2013-ųjų Poezijos pavasario almanachą prisiminus

Kiekvienas bendrinis žodis turi savo vidinę prasmę ir pirminę reikšmę. Kalbėti tenka tiktai apie daiktavardžius kaip pamatinius kiekvienos kalbos žodžius. Patys paprasčiausi žodžiai: kelias, medis, paukš­tis, dangus, lieptas, kiemas, namas vi­siems yra kuo geriausiai vienareikšmiškai suprantami. Tačiau tas pats kasdienės kalbos žodis, patekęs į eilėraštį, iškart įgyja naujų, dažniausiai metaforinių prasmių. Šiaip „kelias" gali būti platus, duobėtas, siauras, nelygus, žvyruotas, dulkėtas, bet frazės: „gyvenimo kelias", „jaunystės kelias", „likimo kelias" suprantamos žymiai platesne, perkeltine prasme. Tai verčia mąstyti, pajausti, susivokti, nes minėtos frazės tampa eilėraščio kalba. Tai kalba-simbolis, kalba-asociacija, kalba-metafora. Bereikia perskaityti bet kokį meniškai vertingesnį, estetiškai įtaigesnį eilėraštį ir dažnoje eilutėje rasime anksčiau minėtas žodžių atsklaidas. Poetinė kalba pasisavina bet kokį daiktažodį, bet su juo „pasielgia" ne taip, kaip buitinėje kalbėsenoje.

Sunkiau pasakyti, kada žodis, patekęs į talpią eilėraščio eilutę, suskamba visuotinai ar simboliškai, lyriškai ar jautriasieliškai. Tai priklauso nuo poeto estetinės pajautos, gilaus poezijos pažinimo, individualaus braižo, savitos kalbėsenos ir savaimingos įžiūros. Tad ir panūdau perskaityti keliolikos poetų eilėraščius ir statistiškai palasioti, koks yra jų daiktavardinis žodynas. Juolab įvairaus amžiaus poetai kalba itin skirtingai.

Taigi, Petro Armino-Trupinėlio, Ksavero Sakalausko-Vanagėlio (XIX a. II-oji pusė) eilėse daug realistinio, labai žemiško prado, o Balio Sruogos, Vinco Mykolaičio-Putino, Fausto Kiršos eilutės pasodrintos jūromis, dvasiomis, kelionėmis, meilėmis, būtimi. Įvairiais simboliais neoromantikai Antanas Miškinis, Salomėja Nėris, Jonas Aistis, Bernardas Brazdžionis atskleidžia įvairiapusę lyrinę paletę, skausmingus dvasios išgyvenimus. Sigitas Geda, Vytautas V. Bložė ir Kornelijus Platelis kalba visuotiniau, giliamintiškiau ir subtiliau, norėdami pajausti ne tiek gimtojo kiemo spalvas, bet ir viso pasaulio žmogaus egzistencinius ir filosofinius pradus. Judita Vaičiūnaitė –­ miesto vaikas, o Jonas Strielkūnas –­ kaimo žinovas. Vadinasi, ir jų žodis atėjo daugiausia iš savo aplinkos, kurioje gimta, augta, jausta, būta.

Kiekvieno talentingo poeto leksika įvairuoja. Vienų daiktiškesnė, kitų lyriškai romantiškesnė, gi trečių – daugiau sarkazmo, pykčio ir dramatikos. Ir temperamentas, ir poetinės kūrybos patirtis lemia šiuos skirtumus. Gaila, kad teturime tik Kristijono Donelaičio ir S. Nėries poezijos dažnumų žodyną. Pastarojo žodyno autorius buvo šviesios atminties žinomas pedagogas ir literatūrologas Viktoras Alekna, pradėjęs šį kapitalinį darbą dar tremtyje. Suprantama, tai ne vienų metų darbas, todėl naujo, kurio nors poeto, analogiško žodyno vis dar neturime.

Taigi mano norėta pavartyti 2013 metų „Poezijos pavasarį" ir išrinkti daiktavardžius, palyginti jų žodžių semantinį lauką, esamus panašumus ir skirtumus. Poetai pasirinkti beveik atsitiktinai. Šių poetų kūryba yra nevienareikšmė. Daryti vienokias ar kitokias poezijos statistines išvadas nesistengta. Norėta pavartyti šį poezijos almanachą todėl, kad tai yra 2012 metų periodikoje spausdinta kūryba, bet turinti itin skirtingas charakteristikas, nevienodą populiarumą tarp skaitytojų. Domėtasi ir vyresniųjų, ir jaunesniųjų poetų kalba, jų poezijos estetikos įvairove. Norėta kalbėti ne tik apie žodį kaip vienetą, bet ir to žodžio (daiktavardžio) vietą eilutėje, posme, eilėraštyje.

Netgi šnekamojoje kalboje kiekvienas žmogus turi tam tikras žodžių atsargas, frazių minimumą, minties kryptį. Vieniems, kaip žinia, sekasi kalbėti sklandžiau („neduok valgyti, bet netrukdyk kalbėti"). Žodingumas ar menkažodiškumas priklauso nuo apsiskaitymo, prigimtinių galių, temperamento, mokslumo.

Poetinės kalbos stilistinė specifika taip pat laiduoja skirtingą eilėraščių daiktavardyną. Kas atsinešta iš vaikystės ir jaunumės (Henrikas Algis Čigriejus, Jonas Juškaitis, Stasys Stacevičius, Vladas Braziūnas), tas įspindi į poetinę eilutę ir posmą. Miesto kilmės poetai (Vytautas Rubavičius, Romas Daugirdas) kalba intelektualiau, visuotiniau, europietiškiau (dėl šio termino netgi aš pats sudvejojau). Tai natūralios kalbėsenos, kurios rodo žodžio įvairiapusiškumą, mąstymo lygmenį, minties skvarbą, žodžio paieškas. Tuo įdomiau, imliau skaitytojui, tuo vertingesnės pamokos į poeziją ateinančiam jaunimui. Ar galima vienai, dviem ar trims kartoms išsemti visus daiktavardžio „šaltinius"? Tai visiškai neįmanoma, nes tas pats „populiarus" ar „populiarėjantis" žodis, patekęs į „kaiminijos" aplinką, nuskamba naujai, originaliai, dažnai netgi pačiam poetui to nejaučiant.

* * *

Kiekvieno žodžio prasmė yra įvairiareikšmė. Tarkime, lietuvių kalbos žodžiai akis, galva, ranka, žemė turi ne vieną prasmę, kuri paaiškėja tik iš konteksto. Kai žodis (daiktavardis) „patenka" į poeto rankas, jis tampa metaforos ar frazės dalimi. Iš 2013 metų „Poezijos pavasario" almanacho pasirinkau po pluoštelį daiktavardžių iš 15 vyresniosios kartos poetų (25 eilėraščiai) ir 10 jaunesniosios kartos poetų (17 eilėraščių). Almanacho sudarytojai šįkart iš 2012 metų periodikos pasirinko tiktai po vieną, du arba tris eilėraščius savo nuožiūra. Štai po vieną eilėraštį išspausdinta iš Algimanto Mikutos, Renatos Šerelytės, Valdemaro Kukulo, Stasės Lygutaitės, Vytauto Kazielos, Arvydo Genio, Gyčio Norvilo, Mariaus Morkevičiaus, Vainiaus Bako, Tado Žvirinskio kūrybos, o po tris eilėraščius atrinkta iš Leonardo Gutausko, Vlado Braziūno, Vytauto Stankaus spausdintų kūrinių (čia paminėti tiktai tie poetai, kurių daiktavardžius ketinu nagrinėti). Skirtingas poetų amžius lemia įvairiopą žodyną, nevienodą požiūrį į tikrovę. Suprantama, H. Čigriejaus, J. Juškaičio ir S. Lygutaitės leksika itin nepanaši į R. Brundzaitės, V. Bako ir T. Žvirinskio. Vargu ar trys pastarieji jauni poetai vartos savo eilėraščiuose tokius H. Čigriejaus žodžius kaip puodžius, šiaučius, smala, pelynas, kartis; V. Braziūno žodžius kerpės, kadagys, volė, girnapusė, plaktukas, smuklė, drėvė, sūpeklės. Sunku įsivaizduoti, kad šiedu poetai itin žavėtųsi veiksmažodiniais D. Šarakauskaitės daiktavardžiais – pakeitimas, pokštelėjimas ar D. Paulausko tos pačios kilmės žodžiais: judėjimas, stovėjimas, atvykimas, rašymas, artėjimas, kalbėjimas.

Tradicinės poezijos atstovas A. Mikuta „kalbasi" su čiurliais ir gandrais, vaikšto pelkėmis ir grožisi šermukšniais, o L. Gutauskui „patinka" vilkai ir žuvys, pelenai ir nirvanos. T. Marcinkevičiūtei būdinga žodžių žaismė („Tiktai mylėti vieną esamą / Kasdieniškai, beprotiškai, keturgubai"). V. Rubavičiaus eilėraščiuose mažai veiksmažodžių, o V. Kukulas viename eilėraščio posme (31 žodis) nepavartoja nė vieno daiktavardžio. R. Daugirdas nedaugiažodžiauja, santūrus kalbėtojas, o M. Morkevičius žavisi scena, vonia, tabletėmis, dūžiais. D. Paulausko eilėraščiuose būdingos vienarūšės sakinio dalys („Galiu rašyti ir atsisakyti visų rankų, / kojų, liemens, ausų, nosies, ašarojančios akies"). L. Gutauskas itin daiktavardiškas lyrikas (o galbūt epikas), o E. Noreikos žodyne įsivyravo: fasonas, karuselė, erdvė, kalendorius, dilgėlė.

Laiko bėgsmas ir civilizacinės gyvensenos pokyčiai norom nenorom į mūsų šiandieninę poeziją „atneša" naujažodiškumą, naują frazeologiją (technizuotą ir elektronizuotą), nekalbant apie visišką jaunųjų poetų suprozėjimą, niveliavimąsi, metaforinę kalbą. Jaunieji mėgsta „filosofuoti" dar neturėdami gyvenimiškos patirties. Regis, menkas jų apsiskaitymas bei kultūros pažinimas. Panašiai verlibriškai prieš pusšimtį metų ir daugiau rašė prancūzai, lenkai, netgi latviai. Mėgdžiodami vakarietišką poezijos bedvasį kalbėjimą, atsisakydami savo krašto poetinės kultūros, jaunyliai daug kalba, bet mažai pasako. Tenka pastebėti, kad apskritai iš dabarties lietuvių poezijos beveik išnyko metaforos, toji svarbiausioji lyrikos „duona". Retai minėtuose 42 eilėraščiuose rasime skambiaposmį eilėraštį, visavertę metaforą, tokią kaip V. Stankaus „alkanas skausmas", V. Braziūno „širdies ledas", D. Šarakauskaitės „vasaros mirksnio įrėžis", J. Juškaičio „žmonių sprandais nelaimės jodinės", L. Gutausko „Jau išmokę šaltinių ir smėlio novelę pratęst", R. Daugirdo „ir sklidinoj vonioj jau skendo aforizmas apie pasaulį valgantį save"...

Suprantama, ne vien tiktai daiktavardis visiškai lemia eilėraščio meninį prasmyną, poezijos išliekamumą visiems laikams. Tik nepamirština, kad daiktavardis visuomet eilėraštyje „grojo" pirmuoju smuiku. Pagaliau be daiktavardžio neatsiranda nė viena metafora, palyginimas, įasmeninimas, metonimija ir kitos esminės lyrikos stilistinės ypatybės ir savitumas. Kiekvienam poetui valia pasirinkti savo vardažodžius, savą poetinį žodyną, nes bet kokie pašaliniai patarimai, kad ir kokie literatūrologiški jie būtų, yra beviltiškas reikalas.

Dar kartą paskaitykime minėtus eilėraščius. Tegul prakalba daiktavardžių statistika. Štai kokie yra vyresniojo amžiaus poetų pamėgti žodžiai: pasaulis, gyvenimas, akmuo, vakaras, pelenai, Dievas, tyla, žaizda, šešėlis, ugnis, namai, metas, kaimas, žemė, ašaros, langas, ruduo, veidrodis, žodis, kapas, žvaigždė. O jaunesniojo amžiaus poetai (tai sąlyginis apibendrinimas) kalba šiandieniškiau, įmantriau, skubočiau, netgi paviršutiniškiau. Suprantama, šie žodžiai čia niekuo dėti, jie dabar gyvuoja ir jų iš poezijos nebeištrinti. Štai koks jų daiktavardžių dvidešimtukas: būgnas, spiritas, beprotybė, grindinys, vitrinos, konvejeris, asfaltas, mėsmalė, cigaretė, struktūra, branduolys, tekstas, kaukolė, šiukšlė, operacinė, skeletas, azartas, špaga, balastas, molekulė. Parinktieji žodžiai, aišku, mano nesusisteminti, nepaskaičiuota jų vartosena, nes tokiu atveju tektų pasitelkti daugiau autorių ir eilėraščių. Iš to daryti gilesnį apibendrinimą būtų rizikinga, nors antra vertus, tai tiktai vienokia ar kitokia tendencija.

Ko nebuvo prieš trisdešimtmetį mūsų poezijoje, radosi šiandien. Kiekvienas daiktavardis yra savaime vertybė, jeigu atskleidžia semantinę prasmę, sukuria meninę tiesą, grožio postulatą. Tokie minėtų jaunylių žodžiai, kaip: mikrovisata (T. Žvirinskis), parašiutas (T. A. Rudokas), asfaltas (V. Stankus), kunigaikštienė (R. Brundzaitė), plaučiai (D. Šarakauskaitė), visai iškrinta iš poetinio konteksto, tampa „inkliuzais". Tai parodo jų kalbų skurseną, minties primityvą, žodžių nuopuolį. Ir jie tampa besvoriai, o poetai vienaveidžiai, kalba manieringa, o individualybės blankios. Matyt, ir skaitytojams bet koks poezijos įmantrumas yra pabodęs, nes norima ir laukiama žmogaus ir pasaulio filosofinių įžvalgų, psichologinių sielos atspindžių. Bet daiktavardžiai niekuo dėti, jie poezijoje visuomet gyveno, gyvena ir gyvens.