Šiuolaikinis vokiečių dramaturgas Marius von Mayenburgas (g. 1972) Lietuvos teatruose turbūt yra statomas dažniau nei Vokietijoje. Lietuviškai nuo scenos jau prabilo jo „Ugnies veidas“, „Šaltas vaikas“, „Parazitai“, „Akmuo“, „Urodas“, „Kankinys“. Tiesa, pirmojo Oskaro Koršunovo plykstelėjimo su „Ugnies veidu“ 2000 m. scenoje nepasiekė niekas – nė pats OK vėliau. 

Pjesė „Akmuo“ buvo parašyta pagal valstybinį užsakymą – Berlyno sienos griuvimo 20-mečiui, todėl yra ramesnė, solidesnė. Kūrinys apima šešis Vokietijos istorijos dešimtmečius. LNDT 2012 m. ją režisavo Agnius Jankevičius. Spausdiname ištrauką.  

 

1993

 

Vita po stalu.

 

HANA: Klausyk.

HEIDRUN: Kas yra, Hana?

HANA: Man čia nepatinka.

HEIDRUN: Tuoj bus kavos ir pyrago.

HANA: Kas rytą nubudusi galvoju, kad esu savo senam kambary. Atsimerkiu ir išsigąstu. Kambario sienos rytais tokios mėlynos. Ir taip tylu, tik medžių lapai šlama.

HEIDRUN: Gal šiandien paimsiu geruosius porcelianinius indus. Ką manai, mama?

VITA: Jie rūsy. Saugiai paslėpti.

HANA: Papurtau galvą, kad atsibusčiau, kad viskas grįžtų į savas vietas, o aš būčiau namie, bet mano senojo kambario nėra, aš jau atsibudau, daugiau jau atsibust neįmanoma, kad ir kaip plačiai atmerkčiau akis.

HEIDRUN: Hana, gal galėtum paserviruoti geruosius porcelianinius indus?

HANA: Ar klausai, ką sakau?

HEIDRUN: Kas yra, vaikeli?

HANA: Man čia nepatinka.

HEIDRUN: Nepatinka?

HANA: Jaučiuosi svetima šitam name.

HEIDRUN: Gaila.

HANA: Nesakyk vis „gaila“, mama.

HEIDRUN: Bet man iš tiesų gaila.

HANA: Skamba taip, lyg išsižadėtum manęs.

HEIDRUN: Tai ką man daryti? Man iš tiesų gaila: toks gražus namas, nuostabus kambarys, puiki nauja lova, o tau čia nepatinka.

HANA: „Gaila“ skamba taip, lyg būčiau tave nuvylusi. O galėtum pasistengti mane suprasti, nors net nepaklausei, kodėl man čia nepatinka.

HEIDRUN: Nepaklausiau todėl, kad rimtai žiūriu į tave, nes tu jau suaugusi. Todėl nenoriu pradėti ginčytis.

HANA: O gal aš visai nenoriu, kad taip rimtai į mane žiūrėtum. Gal aš dar visai nesuaugusi.

HEIDRUN: Taip staiga nebenori būt suaugusi?

HANA: (Vitai) O tau čia patinka?

VITA: Kur?

HANA: Šiame name. Šitame mieste.

HEIDRUN: Močiutė gyveno šitame name, aišku, kad jai čia patinka.

VITA: Kur? Kur man patinka?

HANA: Tai kodėl ji tada slepiasi po stalu?

HEIDRUN: Mama, kodėl tu po stalu?

HANA: Anksčiau ji taip nedarydavo.

VITA: Vaikeli, ką tu ten darai?

HANA: Pradėjo, kai čia atsikėlėm.

VITA: Ar negirdi sirenos? Man taip neramu dėl tavęs.

HANA: Močiutei atrodo, kad vėl bombarduoja miestą.

HEIDRUN: Mama, niekas nieko nebombarduoja, kaip tik priešingai, dabar jau viskas atstatyta.

VITA: Jei eisi į rūsį, sugrius visas namas, sakė jis.

HANA: Neatrodo, kad jai čia patinka.

VITA: Sirena.

 

1935

 

MICĖ: O mes per tą laiką galime paplepėti.

Ar nenorėtumėte prisėsti, ponia Haizing?

VITA: Jei tik galima.

MICĖ: Jums – viskas galima. Jauskitės kaip namie.

VITA: Dar truputį per anksti.

MICĖ: Jau neilgai beliko laukti. Sutartis jau paruošta. Jūsų vyrui lieka tik pasirašyti, o tada jau viskas priklausys jums. Kaip tik turim laiko kavai.

VITA: Neatsisakyčiau.

MICĖ: Neatsisakytumėt?

VITA: Kavos.

MICĖ: Tai ir griebkit. Abiem rankom čiupsit?

VITA: Prašau?

MICĖ: Jūs gi nieko neatsisakot, ar ne?

VITA: Bijau, kad nesupratau. Ką sakėt?

MICĖ: Nieko. Štai jūsų kava. Vaišinkitės.

 

1993

 

HEIDRUN: Gal tai galėtų būti tavo senelis.

HANA: Aš neturiu idealo, ir kodėl dabar turėčiau jį susigalvoti, nueisiu rytoj į mokyklą ir pasakysiu: „Aš neturiu idealo. Rašinio pabaiga.“ Lyg kiekvienas privalo turėti idealą, o Silvija tai iš viso atsistojo ir pasakė: „Mano idealas – ponia Debner.“ Ponia Debner. Ji mus taip šokiravo, kad net juoktis negalėjom, ir dar pasakė, kad ponia Debner yra gera mokytoja, tokia sąžininga ir linksma, ir, be to, jos labai graži šukuosena, ir visa tai ji sakė visiškai rimtai. Aš neturiu idealo. Arba pasakysiu: „Mano idealas – Silvija, nes ji rašo tokius puikius rašinius.“ 

HEIDRUN: O kodėl tai negalėtų būti tavo senelis?

HANA: Todėl, kad jis – vyras, ir, be to, aš jo visai nepažįstu.

HEIDRUN: Na, tai kas.

HANA: Kaip gali mano idealas būti žmogus, kurio visai nepažįstu?

HEIDRUN: Gana dažnai idealas būna žmogus, kurio visai nepažįsti. Pavyzdžiui, Napoleonas.

HANA: Bet mano senelis – ne Napoleonas. Apie Napoleoną rašo istorijos vadovėliuose, jo vardu vadinamos gatvės.

HEIDRUN: Bet tavo senelis padarė tai, kuo gali didžiuotis, jis padarė daugiau nei Napoleonas, kuris tik kariavo.

HANA: O gal aš visai nenoriu didžiuotis.

HEIDRUN: Gaila. Tavo senelis tikrai to nusipelnė.

HANA: (Skaito rašinį.) Mano šeimoje neįprasta apie tai kalbėti, bet mano senelis išgelbėjo žydų šeimą. Švarcmanų šeimą. Švarcmanas buvo mano senelio viršininkas Veterinarijos institute, kol, atėjus į valdžią naciams, neteko savo posto. Mano senelis ir toliau jį palaikė, ir tūkstantis devyni šimtai trisdešimt penktaisiais finansavo jo pabėgimą į užsienį. Švarcmanai per Amsterdamą emigravo į JAV. Ponia Švarcman iki šiol gyvena Niujorke ir yra žinoma galerininkė, Amerikoje išgarsinusi Makso Bekmano kūrybą. Mano senelis yra mano idealas, nes jis neišdavė savo draugų ir už tai buvo persekiojamas nacių.

HEIDRUN: Puiku.

(...)

HANA: Ten.

HEIDRUN: Kur?

HANA: Ten, sode.

HEIDRUN: Visiškai tamsu.

HANA: Tarp medžių.

VITA: Tu per daug kalbi valgydama.

HEIDRUN: Ten nieko nėra, vaikeli.

HANA: Pažiūrėk į sūpynes.

HEIDRUN: Tai vėjas.

HANA: Ar nematai, kaip jos supasi.

VITA: Jei ji kalbės valgydama, jai iškris dantys.

HEIDRUN: Kas kam iškris?

VITA: Ar aš? Niekam. Aš nieko nesakiau.

HEIDRUN: Vėl kalbi apie dantis.

VITA: Micė. Kai ji valgydama kalba, jai į lėkštę krenta dantys.

HEIDRUN: O tu nusiramink ir valgyk.

VITA: Taip. Mačiau Micę gatvėje. Viešpatie, kaip susenusi, senutė, prieš save stumianti tuščią vežimėlį, taip ir būna, nieko nelieka, stumia sau tuščią vežimėlį, atrodo kaip beprotė, tuščias vaikiškas vežimėlis, tai tas pats, kaip vilkti paskui save šuns pavadėlį be šuns.

HEIDRUN: Palauk, mama, užkišiu servetėlę.

VITA: Leisk, aš pati. Dar nesu tokia sena.

HANA: Ten, ant pievelės.

HEIDRUN: Vaikeli, valgyk, nes akys išsprogs.

VITA: Todėl aš ir nekalbu valgydama.

HEIDRUN: Tu kaip tik kalbi be paliovos.

HANA: Gal tai tėtis?

HEIDRUN: Kas?

HANA: Gal jis sugrįš.

HEIDRUN: Nemanau, kad tėtis slankiotų po sodą.

HANA: Gal jis pasiėmė kastuvą ir kasa duobę.

HEIDRUN: Vaikeli, žinau, kad jo ilgiesi. Jis tavęs, aišku, irgi pasiilgo.

HANA: Todėl ir sugrįžo.

HEIDRUN: Jis negrįš, o jei ir grįžtų, tai paskambintų į duris.

HANA: Jis sode.

HEIDRUN: Sode nieko nėra. Nes mes nieko neįsileidom.

HANA: Kažkas perlipo per tvorą, pajudino sūpynes ir dabar stovi tarp medžių.

VITA: Be to, tu jau ir per didelė sūpynėms.

HEIDRUN: Įdėmiau pažiūrėk į tvorą. Gal pamiršai, kad ji dygliuota? Ar gali kas nors ją perlipti nesusižeidęs?

HANA: Tai gal jis ir susižeidė. Gal tėtis perlipo per tvorą ir dabar sužeistas šliaužia tarp medžių.

HEIDRUN: Daugiau nebenoriu nieko girdėti apie tėtį.

VITA: Tavo vyras dabar turėtų sėdėti čia, prie stalo, ir gerti tavo paruoštą kavą. Jei turėtų bent lašelį – bent menkiausią lašelį – atsakomybės, bet jis jos neturi, nes jis... aaa... na... nes jis – kiaulė.

HEIDRUN: Jis – ne kiaulė.

HANA: (Vitai) O kur tavo vyras?

HEIDRUN: Jis tiesiog daugiau nebegalėjo gyventi su manim.

VITA: Ką sakei, vaikeli?

HANA: Kur tavo vyras? Jo čia taip pat nėra, ar ne? Tai ir jis neturi nė lašelio atsakomybės? Tai ir jis – kiaulė?

VITA: (Kreipiasi į Heidrun) Ką ji čia kalba?

HEIDRUN: Nieko.

(Hanai) Raminkis.

VITA: Ką čia dabar kalba tavo vaikas? Kaip tu ją auklėjai, jei leidžia sau taip kalbėti?

HEIDRUN: (Hanai) Tu juk puikiai žinai, kad tavo senelis miręs.

HANA: Už tai tėtis – nemiręs. Ir jis visai ne kiaulė, tiesiog dabar toks sunkus metas, o vėliau, kai viskas baigsis, jis skris su manim į Ispaniją, o svarbiausia, kad negalvočiau, jog dėl visko kalta aš.

HEIDRUN: Tu ir ne kalta, čia aš dėl visko kalta.

HANA: Jis sakė, kad viskas dėl to namo.

VITA: Dėl kokio namo?

HANA: Šito namo. Dėl štai šito namo. Jis sakė, kad mama ištekėjusi už šito namo, o jis nenori... oi.

HEIDRUN: Kas atsitiko?

HANA: Pažiūrėkit į langą.

HEIDRUN: Oi.

HANA: Čia ne tėtis.

HEIDRUN: Ne.

VITA: Kas?

HANA: Ten, už lango.

VITA: Kur?

HANA: Ten kažkas stovi.

VITA: Ką čia tauškiat?

HANA: Pati pasižiūrėk. Ten.

VITA: Oi.

HEIDRUN: Taip.

HANA: Tai moteris.

ŠTEFANI: Atėjau, jus patrukdyti.

 

1935

 

MICĖ: Kad būtų saugiau, ant tvoros pritvirtinome dyg­lius.

VITA: Suprantu.

MICĖ: Aišku, gražiau būtų be jų.

VITA: Tikrai, gražiau.

MICĖ: Bet tuomet iš sodo pusės namas būtų visiškai neapsaugotas.

VITA: Ar kada nors... ar kas nors...

MICĖ: Ar kas nors atsitiko?

VITA: Ar į sodą buvo kas nors...

MICĖ: Žiemą, kai dar nebuvo dyglių. Du uniformuoti vaikinai. Verandoje klykiau tol, kol jie išsigando. Permetė savo krepšius per tvorą ir lėtai dingo tamsoje.

VITA: O nuo to laiko, kai atsirado dygliai?

MICĖ: Žmonės mėto per tvorą šiukšles, o praėjusią savaitę kažkas įmetė negyvą katę.

VITA: Tai reiškia, padėjo?

MICĖ: Kas?

VITA: Dygliai. Ar dygliai padėjo?

MICĖ: Tikriausiai, kažkiek. Nors ne. Koks skirtumas? Mes išsikraustom. Jūs atsikraustot.

VITA: Bet juk tai ne....

MICĖ: Galėsit nuimti dyglius.

VITA: Geriau tegul būna.

MICĖ: Nebijokit, jums nieko nedarys. Savų jie nelies.

VITA: Mes ne tokie... mes gi... mes ne...

MICĖ: Aišku, ne, visai ne tai turėjau galvoje. Jums čia patiks, tai viskas, ką norėjau pasakyti.

VITA: Puiku.

MICĖ: O mes... O mes jau būsim toli... Galėsit mus pamiršti – mūsų čia jau nebebus.

VITA: Kažin, ar vyrai dar ilgai ten?

MICĖ: Gal dar kavos?

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

 

1993

 

ŠTEFANI: Nenoriu jokios kavos, atėjau čia, kad patrukdyčiau.

HEIDRUN: O kas jūs tokia?

VITA: Kuo jai bloga mūsų kava?

ŠTEFANI: Jūs mane pažįstat.

HEIDRUN: Nepažįstu.

ŠTEFANI: Nieko tokio. Nemalonūs veidai greit pamirštami. O mano veidas jums tikrai nėra malonus.

HEIDRUN: Visai ne, jis man tiesiog nieko nesako.

ŠTEFANI: Pavyzdžiui, aš niekada nepamiršau jūsų veido. Jis man atrodė malonus. Davėt man šokolado.

VITA: Gal ji labiau norėtų karšto šokolado?

(Kreipiasi į Heidrun) Nagi, Heidi, padaryk jai kakavos.

HEIDRUN: Daviau jums šokolado?.. Jūsų veidas tikrai gražus, bet kad ir kaip stengčiausi...

ŠTEFANI: Tada buvau daug jaunesnė.

HEIDRUN: Kada „tada“?

ŠTEFANI: (Hanai) Net už tave jaunesnė. Ar dar supiesi?

HEIDRUN: Ką reiškia „tada“?

ŠTEFANI: O gal jau per didelė sūpynėms? Kiek tau metų? Keturiolika? Penkiolika?

HANA: Pagalvojau, kad jūs – mano tėvas.

ŠTEFANI: Tavo mama kaip tik laukėsi tavęs, vos užlipo laiptais, tokia sunki buvai. O aš neturiu vaikų.

HANA: Dar supuosi, aš juk visai nesunki.

ŠTEFANI: O kaip supiesi? Veidu į mišką ar į namą?

HEIDRUN: Palikite vaiką ramybėje.

ŠTEFANI: Nepakartojamas jausmas, kai link tavęs artėja miškas, ar ne?

HEIDRUN: Gal geriau pasakykite, ko atėjote.

ŠTEFANI: Taigi jau pasakiau, atėjau, kad patrukdyčiau.

HEIDRUN: Tai jums puikiai pavyko, tai gal jau ir eikite.

ŠTEFANI: Bet aš dar jūsų nepasveikinau.

HEIDRUN: Kokia proga?

ŠTEFANI: Įkurtuvių. Na, tai ar patinka jums čia?

 

1935

 

VITA: Tai aišku.

MICĖ: Tai aišku, kitaip gi nebūtumėt...

VITA: Ne, man labai gražus jūsų namas.

MICĖ: Man irgi.

VITA: Tai žinoma.

MICĖ: Tuoj jis bus jūsų.

VITA: Taip.

MICĖ: Jei tik ponams ten pavyks susitarti. Tai yra norėjau pasakyti...

VITA: Labiausiai man patinka sodas. Gražu, kad yra tiek medžių ir veranda. O kokie čia krūmai? Tikriausiai rododendrai?

MICĖ: O kaip jums apstatymas?

VITA: Prašau?

MICĖ: Kaip jums patinka vidus? 

VITA: Taip. Gražu. Modernu.

MICĖ: Mes nemėgstam tamsių, sunkių daiktų.

VITA: Puiku.

MICĖ: Bet, aišku, dabar jau jums spręsti. Jei norėsite gotikos ir ąžuolo – prašom, juk tai jūsų namas. Tik man atrodo, kad šis namas kaip tik tuo ir ypatingas...

VITA: Jūs visiškai teisi.

MICĖ: Tai pastarųjų metų modeliai.

VITA: Taip. Matosi. Ar tai?..

MICĖ: Komoda.

VITA: Komoda?

MICĖ: Taip.

VITA: Aišku.

MICĖ: Tikriausiai ruošiatės viską išmesti?

VITA: Nežinau, ką mano vyras...

MICĖ: Galit ir išmesti, mes juk negalim visko pasiimti.

VITA: Negalit.

MICĖ: Aišku, negalim. Tik porą lagaminų.

VITA: Man labai gaila...

MICĖ: Nereikia atsiprašinėti.

VITA: Aš ir neatsiprašinėju.

MICĖ: Tik norėjau sužinoti, ar jums čia patinka, nes būtų liūdna, jei mes išsikraustysim, o jums visai čia nepatinka.

 

1993

 

HEIDRUN: Taip, žinoma, man čia patinka.

ŠTEFANI: Nes būtų tikras absurdas: mums liepia išsikraustyt, o jums čia visai nepatinka.

HEIDRUN: Kaip tai? Iš kur jums liepė išsikraustyt, kada?

ŠTEFANI: (Hanai) Ar savo vaikystę čia praleidai? Žinoma, ne.

HANA: Aš jau nebe vaikas.

ŠTEFANI: Bet vis tiek supiesi. O ar žinai, kas pakabino šitas sūpynes?

HANA: Nežinau, supynės čia jau buvo. Gal mano senelis?

ŠTEFANI: Kas?

HANA: Sakau, kad nežinau.

ŠTEFANI: Mano senelis. Pasiskolino kopėčias, ryte išėjo, ėjo gatve žemyn, o po pietų grįžo su kopėčiomis ant pečių, dulkėtais batais ir kelnėmis, iki pat diržo, virvė dar ir šiandien ta pati, kurią jaunystėje nešdavosi į kalnus, ji jam ne kartą gyvybę išgelbėjo, bet dėl mano sūpynių ją supjaustė, užsilipęs ant kopėčių jos galus permetė per šaką, po virve paklojo sudilusį rankšluostį, kad virvė nenusitrintų, o apačioje pririšo sūpynių lentą. Kaip supiesi? Veidu į mišką, ar į namą?

HANA: Būtina apsispręsti?

ŠTEFANI: Veidu į mišką, kiti vaikai visada supdavosi veidu į mišką. O aš žiūrėdavau į namą. Senelis stovėdavo už nugaros, sugaudavo mane ir vėl įsupdavo, ir tada skrisdavau namo fasadu aukštyn, pro verandą su plačiomis durimis, pro balkoną su žiemos sodu, pro stogą su tamsiomis angomis ir kaminu aukštyn į dangų.

VITA: O jūs ne per didelė sūpynėms?

HEIDRUN: Atrodo, ji čia gyveno – atrodo, ji čia kadaise gyveno.

ŠTEFANI: Trumpai stabtelėdavau danguje, nugara truktelėdavo žemyn, sūpynių lenta vos neapsiversdavo, mane įsiurbdavo tamsi žolė, pro akis pralėkdavo namo fasadas, svaigdavo galva, ir staiga mane vėl sugaudavo senelis, stovintis prie klevo.

HEIDRUN: Jūs čia anksčiau gyvenote.

ŠTEFANI: Taip. Jūs man atvežėt šokolado. Iš Vakarų. Tada jūs buvot tokia maloni.

 

1978

 

Heidrun nėščia.

 

HEIDRUN: Ačiū už kavą. O čia tau.

ŠTEFANI: Ar čia šokoladas?

HEIDRUN: Taip.

ŠTEFANI: Bet...

HEIDRUN: Imk drąsiai.

ŠTEFANI: O iš kur jūs žinojot, kad čia gyvena vaikų?

HEIDRUN: Kartais suaugusieji taip pat mėgsta šokoladą.

VITA: Be to, tu jau visai ne maža.

ŠTEFANI: Tikrai. Aš jau didelė. Tikriausiai norėsit viską apžiūrėti.

HEIDRUN: Iš tiesų tai tik sodą.

ŠTEFANI: Tik pas mus nelabai tvarkinga. Mano senelis serga.

VITA: Labai gaila.

ŠTEFANI: Paklausiu jo. Jam jau septyniasdešimt. Jis tikrai apsidžiaugs sutikęs kažką iš anų laikų.

(Štefani atsistoja ir nueina į vidų.)

HEIDRUN: (Kol Štefani eina) Mes norėjom tik sodą...

(Štefani išėjo. Tyla.)

VITA: Visai nenoriu su juo kalbėtis.

HEIDRUN: Tai kaip tik gerai, kad jį pažįstam.

VITA: O kas čia gero? Jis pavogė mūsų vištas po karo.

HEIDRUN: Baik. Tai buvo daugiau nei prieš dvidešimt metų.

VITA: Ir stovėdavo už užuolaidos, kai būdavau terasoj. Nenoriu jo matyti.

HEIDRUN: Jo anūkė labai maloni.

VITA: Henrieta ir Adelė.

HEIDRUN: Kas?

VITA: Vištų vardai. Parsinešiau jas pėsčiomis iš Rupendorfo, pirkau už tuos papuošalus, kurių rusai nerado, o jis jas pavogė ir suėdė.

HEIDRUN: Baik. Vis tiek jos anksčiau ar vėliau būtų atsidūrusios puode.

VITA: Kaip ir kareiviai, kurie žūsta kare.

HEIDRUN: Kuo čia dėti kareiviai?

VITA: Nes tai, kas būtų anksčiau ar vėliau įvykę, – ne argumentas. Tavo tėvas gal irgi anksčiau ar vėliau būtų miręs sava mirtimi, ir vis tiek baisu, kad jį nušovė rusai, o tu buvai dar visai mažutė. Svarbiausia ne tai, kad anksčiau ar vėliau atsidursi puode, o tai, kiek kiaušinių spėsi padėti, nes tai rodo, kad gyvenai.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Pieslytė