ES atstovybė Kinijoje, kartu su Europos šalių ambasadomis ir Kinijoje įsikūrusia literatūros organizacija „Bookworm" paskelbė trumposios prozos konkursą „Flash Europa 28" jauniesiems Europos Sąjungos rašytojams. „Flash Europa 28" – tai itin trumpos prozos („flash fiction") konkursas, kviečiantis jaunus rašančiuosius prisistatyti kinų auditorijai. Visų 28 šalių piliečiai, kuriems ne daugiau kaip 28 metai, iki rugsėjo 1-osios buvo kviečiami teikti savo kūrinius iki 500 žodžių.

Tarptautinių kultūros programų centrui bendradarbiaujant su literatūros eksperte Jūrate Čerškute atrinkti penki nugalėtojai – Gediminas Kukta, Gytė Donėlaitė, Viktorija Valiukonytė, Justina Eltermanas ir Sigita Tamošauskaitė. Ta proga Jūratė Čerškutė sutiko pasidalyti savo mintimis apie konkursą.

Kaip galėtumėte nusakyti konkurso kūrinių tendencijas, kokia tai literatūra?

Skaitant 30 konkursui pateiktų tekstų išryškėjo, kad neabejotinai vis dar lyderiauja išpažintinė (kartais ir ašarotai verksminga, pasaulio pabaigos link gravituojanti) literatūra, taip darsyk liudijanti, kad lietuviai linkę ne tik į jausmus, bet ir į (ap)mąstymus. Mano didžiai nuostabai, nemenką dalį tekstų sudarė mokyklinis reliktas, vadinamieji samprotavimo rašiniai –­ jie, užuot demonstravę rašančiojo erudiciją ir mąstymą, labiausiai atskleidžia gebėjimą pilstyti iš tuščio į kiaurą, nors pastangos itin įmantrios ir konceptualios. Tokios konceptualios ir lyrinės, kad kartais net prasilenkia su elementaria logika!

Kaip vertinate konkurso idėją, patį sumanymą, iniciatyvą?

Manau, tai reikalinga iniciatyva, mokanti rašančius žmones dėmesį telkti į taupumą ir iškalbią, daugiapras­mę mažažodystę. Pirmas kartas akivaizdžiai parodė, kad tokių konkursų, propaguojančių tekstų ekonomiją ir minties koncentraciją, išties reikia. Nors gyvename trumpų ir fragmentuotų bei paviršinių žinių pasaulyje, nepaisant to, sukurti įdomų, patrauklų, trumpą ir fragmentišką pasakojimą daugeliui vis dar lieka sunkiai įveikiamas iššūkis. O jei taip yra, vadinasi, toks konkursas daugiau nei būtinas.

Ar pačiai „flash fiction" žanras artimas, įdomus? Kokios jo perspektyvos Lietuvoje, sprendžiant iš gautų kūrinių?

Visada buvau mažosios prozos gerbėja, „flash fiction" pasirodo kaip kažkur netoli jos esantis žanras, kuriam, manau, lietuviškoji raida dar prieš akis. Šis pirmasis konkursas pa­rodė, kad reikia tokių konkursų, kurie skatintų kurti nors trumpas, bet įdomias ir netikėtas istorijas. Juk nepai­sant savo trumpumo, „flash fiction" siekia išlaikyti klasikinio pasakojimo elementus, nors jų veikimo laukas ir yra stipriai ribojamas žodžių kiekio. Tačiau šiame kontekste kuklus žodžių kiekis, mano manymu, leidžia pasireikšti tikriems rašytojo genams. Juk tokia minties mobilizacija tiesiogiai susijusi su kūrybiškumu.

Kokias apskritai galite suformuoti šio konkurso išvadas, tam tikrą reziumė?

Nenoriu skambėti banaliai ir senamadiškai, bet pirma ir akivaizdžiausia išvada, kad mes vis dar turime kantriai ir nuosekliai mokytis tiesiog gerai pasakoti, nes paprasčiausiai to nemokame. Skaitant tekstus net buvo šovusi mintis organizuoti atpasakojimo konkursą, nes atrodo, kad konceptualume ir idėjose besi­maudantys, o neretai ir skęstantys kūrėjai pamiršta elementariausią ir pamatinį atpasakojimo judesį. Nors virtualus pasaulis kupinas įvairiausių mokymų „kaip rašyti", „kaip pasakoti istoriją", tačiau dėl to geriau pasakoti sunkiai pavyksta. Man regis, priešingai, pasakojimas užsmaugiamas ir tyliai nužudomas prašmatnių idėjų. Būtent tie, kuriems pasakoti pavyko, ir puikuojasi geriausių tekstų penketuke.

Kokių pasiūlymų turėtumėte visiems, ne vien atrinktiems, bet ir tiesiog dalyvavusiems rašantiesiems?

Pirmiausia prieš pradedant rašyti išsiaiškinti, koks tai yra žanras ir kokie jo reikalavimai – nemažai tekstų buvo tiesiog trumpi tekstai, be jokio siužeto užuomazgų. Antras ir veikiausiai svarbiausias patarimas – siūlyčiau mokytis pasakoti istoriją, kurti intrigą ir vengti filosofavimų bei nevaisingų (iš tuščio į kiaurą) samprotavimų. Apskritai, skaitant tam tikrus tekstus atrodė, kad rašantiesiems tiesiog trūksta suvokimo, kas yra pasakojimas ir kuo jis skiriasi, pavyzdžiui, nuo mokyklinio „samprotavimo rašinio" ar nuo elementarių savo jausenų registracijų.

Kokios vyrauja kūrinių temos, forma?

Neabejotini lyderiai – meilė ir žmonių santykiai, savo ir savo kartos jausenų fiksavimas. Nustebino vienas kitas patriotinių nuotaikų tekstas, pralinksmino gyvas ir įtaigus gyvenimo realijas atspindintis geriausiųjų penketuke atsidūręs Gytės Donėlaitės tekstas „Baltatytė domisi nūdienų aktualijomis". Iš esmės temų laukas platus ir varijuojantis –­ jame atsispindi ir politinės, ir socialinės aktualijos, o kartais ir gyvenimo mados.

Kas labiausiai nustebino / nudžiugino / nuvylė skaitytuose kūriniuose?

Nuvylė kai kurių tekstų senamadiškumas – temų ir ypač raiškos prasme. Čia iš karto darau esminę pastabą, kad vertybių hierarchija su apdulkėjusiu mąstymu neturi nieko bend­ro. Skaitant tekstus pasigedau ir jaunatvės –­ azarto, šėlo, drąsių bandymų ir žaidimo su pasakojimo forma, netikėtos raiškos, įmantrios durnystės, kitaip tariant – eksperimentavimo. Galiausiai –­ nežinau, ar nustebino, ar nuvylė, bet pasigedau gerų intriguojančių istorijų, apskritai naratyvo. Tačiau apėmė begalinis džiaugsmas tų istorijų radus, ypač tokių, kokias parašė Gediminas Kukta („Pas­toralė"), Viktorija Valiukonytė („Paskutinioji Muselė") ar Sigita Tamošauskaitė („Leidžiantis nuo stačios gatvės"). Maloniai nudžiugino, kad Justinos Eltermanas „Saudade" tarsi novatoriškai pratęsia Gabijos Grušaitės romane „Neišsipildymas" fiksuotą jaunosios kartos pasaulėjautą ir netikėtą stilistinę raišką. Apskritai kalbant apie visus atrinktus autorius, džiugina, kad jų tekstai nekėlė jokių diskusijų, buvo kūrybiški, įdomūs, beveik idealiai atitinkantys „flash fiction" žanro reikalavimus. O tai, kad ir kokie skeptiški būtume, teikia vilties.

Kalbėjosi Viktorija Ivanova