Tokia dalia teko Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ interpretatoriams iš Didžiosios Britanijos. Lapkričio 20–21 d. įvykusi premjera turėjo nuskambėti ir pasirodyti naujai, nustebinti šviežiu vakarietišku žvilgsniu, padvelkti gaiviu aktualumo vėju, sudominti giliomis, tradicijos neužzulintomis įžvalgomis. O kad kūrėjai suprastų, kuriuo keliu eidami nepraras galvos ir žirgo, atsirado netgi kompetentinga konsultantė – vertėja iš kinų kalbos (?) Agnė Biliūnaitė, kurios dalyvavimo faktas išryškėjo per spaudos konferenciją, kai choreografas George’as Williamsonas atsargiai prasitarė, kad, norėdamas suvokti PEŽK (pasaka „Eglė žalčių karalienė“), turėjo rašyti vos ne mokslinį darbą. Tai, ką mes, lietuviai, sužindame kartu su motinos pienu, britui gali pasirodyti keistai ar net atstumiančiai. Nebijau žalčio, iš kažkur žinau, kad jis nekenksmingas ir geras, turi karūną, o britai bijo ir todėl net savo kalboje neturi „padoraus“ žodžio šiam gyviui apibūdinti –­ gyvatė ir gyvatė, žalia ar dar kokia, bet gyvatė.

Choreografui akivaizdžiai svetima „žaltiška“ transcendencija, todėl leisdamasis į kūrybinę kelionę jis tarytum išeina į nežinią, nes neturi intuityvaus, pasąmonėje egzistuojančio kelrodžio. Visas spektaklio krūvis nugravituoja herojės Eglės link, pasaulių opozicija mėginama kurti naudojant gana primityvų „kaimas ir pilis“ principą. Viena užduočių – pažvelgti naujai – sprendžiama jūros pakeitimu į ežerą, o pasirodę į musulmonus panašūs žalčiai perša loginę išvadą, kad ežeras turbūt Totoriškių, žalčiai – Vytauto atsivežti totoriai. Toks metaforų dekonstravimas papildomų reikšmių neatveria, o tik paradoksaliai sustiprina pasakos, sekamos vaikams, įspūdį, galbūt net labai šiuolaikiškiems vaikams, kad būtų aiškiau ir nereikėtų varginti pokemonais užkimštos jų vaizduotės.

Pati Williamsono choreografinė kal­ba neoklasikinė, bet ji aiškiai remiasi va­dinamosios angliškos klasikos principais – įmantri, nepripažįstanti jokių ribų, klasikinio baleto judesiais paremta technika, virtuoziški duetai, nepaprastai muzikalus, beveik simfonistinis judesys, kuris dažniausiai tarsi įsilieja į sudėtingą muzikinę partitūrą. Visa tai Lietuvos publikai gali pasirodyti iš tiesų naujai ir gaiviai, jeigu ne mūsų scenoje jau matytas kito britų choreografo –­ Michaelo Corderio sukurtas baletas „Sniego karalienė“ (pagal S. Prokofjevo baleto „Akmeninė gėlelė“ muziką). Buvo sunku atsikratyti déjà vu įspūdžio ir todėl choreografinis audinys atrodė tarsi nuaustas pagal bendrą trafaretą. Eglės ir Žilvino duetai žavėjo savo virtuoziškumu, bet ta pati, vis pasikartojanti sissonne, pakėlimas, triukas, arabesque, pirouette, ranverse poetinė choreografinė strofa suniveliavo visas herojų santykių prasmes. Buvo aišku tik viena – jų santykiai komplikuoti, juose mažoka poetinės erotikos. Bet daug archaikos. Ir tai yra stiprioji šios naujos „Eglės“ pusė.

Spektaklio kūrėjai gana įtaigiai sužaidė totemo ir archajinio motinos kulto temomis. Deja, dėl kažkokių priežasčių nepanoro kiek labiau šių temų išplėtoti. Apyrankės kaip totemo pakeitimo išeinant į kitą giminę uždėjimo epizodas, Eglės burtai, įveikiantys neišpildomas užduotis, tarsi pabrėžiant, kad kiekviena moteris pati sau Ragana, įspūdingame, daug prasmių slepiančiame saulės diske vis pasirodantis Pramotės šešėlis, kviečiantis ir suteikiantis jėgų Eglei, –­ visa tai buvo iš tiesų ryškūs epizodai, nors galbūt liko ne visų pastebėti ar suprasti.

Panašu, kad ir maestro Davidas Geringas atramos tašku Balsio partitūros interpretacijai pasirinko būtent archajiškumo akcentą, sugebėjo pažvelgti į PEŽK kaip į architekstą. Valingai nuskambėjusi uvertiūra nepaliko abejonių, kad tik dievai sprendžia žmogaus likimą, o galbūt patys žmonės ir yra galingi kaip dievai, meistriškas muzikinės istorijos intonavimas leido nevaržomai skrieti asmeninei vaizduotei ir nusipiešti įtaigius meninius paveikslus, kurių scenoje gal ir nebuvo. O scenoje vyravo XX a. 7 dešimtmečio architektūra ir daile besiremianti estetika, nuosekliai įsikomponavusi į bendrą nuosaikią idėją – pasekti pasaką paraidžiui, netraumuojant stebinčiųjų ir nieko naujo iš esmės jiems nepasiūlant. Štai jums ir vežėčios, štai jums ir sermėgos, šakės, dalgiai ir čardašas vietoj kepurinės. Matyt, etnografiniai elementai darė įspūdį patiems spektaklio kūrėjams ir jie pagalvojo, kad lietuvis be vežėčių ir šakių šio baleto nesupras. Iš tiesų – atnešk nežinia ką.

Įspūdingas herojės grimzdimas į vandenis, optinis vandens žaismo momentas I veiksmo antrame paveiksle –­ tiek teliko epizodų, liudijančių spektaklio scenografės, dailininkės Louie Whitemore ir šviesų dailininko Howardo Hud­sono profesionalumą.

„Eglė žalčių karalienė“ savo prigimtimi – įvaizdžių baletas. Balsio šiai istorijai sukurta muzika pasižymi ypač aiškia dramaturgija ir kryptinga fabula. Kiekvienas herojus turi savo muzikinę temą, kuri balete gali išsilieti monologu, variacija, duetu ir kt. Pusiausvyros suardymas ir krūvio perkėlimas ant vieno iš herojų pečių sumenkina kitų personažų įtaigą, griauna viso spektaklio konstrukciją. Taip gana dažnai nutinka kuriant tokius baletus, kaip „Romeo ir Džuljeta“, „Karmen“. Šiuo atveju tampa labai svarbi pagrindinės balerinos personalija, jos asmeninė charizma, draminiai gebėjimai ir galų gale tiesiog išvaizda, kuri atitinka arba ne žiūrovo iš anksto susikurtą viziją. Visais atžvilgiais puiki balerina Kristina Gudžiūnaitė (Eglė) tarsi neatlaiko minėto papildomo svorio, pasilieka savo princesės amplua, o choreografas jai neištiesia išsigelbėjimo šiaudo, tik apkrauna įvaizdį vis sudėtingesniais techniniais elementais. Akivaizdu, kad Gudžiūnai­tės neeiliniai gebėjimai atlikti bet ko­kio sudėtingumo choreografiją susuko baletmeisteriui galvą, o jai padarė meškos paslaugą. Taip pat gaila, kad dėl tos pačios priežasties liko neįvertintos Genadijaus Žukovskio (Žilvino) galimybės. Žilvinas tik kaip epizodas ar palaikomąją funkciją atliekantis personažas –­ tai ne viskas, ką gali šis artistas, ar kuo gyva pasaka apie žalčių karalienę Eglę apskritai.

Naujasis spektaklis lygia dalimi pasmerktas tiek sėkmei, tiek nesėkmei. Tie, kurie tikisi tiesiog baletinės pasakaitės skambant gražiai muzikai, išeis iš teatro patenkinti ir net sužavėti. Tie, kurie vylėsi pasinerti į amžinas aistras, pažadinti savyje istorinę atmintį, įminti galbūt net neįmenamas „Eglės“ mįsles, jaus nepasitenkinimą. Jiems trūks to, nežinau ko.