijos ikonografijos, linkusios į dramatizmą ir neretai peržengiančios „kančios pornografijos“ ribas, ir siūlo kitokią kino estetiką, artimesnę R. Rossellini’o neorealizmui. G. Rosi’o juostoje apie pabėgėlius kalba išimtinai europiečiai: Lampedūzos salos daktaras Pietro Bartolo ir paauglys žvejo sūnus Samuelis, kurio „aptingusi“ akis – puiki mūsų žvilgsnio metafora, nes ir toliau migruojančius asmenis regime tarsi anoniminę masę. Kaip tą pačią dramatiškai atsikartojančią istoriją, nors iš tiesų istorijų yra beprotiškai daug. M. Garrone atsisako europietiško žvilgsnio ir apverčia patirčių geografiją, ir tai yra politinis pareiškimas: istoriją išskirtinai volofų kalba pasakoja 16-metis Seydou, o mums belieka įsiklausyti, kliūtis po kliūties lydėti jį kelionėje, žavėtis jo ištverme, keikti sienų rasizmą ir patiems truputį mirti dykumoje.  

 

Nuotrauka iš asmeninio albumo

 

 

Toma Gudelytė – vertėja, publicistė, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė. Emigrantė.