Ugnės Vasyliūtės nuotrauka

 

Visų šventų dalykų tikslas – džiaugsmas.

Marcel Schwob

 

Kaip kurti teatrą karo metu? Ką jis gali pakeisti? Ar ap­skritai reikalingas? 2014 m. Gintaro Varno režisuota oratorija „Juditos triumfas“ tuometiniame Lietuvos rusų dramos teatre parodyta vienintelį kartą. Oratorijos centre – biblinis pasakojimas apie našlę Juditą, išgelbėjusią žydų tautą nuo puolančių asirų. Prisidengdama noru suvilioti Judita ateina į priešų stovyklą ir miegančiam kariuomenės vadui Holofernui nukerta galvą.

Tąkart spektaklyje į sceną turėjusi išriedėti nukirsta V. Putino galva liko užrakinta grimerinėje, o spyna užkišta degtukais. Kūrybinė komanda spyną nesėkmingai bandė laužti. G. Varnas šį akibrokštą pavadino peilio dūriu į nugarą, o ir dabar, 2023-iaisiais, prisiminė kaip baisiausią premjerą savo gyvenime. Žurnalistams bandant išpešti platesnių komentarų, dalis kūrybinės komandos kalbėjo apie kažką panašaus į nenorą „maišyti meno su politika“, pasirodymą gyrė net ir begalvį. „Juditos triumfas“ buvo dedikuotas už laisvę kovojančiai Ukrainai, tačiau Juditai nepavyko apsieiti ir be Judo.

Šiemet Nacionaliniame Kauno dramos teatre atkurtas spektaklis, rodos, ne tik išvengė sabotažo, bet ir sutiktas su entuziazmu bei ovacijomis, kurios girdėjosi tiek tarp arijų, tiek po pasisakymų spektaklį lydėjusioje diskusijoje.

Viena ryškiausių detalių – plokščios, tarsi iš žurnalų iškirptos personažų figūros, begalvės ar su skylėmis veidui. Būtent per šias angas pasirodė pagrindinių vaidmenų atlikėjų – vengrės Dalmos Krajnyákos, lietuvių Renatos Dubinskaitės, Linos Dambrauskaitės, Jomantės Šležaitės, Indrės Anankaitės bei „Liepaičių“ – veidai. Nuo mišių laikymo atleistas kunigas Antonio Vivaldi „Juditos triumfą“ kūrė mokytojaudamas mergaičių prieglaudoje, tad kūrinys parašytas moteriškiems balsams.

Figūros primena iš popieriaus iškirptas sukneles lėlėms ir veikia kaip subtili užuomina į Europos poziciją karo atžvilgiu. G. Varnas jau pernai pasirodžiusiame „Belaukiant Godo“ įterpė etiudus, įkūnijančius Europos neveiksnumą, apsiribojimą vien begalinio susirūpinimo tribūninėmis deklaracijomis. O „Juditoje“ lėlių kostiumai tarsi patvirtino: mes vis dar nedalyvaujame kare, kad ir kūniškai, tačiau liekame priedangoje, manipuliuodami iškarpomis, muliažais. Remiame daiktais, pinigais, protestais, tačiau vengiame eskaluoti, esame už saugios ribos.

Kartoninės lėlės byloja ir apie bauginantį kintamumą – didvyrių ir diktatorių galvos keičiasi, tačiau esame pasmerkti kartoti tuos pačius siužetus. Sunku pamiršti lėlių rankas: sąnariai kniedyti, schematiški vienakrypčiai judesiai. Jos neva susikimba, apkabina, tačiau išlieka nelanksčios, plokščios.

Keista ir svarbi vaikų tema. Juk visų pirma tai karo oratorija, rašyta vaikams, mokyklos ugdytinėms. Aštri to iliustracija – iš už kamufliažinių uniformų bei ginklų sienos dainuojančios „Liepaitės“, vos pasistiebusios, kad matytųsi per skyles, iškirptas veidų vietose. Jos yra tarsi ženklas, kad karas visa apimantis, neaplenkiantis net ir teatro, pažymėto užrašu „vaikai“. Visa tai priminė Marcelio Schwobo kūrinį „Vaikų kryžiaus žygis“. Jame tūkstantinė berniukų ir mergaičių minia pasprunka iš namų ir leidžiasi atkovoti Jeruzalės. Baltai aprengti vaikai ieško Dievo, kuris yra baltas. Žygiuoja vedami tik vilties. Juos stebi kvailiai bei popiežiai, išminčiai ir vargetos. Tas stebėjimas verčia galvoti apie tyrumą, fundamentaliai mąstyti apie save patį, klausti, kur yra Dievas, kokie jo stebuklai, kodėl yra kančia ir kas yra tas išganymas?

Diskusijoje po spektaklio režisierius minėjo, kad teatro santykis su tikrove visuomet sąlyginis, teatras per karą neklesti, linksta į komediją, žaidimą, juokavimą, kurie palaiko dvasią, nes svarbiau – kas vyksta gatvėje. Ir vis dėlto tiek gatvėje, tiek teatre, lyginant su 2014-aisiais, drąsiau įvardijama neteisybė, rodoma pirštu į budelius ir nesidangstoma abstrakcijomis. Lyg žaidime riedant tai nelaimingai galvai, žavi ir galimybė kažin kaip stebuklingai atmazgyti gyvenimo mazgą.

Zigmas Pakštaitis – kultūros procesų dalyvis.