Mokytojo profesija nėra prestižinė ir artimiausiu metu tokia netaps. Vos pravėrus mokyklų duris užgriūva mokinių, tėvų ir mokytojų problemos. Gindamasis nuo nesibaigiančių pseudoekspertų patarimų mokytojas privalo stoti akistaton su taisyklėmis, programomis bei trisdešimčia gyvų būtybių. O šioms, tiesą pasakius, menkai terūpi, ką tas mokytojas sako. Tokiai konfrontacijai savu noru ryžtasi retas. Todėl ir įdomu skaityti apie bandymus tapti ne šiaip mokytojūkščiu, o jaunąją kartą įkvepiančiu Mokytoju. Nenuostabu, kad 2023 m. vasarį Knygų mugėje pristatyta debiutinė Karolio Klimo knyga „Mokytojas“ sulaukė daug skaitytojų dėmesio. Pritarti išgirstoms ir perskaitytoms mintims galėjo daugelis. O spaudoje su nesibaigiančiu patosu toliau aptarinėjama neleng­va mokytojo patirtis ir eskaluojami švietimo sistemos skauduliai. 

K. Klimas nurodo, kad jo knyga skiriama tiems, kurie mokosi mokykloje, yra ją baigę ar joje dirba. Iš esmės visiems. Toks platus skaitytojų auditorijos pasirinkimas lemia, kad rašoma abstrakčiai, privengiant tamsesnių, kompromituojančių mokytojo darbo detalių, neleidžiant herojui per daug atsiverti ir atskleisti unikalaus požiūrio. Kalbama daugiausia naujienų portalų antraštėmis, demonizuojama švietimo sistema ir šaržuojami vyresniosios kartos mokytojai. Vienintele prošvaiste mokykloje, anot autoriaus, tampa jauno mokytojo atėjimas. Deja, autobiografiško pasakotojo (taigi ir paties K. Klimo) kelias mokykloje it meteoro krytis – trumpas reginys, kuriuo malonu žavėtis, bet nieko daugiau. 

„Mokytojuje“ atskleidžiama per dvejus metus mokykloje sukaupta K. Klimo patirtis: tai nutikimų, įvykių katalogas, mokytojo dienoraščio tąsa bei plėtotė. Šia prasme kūrinys autentiškas, tačiau, akivaizdu, pasiklystama žanruose, todėl skaitytojas vargiai begali suprasti, ką skaito – atsiminimus ar romaną. Nors nurodyta, kad „Mokytojas“ – atsiminimų knyga, norisi prieštarauti. Pats autorius pripažįsta rašęs ne tik tai, ką patyrė: sufikcino ir įdomesnes kolegų istorijas, mokinių vardai bei situacijos neatitinka tikrovės, o vienas ryškiausių personažų – Aldona – yra simbolinis vyresniosios kartos mokytojos paveikslas.

Pasirinktas kalbėjimo būdas lengvas, įtraukiantis, tačiau pristigo perkeltinių prasmių, daugiasluoksniškumo. K. Klimo „Mokytojas“ – greitai suvartojamas, bet greitai ir pamirštamas vienadienis skaitinys. Populiarusis romanas (taip drįsčiau įvardyti kūrinio žanrą) remiasi visuomenės aktualijomis ir – pataiko tiesiai į dešimtuką. Privaloma populiaraus skaitinio dalis – skandalas. O juk švietimo tema visada skandalinga. Knygoje didžiausi herojaus priešai yra ne žmonės, o nuo darbo pertekliaus kylantis nuovargis, kartų konfliktas (tėra vos vienas sudėtingesnis atvejis bendraujant su mokiniais). Nuoširdaus, entuziastingo žmogaus atėjimas į mokyklą vaizduojamas ne tik kaip karjeros posūkis, bet ir kaip donkichotiška kova su pasenusia sistema. 

Pasakojimas apie K. Klimo patirtis mokykloje primena tradicinio herojaus kelionę. Jau pirmuoju sakiniu prisipažįstama, kad mokytojo darbu susidomėta pajutus vidinį kvietimą vaduotis iš beprasmybės ir reklamos agentūroje dirbant apėmusio neišsipildymo jausmo. Kitaip sakant, protagonistas į mokyklą ateina, kad išgelbėtų save. Kartu atsineša stereotipus apie sistemą, mokytojo vaidmenį, uždarbį. Dorai nežinodamas konteksto pasakotojas teigia: „Ketinau įžeminti šią profesiją ne tik padarydamas ją patrauk­lesnę, bet ir užmegzdamas glaudesnį ryšį su mokiniais“ (p. 11). Atrodo, šiam įsitikinimui įtakos turi paties K. Klimo mokymosi patirtys, nes atsimenami mokytojai dažniausiai primena komiškus personažus: nuo flirto su mokiniais, iki girtuoklystės bei mokytojos, kurią puošė „ant kaktos išaugęs „ragas“ (p. 10). Tradiciškai vienas mokytojas buvo itin supratingas. Toks nori tapti ir pasakotojas. 

 

Karolis Klimas. „Mokytojas“. Dailininkas Tadas Šaučiulis. – V.: BALTO leidybos namai, 2023.

 

Kalbančiojo požiūris į darbą būdingas narcisistiškai asmenybei – mokytojas jaučia būtinybę mokiniams pasakoti apie sunkų pasiruošimą pamokoms ir begalinius užduočių taisymus. Siekdamas įtikinti klasę mokytis konstatuoja: „Jums tereikia sąžiningai dirbti ir manimi pasikliauti“ (p. 38; kursyvas mano, – aut. past.). Vėliau nurodoma, kad užsimezgęs mokytojo ir mokinių tarpusavio ryšys išskirtinis: tik jam mokiniai nebijo prisipažinti apie rūkymą, girtuokliavimą, skaudžias patirtis. Mainais mokytojas pasakoja klasei apie savo mokyklos ir studijų laikų patirtis, vakarėlius ir kitas linksmybes. Net kalbėdamas apie lietuvių literatūros klasikus tapatinasi su mokiniais – prisipažįsta, kad kanoniniai tekstai ir jam kelia nuobodulį. Teigia laisvalaikiu neskaitantis Maironio patriotinių eilėraščių, nesuprantantis Sarbievijaus aktualumo. Tokie svarstymai atrodo paviršutiniški, pertekliniai. 

Kaip ir pridera herojui, mokytojas susiduria su priešu, kurį reikia nugalėti, – tai mokyklinė programa. Pasakotojas maištauja. Pavyzdžiui, norėdamas įtikti mokiniams, leidžia neskaityti visos Kristijono Donelaičio poemos „Metai“. Yra ir kitas, numanomas priešas – mokinių ir tėvų rašomi skundai. Siekdamas pagrįsti savo teiginį mokytojas papasakoja, kaip 3F klasė skundais išgujo prieš tai dirbusią lituanistę, tačiau aiškios priežasties, kuo buvo skųstasi, nepateikia. Teigdamas, kad kolegės bijo būti tvirtos su mokiniais, nekelia aukštų standartų, pasakotojas atskleidžia savo kitoniškumą – jam konfrontacija nebaisi, svarbiausia, kad mokiniai įgytų išminties, kritinio mąstymo. 

Kūrinyje tėra vos viena situacija, kai mokytojas išgirsta nepagarbų mokinio pasisakymą, tačiau ši situacija išsprendžiama taip lengvai, kad net neprimena realaus iššūkio. Mokytojas sprendimą randa kalbėdamasis su tėvais, mokiniais ir tiesiog imdamasis didaktikos – suveikia apeliavimas į mokinių jausmus. Taip, autoriaus teigimu, klasėje galiausiai įtvirtinamas jo autoritetas. Ši situacija kiekvienam budresniam skaitytojui kelia abejonių, nes mokytojo autoritetas įtvirtinamas ne vienu veiksmu, o nuolat kuriant ryšį, kasdien sprendžiant kylančius sunkumus.

Menkai kreipiamas dėmesys, ko jaunas mokytojas galėjo išmokti iš patirties turinčių kolegų. Dažniau žarstoma nepelnyta kritika. Studijuojant pedagogiką pasakotojui nuobodu klausytis nukriošusių dėstytojų, o kolegos atrodo buki, abejingi konformistai. „Nesakau, kad patirtis nesvarbi, bet jei man reikėtų rinktis tarp patirties ir jaunystės, nedvejodamas rinkčiausi jaunystę“ (p. 94). Ši pasakotojo mokiniams ištarta frazė tobulai atskleidžia knygoje perteikiamą autoriaus požiūrį – nepatyręs, jaunas mokytojas vaizduojamas kaip daug naudingesnis nei ilgametę patirtį sukaupę kolegos. 

„Mokytojuje“, be pasakotojo, beveik nėra kitų išplėtotų personažų, daugiau dėmesio sulaukia tik lietuvių kalbos mokytoja ir naujoko mentorė Aldona. Itin stebina šios mokytojos kalba, visai neprimenanti lituanisto ar tiesiog išsilavinusio žmogaus. Pavyzdžiui, Aldona teigia: „Mokykla yra prostitutė, nejaugi dar nesupratai? Vienam prasižergi, antram atsiklaupi, trečiam išsirieti... Gimnazijoje padaro per visus galus“ (p. 153). Aldona išsiskiria ir tuo, kad, turėdama daug mokytojos darbo patirties, tapo visiškai abejinga tam, kas vyksta mokykloje. Jos nejaudina nei vadovų kaita, nei mokinių problemos, nei keliami reikalavimai: „Tas pats šūdas, tik kitoj rankoj“ (p. 104). Pasakotojas save vaizduoja kaip priešpriešą abejingai kolegei. 

Apskritai knygoje santykių audinys netvirtas, artimą jaunojo mokytojo ryšį su mokiniais įrodo ne dialogai ar aprašomos scenos, o paties pasakotojo teiginiai. Pasakotojo asmeninio gyvenimo fragmentai nemotyvuoti ir skurdūs. Epizodų glaustumas, konteksto stygius kviečia diskutuoti apie jų reikalingumą. Neaišku, kodėl pasakojama apie gašliąją apkūniąją Kristiną, kuri mokyklos metais pasakotoją girdydavo ir tempdavosi glamžytis. Šiuos prisiminimus motyvuoja nebent noras tapatintis su mokinių patirtimis. Kaip pedagogams būdinga, su liūdesiu prisimenama dukros pirmoji diena mokykloje. Santykiai su Evelina apibūdinti vos keliais sakiniais, nors su šia moterimi pasakotojas buvo pirmaisiais mokytojystės metais. Šiek tiek daugiau dėmesio skiriama Urtei: greitai užsimezgęs romantinis ryšys perauga į santuoką – taip kuriamas laimingos pabaigos įspūdis. Visų šių epizodų tikslingumą galima aiškinti nebent siekiu atskleisti, kad mokytojas yra dar ir žmogus (bet ar kas nors galvoja kitaip?). 

Grįžkime prie „Mokytojo“ populiarumo. Nors priežasčių galima rasti daug, svarbiausiomis laikyčiau tinkamą kūrinio pasirodymo laiką ir K. Klimo sukauptą socialinį kapitalą. Mokytojas itin išpopuliarėjo paskelbęs „Privalomą neprivalomų knygų sąrašą“, vėliau ėmė kurti tinklalaidę, rašyti mokytojo dienoraštį. Garsiai kalbėdamas apie visuomenei žinomas švietimo sistemos problemas, jis atliepia daugumos požiūrį, tampa savotišku šaukliu. Pavyzdžiui, knygoje mokyklos administracija vaizduojama kaip chtoniška būtybė. Leidžiama suprasti, kad vos mokinys ar tėvai parašo skundą, atsiveria devyni Dantes pragaro ratai, kuriuose malama mokytojo reputacija ir atimama galimybė dirbti. Tiesa, verčiant „Mokytojo“ puslapius šis demoniškumas taip ir neįgyja svaresnio pagrindo. Galbūt pats autorius neturėjo progos įsitikinti, kad skundų tėvai taip dažnai nerašo, o administracija nėra besmegenė būtybė, nesuvokianti situacijos. Žinoma, K. Klimas atskleidžia ir nemažai tiesos, pavyzdžiui, primena, kad net pelnytai rašydamas neigiamus pažymius mokytojas pirmiausia kuria problemas sau, nes dažniausiai tėvai rūpinasi ne nesimokančiu vaiku, o kaltina mokytoją tinkamai neišmokius. Pastebima ir tai, jog švietimo sistema pernelyg uždara, nutolusi nuo gyvenimo. Vis dėlto dauguma mokytojo keliamų klausimų atrodo naivūs: „Kodėl pedagogai niekuomet nemėgino iš jos ištrūkti? Kodėl nebandė maištauti“ (p. 54). Mokytojai ne tik bandė, bet ir nuosekliai, atkakliai dirba siūlydami, kas, jų manymu, būtų tinkamiau, aktualiau. Tačiau K. Klimas pateikia savo nuosprendį: „Daugelis mokytojų tiesiog per seni ir pernelyg pavargę“ (p. 54). Šios išvados paviršutiniškos, norisi klausti, kodėl pasakotojas nėra susipažinęs su mokytojų bendruomenėmis, aktyviai dirbančiomis, kad mokiniams būtų pateiktas aktualus turinys ir programos įgytų naują pavidalą. 

Nepaisant „Mokytojui“ tekusios kritikos dėl klaidžiojimo tarp žanro reikalavimų ir kartais pasitaikančio paviršutiniškumo, tai vykęs populiariosios literatūros pavyzdys. K. Klimas ir jo kuriamas personažas užima aiškią poziciją – palaikyti ir vertinti jaunus žmones, kritikuoti švietimo sistemą ir jos senbuvius. Už tai kūrinys ir pelnė skaitytojų prielankumą: atsiranda puikus pretekstas išlieti susikaupusį pyktį – vieni lieja pagiežą neturėję gerų mokytojų, kiti skundžiasi perpuvusia sistema, treti kalba apie pasenusius, nuo jaunų žmonių gyvenimo nutolusius mokytojus. Autorių dera pasveikinti, kad sukaupė tiek aktualių švietimo lauko problemų ir įtaigiai jas perteikė. Vis dėlto „Mokytoją“ geriausiai apibūdina žodžiai „sensacingas, akivaizdus, šabloniškas“.

 

 

Angelina Lapinskaitė – tekstų kūrėja, literatūros kritikė ir mokytoja.