„Mama, kodėl dieną neįmanoma pamatyti žvaigždžių? Jas apšviečia saulė ir jos išnyksta, susiliejusios su dangaus mėliu.“ Šiuos žodžius pati sau ištaria prieštaringiausia filmo veikėja Žaklina, užmerktomis akimis besimėgaudama saulėta diena, netoliese žaidžiant įsivaikintiems Karolinai ir Ryčiui, prižiūrimiems vertėjos ir auklės lietuvės Gabrielės. Puikios popietės saulėkaitoje nesimato žvaigždžių, o žmonių įgimtas savanaudiškumas lengvai pasislepia po paradine išvaizda. Kol neatsiduriama ribinėje situacijoje. Arba kol neatsiranda dvi viena už kitą aršesnės pretendentės į mamos vaidmenį. Kalbos barjeras režisierei tampa įrankiu, padedančiu žiūrovą įtikinti, kad Gabrielės ryšys su vaikais glaudesnis, tačiau netikėtai kortos apsiverčia, kai ši sumano vaikus nelegaliai parsigabenti į Lietuvą. 

 

Filmo „Per arti“ kadras

 

Režisierė Austėja Urbaitė pamažu lenkia Žaklinos ir Gabrielės konkurencijos medį, kol galiausiai šis perlūžta. Auganti psichologinė įtampa jaučiama operatoriaus Juliaus Sičiūno kadro gylyje (Leono mozaikos, vaizduojančios Gorgonę, suskilusios akys, veikėjai  pro langą, veidrodyje ar pro tuščią ertmę knygų lentynoje). Taip pat kulminacijai artėjant pagrindinio siužeto pasakojimą vaizdais vis pertraukia asociatyvūs slenkančios gyvatės, liepsnojančių miškų ar rūke paskendusių kalnų viršūnių kadrai. Filmo atmosferą turbūt geriausiai įvardija posakis tyla prieš audrą. Pamažu kylant įtampai, daugėjant tamsių kadrų, niekur nedingsta naivus Gabrielės grožėjimasis gamta, vandeniu besitaškančių vaikų džiaugsmingi šūksniai. Režisierės ankstesniuose, trumpametražiuose filmuose „Etiudas“ (2013), „Tiltai“ (2015) itin svarbūs simboliai, primenantys lietuvių liaudies pasakų motyvus, senųjų tradicijų, ritualų atgarsiai. Ore plevenantis lyriškumas, poetinis lengvumas standžiai įrištas ir filme „Per arti“. Jis galėtų tapti psichologiniu trileriu, jei ne Gabrielės vaikams sekama pasaka apie Gorgonę – išprievartautą moterį, kurios noras keršyti, paverčiant priešus akmenimis, gimė iš širdį draskančio vidinio skausmo. Paraleliai su siužetu besiplėtojanti Gabrielės pagal vaikų užgaidas modifikuojama Gorgonės istorija atveria galimybę režisierei klausti, kaip žmonėse gimsta blogis.

Gabrielės ir Žaklinos pirminę draugystę keičia neapykanta. Tačiau pažvelgus į Žaklinos santykius su vaikais ir vyru, pašėlę santykių virsmai nebestebina. Atrodo, visi kiti veikėjai sukurti remiantis emocijų nevaldančios, įskaudintos Žaklinos psichologiniu port­retu. Apskritai vaikai filme tampa savotiška valiuta. Iki jų atvykimo į sodybą Žaklina sako, kad lietuvių neskiria nuo rusų. Iš kalbėjimo apie vaikus manieros, įsivaikinimo priešistorės ima atrodyti, kad Žaklina ir Leonas įsigijo naują šunį... Tik vėliau sužinome didžiausią prancūzės paslaptį – jos pirmagimio pabėgimą. Tačiau tai silpnas argumentas lyginant su Žaklinos liguistu noru susikurti naują tobulą šeimą: ji pakeičia lietuviškus vaikų vardus, nuolatos bando auklėti savo vyrą Leoną, pirmąjį vakarą, siekdama pabrėžti Gabrielės provincialumą, moko ją, kaip teisingai laikyti vyno taurę. Režisierės pasirinkta netipinė šeimos situacija leidžia nagrinėti kraujo santykiais nesusietų žmonių artimo bendrabūvio dinamiką. Be to, išbraukus visas su motinyste susijusias linijas, filme atsiranda kultūrinės prarajos tarp Vakarų ir Rytų, įsisenėjusių požiūrių  ne mažiau aktualūs, bet neišrišami temų mazgeliai. 

„Per arti“ scenarijus kaip geras prancūziškas vynas – ilgas ir atsakingas brandinimas jaučiasi nuo pirmo gurkšnio, tačiau malonumas didėja proporcingai su kiekvienu kitu gurkšneliu.

 

 

 

Greta Vilnelė – scenos menų ir kino entuziastė, kritikė.