Kaip stulbina tai, kad kalba beveik perteikia reikšmę,
ir kaip gąsdina, kad ne visai. Sakome „meilė",
sakome „Dievas", rašome „Roma" ir „Mičiko", bet žodžiai –
ne tie. Sakome „duona", bet reikšmė kiekvienai
tautai kitokia. Prancūzai neturi žodžio namams,
o mes – grynam malonumui. Tauta
šiaurės Indijoje miršta, nes jų senoje kalboje
nėra žodžio švelnumui. Aš svajoju apie pražuvusius
žodynus – galbūt jais pasakytume,
ko daugiau nebemokam. Gal etruskų tekstai
pagaliau paaiškintų, kodėl poros ant jų antkapių
šypsosi. O galbūt ir ne. Kai tūkstančiai
paslaptingųjų šumerų lentelių buvo išversta,
jos pasirodė esančios prekių apskaita. O jeigu tai
poezija ar giesmės? Mano džiaugsmas prilygsta
dvylikai Etiopijos ožkų tyliai stovinčių auštant.
O Viešpatie, štai tavieji druskos luitai ir vario plokštės,
didingos it prinokę miežiai linkstantys nuo vėjo delno.
Jos krūtys – šeši balti jaučiai, apkrauti rietimais
baltos egiptietiškos medvilnės. Mano meilė – šimtas
ąsočių medaus. Laivai, kupini tujos – štai ką
mano kūnas nori pasakyti tavajam. Žirafos yra ši
aistra tamsoje. Galbūt spiralinis minojiečių raštas
yra visai ne kalba, o žemėlapis. Stipriausi jausmai neturi
vardų. Tai tik cinamonas, gintaras, lankininkai, žirgai ir paukščiai.

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas