Iš 2018 m. mano daryto įrašo radijo laidai „Avanscena“: „Ir daug kam ji pasirodys grubi, perdėtai vyriška išsišokėlė, kai viskas, kas vyksta su jos kūnu, protu ir siela, tėra atsakas į aplinką, mėginančią ją sutalpinti į svetimus rėmus: kurti iš jos gražų, harmoningą, renesansinį paveikslą, kurio fone iš tiesų nuolat ūžia smurto ir žiaurumo persmelktas gyvenimas. Kasdienybė. Mūsų kasdienybė, kurioje moters paveikslas privalo kisti. Ir net ne visada jį keisti turi moteris – ji jau seniai prisitaikė, tapo stipresnė ir kitokia, – dabar kitaip į ją žvelgti turės kiti.“

Atsimenu, kokį didžiulį įspūdį 2018 m. man paliko Oona Doherty ir jos darbas „Hope Hunt“ („Vilties medžioklė“), kokią jėgą tuomet lyg pirmą kartą pamačiau spektaklyje. Šiemet, atsisėdus LNDT Naujojoje salėje žiūrėti jos kūrinio „Navy Blue“ („Tamsiai mėlyna“), pasirodė, kad tiesiog atėjau pratęsti pokalbio. Jei tada mintimis diskutavau su kūrėja apie moters paveikslą, šį kartą beliko linksėti galva, stebint organizuotą, bet daug bend­resnį kasdienės kančios ir smurto paveikslą.

 

„Navy Blue“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

O. Doherty kalba apie labai žemiškus dalykus, paprastai ir aiškiai. Kartais kalba tiesiog apie žemę. Jos choreo­grafija neskirta užliūliuoti, estetiškai žavėti ar stebinti. Šokis yra kalba, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Iš jo ir jį kuriančių kūnų kartais net skausmingai veržiasi mintys ir patirtys. Kaip ir pati mintis, jos išraiška atrodo tokia paprasta, jog net imi galvoti, ar dar reikia apie tai kalbėti. Tačiau po 2018 m. įspūdžių nemaniau, jog vis dar turėsime pasauliui aiškinti, kad moteris gali būti visokia ir tokia ji yra ne dėl kitų. Vis dėlto šimtmečių įpročius pakeisti užtruks.

Kodėl taip beatodairiškai veikia O. Doherty raiška? Tikiu, kad jėga kyla iš jos pačios atvirumo ir nesustabdomos energijos kombinacijos, atspirties taškas – ne akademinės sąvokos ir taisyklės, o plačiausia gyvenimo patirties paletė. Paveikiausias, tiesioginis, tačiau ir nesureikšminamas „Navy Blue“ ženklas – mėlyni uniforminiai šokėjų kostiumai (kurti drauge su Lisa Marie Barry). Pasakymas „blue collar / white collar“ – mėlynos ir baltos spalvos apykaklės – kaip skirtis tarp darbininkų ir aukštesniosios klasės sluoksnių iki šiol vartojamas anglakalbėse šalyse. XX a. pradžioje gimęs mėlynos apykaklės terminas kilo iš laukuose dirbusiųjų džinsinės aprangos – į ją greitai įsigerdavo purvas, o atspalviai užmaskuodavo dėmes.

Trylika O. Doherty šokėjų yra viso pasaulio darbininkai, visi mes, išsekinti neišvengiamybės laukimo, po šūvių serijos plūstantys mėlynu krauju, iš kurio susidaro vandenynai, o gal ir pats dangus, kuriame plaukiame kaip žvaigždės. Tuomet apykaklės spalva pasidaro nebesvarbi, nes visi esame to paties žmogaus tąsa, ir ne po vieną, o kartu galime ką nors keisti ar tiesiog išgyventi. Paprasta, bet kažkodėl mums šitai reikia nuolat kartoti. O. Doherty be galo nuoširdi, šokėjų emocija nugali skepsį, įvaizdžiai ne abstrahuoja situaciją, o greičiau perteikia pastarojo penkmečio skaudulius ir viltį, kad galima bandyti eiti dar kartą.

Sveikintinas NBŠ pasirinkimas festivalio programoje suteikti platformą Ukrainos šiuolaikiniam šokiui. Čia skauduliai gyvi, žvelgiant į juos, atrodo, kančios aidas girdėti iš pačios šerdies. Nors nepavyko pamatyti visų pasirodymų, atmintyje įstrigo konceptualus ir tarptautinio festivalio kontekste vertingas Antono Ovčinikovo „Beauty Of The Beast“ („Pabaisos grožis“). Spektaklis dekonstruoja „didžiąją“ rusų kultūrą, šiuo atveju – klasikinį baletą ir jo įvaizdžius. Gretindamas, supindamas griežtos struktūros šokio meną su kareiviška tvarka, režimu, kareivio paklusnumą – su baleto šokėju, menininkas sukuria baleto kareivėlį, įvaizdinantį rusų kultūros absurdą dabartinio karo kontekste – absurdiška kalbėti apie bet kokią agresoriaus kultūrą ir tai, kas ją sudaro. A. Ovčinikovas spektaklyje vaizdžiai įrodo, jog laisvi nuo šios „kultūros“ būsime tada, kai kareivėlis joje bus uždarytas pats.

Kita, pagrindinę programą papildžiusi dalis – suomio Taneli’o Törmä’s kūrinys „Alien“ („Ateivis“), festivalyje sukurtas su 8 lietuvių šokėjais. Keistai keistumą švęsti kviečiantis spektaklis netikėtai įtraukia. Iš pirmo žvilgsnio mėgėjiškai atrodantis judesio kūrinys visiškai pateisina turinį. Gyva sidabrinė skulptūra, kurios judėjimas veikia kaip žiūrovo neįpareigojanti meditacija, vidury dienos prasisuka saulės kaitinamoje MO muziejaus terasoje. Kūrinys konceptualus – jungiant tautinio šokio ir šokių aikštelės judesius, ieškoma ir rodoma, kur ir kodėl Kitas atrodo Kitaip. Kuriama be pretenzijos, ir staiga tie keisti, trepsintys šokėjai tampa mūsų vidiniais keistuoliais, juk kiekvienas žinome, ką reiškia atsidurti cringe ateivio situacijoje.

Gal būsiu viena, taip patyrusi „Alien“, bet kūrinyje palikta erdvė mintims mane žavėjo labiau nei siena, į kurią atsitrenkiau ankstesnę dieną stebėdama „Bisonte“. Marco da Silvos Ferreiros kūrinys, iš pirmo žvilgsnio įkrautas emocijų palete ir kūnų energija, man nesukėlė jokių jausmų ir pasirodė netgi tuščias. Pirmas 10 minučių pasidžiaugusi, kokie visapusiškai gražūs atlikėjai, likusį laiką praleidau nuobodžiaudama. Nebuvo nei pikta, nei liūdna, tiesiog supratau, jog šis kūrinys ir aš prasilenkiame ir net sunku paaiškinti kodėl. Tai nėra tuščia patirtis, todėl ja ir dalinuosi: manau, normalu nepagauti visų kūrinių, nes kartais tu pats tiesiog nesi jų bangose.

O nebanguoti su Catherine Gaudet šokėjais – vargu ar įmanoma. Kaip tik kanadiečių kūrinyje tikėjausi minėto efekto – atsiribojusi stebėti kokybę. Bet čia jau kokybė stebėjo mane, pasiduodančią ir išsilydančią. Nebijau perdėti, nes senokai mačiau tokio lygio pasirodymą. „The Pretty Things“ („Gražūs dalykai“) visų pirma yra „The Pretty“ šokėjai-gigantai: Francis Ducharme’as, Caroline Gravel, Leïla Mailly, Scottas Mccabe’as, Jamesas Phillipsas. Nesustabdomi, tiksliai kaip metronomas besivystančiu judesiu gyvenantys šokėjai ir paklūsta nesustojančiai gyvenimo mašinai, ir patys ja tampa. Nors kūrinys liudija judesio dekonstrukciją, taip pat jis nagrinėja, iš ko sudarytas mūsų estetinio pasigerėjimo jausmas. Šis spektaklis – labai konkretus, tačiau apima kasdienio gyvenimo – t. y. mažų, gražių, skausmingų, alinančių dalykų – visumą. 

O. Doherty kuria mums visiems atpažįstamą kosmosą ir tarsi su mikroskopu priartinusi parodo mažytį žmogų. O C. Gaudet išskaido pasaulį iki mažiausio judesio atomo ir jį sudeda iš naujo. Sudeda priešais mūsų akis ir sustingusius kūnus, kurie spektaklyje, kaip ir gyvenime, yra veikiami fizikos dėsnių ir negali nejudėti, nelinksėti, nesisukti kartu su kosmosu. Visas spektaklis yra erdvėje šokėjų kūnais braižomos geometrinės figūros, ir nuolatinis pasikartojimas sukurtąsias figūras užkuria, įmagnetina taip, kad žiūrovas negali atitraukti dėmesio. „The Pretty Things“ yra aukštoji šokio meno matematika, grįsta griežtomis figūromis, kurios ateina iš tokių kūrinių kaip festivalio atidaryme matytas Lucindos Childs minimalistinis darbas. Juose figūras gebama išplanuoti erdvėje ir gerai suvokiama, kas ir kada išprovokuos emocinį publikos atsaką. Tik čia kiek­viena figūra sukasi dar ir aplink savo ašį. Unikalus kiekvieno šokėjo judesys niveliuojasi kaip bendra kombinacija, o bendrinės kombinacijos vystosi į unikalius unisonus. O gal vėl atvirkščiai – atsekti jau nebevalia. Ir tik tada, kai visa, kas atliekant kūrinį buvo dekonstruojama, sulipdoma atgal, supranti, kokie visi esame paprasti ir primityvūs. Tai nėra blogai, mes tiesiog šį faktą pamirštame. We are just little pretty things. Ir nieko čia daugiau ne-pa-aiškinsi.

 

Sigita Ivaškaitė – teatro kritikė, šokio dramaturgė, netikėtos spaudos entuziastė.