Saulius Vasiliauskas. Apie paveikią literatūrą, „paprastą“ stilių ir Jono Fosse’s „Šunį“
Dabar jau nepamenu, kas anuomet pasiūlė perkaityti Jono Fosse’s „Šunį“ (apsakymą „O tada lai ateina šuo“ iš norvegų k. vertė Titas Satkūnas, „Metai“, 2014, Nr. 10), tačiau atsimenu, kaip iš pradžių autoriaus rašymo manierą palaikiau nevykusia, netgi kiek mėgėjiška, ir kaip, visgi pasiryžus skaityti iki pabaigos, tekstas įtraukė ir tapo puikiu stiliaus pavyzdžiu. Nuoroda į apsakymą įnirtingai dalinausi su artimesniais ir tolimesniais bičiuliais, teksto ištraukas panaudojau kūrybinėse dirbtuvėse jauniesiems prozininkams bandydamas provokuoti: „Koks primityvus sakinys, koks tiesmukas ir nuspėjamas pasakojimas – argi čia proza?..“
Jon Fosse. „Hundens bevegelsar“, 1990.
/ / /
Literatūros supratimas ir poveikis – subjektyvus ir, bent iš dalies, kintantis skaitomų tekstų, asmeninių patirčių (ir kompleksų, traumų), charakterio polinkių lydinys. Tai, apie ką ir kaip man prabyla tekstas, nėra (tik) paties teksto, bet ir mano, kaip skaitytojo, mezgančio dialogą su tuo tekstu, valia ir galimybė. Paprastai dialogai su vienais tekstais būna trumpi, nereikšmingi pašnekesiai (pliurptelėjimai), o dialogai su kitais užsitęsia ir įgyja, tarkim, ilgalaikių santykių statusą.
Sužinojęs, kad norvegų rašytojas ir dramaturgas J. Fosse gavo Nobelio literatūros premiją, klausiau savęs, kodėl su jo tekstu anuomet, 2014 m. rudenį, pavyko užmegzti tokį tvarų santykį? Regis, susiklostė palankios skaitymui ir tokių ryšių mezgimui aplinkybės: neseniai buvau baigęs magistro studijas, turėjau metų tarpą iki doktorantūros – visokiems, ir tekstiniams ryšiams megzti tinkamas laikas.
J. Fosse’s „Šuo“ papirko tariamu paprastumu ir taip pat tariamu protagonisto infantilumu. Iš pažiūros paprasta kalba, gana nuspėjamas siužetas (pasiturintis vyras užmuša kaimyno šunį, o tada sulaukia atpildo) nekliudo tekstui būti paveikiam, tapti tekstu-įvykiu. Apsakyme įdomiausias pats procesas: lėti, bet ryžtingi šuns šeimininko sąmonės judesiai patiriant artimojo netektį. Tekstas tarsi protagonisto pokalbis su savimi: pagaulus vidinis monologas su trumpais dialogų intarpais ir itin ryškiomis praradimo skausmą ir ryžtą atkeršyti lydinčiomis emocijomis.
/ / /
Sąmonės, žmogaus vidinių išgyvenimų ir veiksmų slinktys man vienos svarbiausių skaitant grožinę literatūrą. Ir visai nesvarbu, kas visa tai patiria: tarkim, Johno Fowleso „Kolekcionieriaus“ protagonistas, iš pradžių tik atsargiai fantazuojantis apie idealizuojamos merginos pagrobimo idėją, bet galiausiai ją įgyvendinantis; Hanso Fallados „Girtuoklis“, palengva nyrantis į alkoholio stimuliuojamą savidestrukciją; Juozo Apučio apysakos „Skruzdėlynas Prūsijoj“ herojus, viską metęs ir nusidanginęs į siurrealią negyvenamą salą, kad galėtų „patirti akimirką, kada žmogus tikrai laisvas“. (Pa)sąmonė, psichologijos sudėtingumas ir vidinių procesų raida – fundamentalūs paveikios literatūros dėmenys, kuriuos suklastoti ar sukonstruoti sudėtinga, todėl sunku patikėti, kad DI, „ChatGPT“ gali ar artimiausiu metu galės kurti literatūros istoriją keičiančius kūrinius – sukaupus ir išfiltravus milijonus duomenų, tiesiog pritrūks paprastos, gyvos, autentiškos patirties, pritrūks individualaus emocinio išgyvenimo. Tačiau tie išgyvenimai turi būti pateikti tam tikra maniera ar, jei norite, stiliumi. „Style is the answer to everything“ („Stilius – atsakymas viskam“), – populiariame jutubo įraše porina Charlesas Bukowskis.
Koks J. Fosse’s „Šuns“ stilius? Trumpi, kapoti sakiniai. Įtampą keliantis ritmas. Pasakojimas tarsi sėlinant po protagonisto sąmonę ir pasąmonę. Neskubriai, vis stabtelint ar grįžtant atgal, tarsi šokčiojant.
Nobelisto apsakymo maniera pamažu prikausto ir liudija, kad paveikiam tekstui nebūtinas puošnumas, tirštumas ir detalumas. Pasakotojas tarsi už įtempto, trumpo pavadžio veda pirmyn, bet sykiu leidžia – netgi skatina – priešintis. Tai iš pradžių gali erzinti, bet visai nepaveikti – vargu.
/ / /
Mokykliniame kanone įsitvirtinusiame Jono Biliūno „Kliudžiau“ nušaunama katytė – kad ir kaip dabar atrodytų, tekstas anuomet išties kėlė emocijas, skatino išgyventi ir permąstyti, ką patyrė mažasis šaulys. J. Fosse’s tekste užmušamas šuo, nors pats nusikaltimo aktas net neaprašomas. Aprašomos šuns laidotuvės (ir dėl to apsakymui tik geriau). Nesvarbi ir šunžudžio tapatybė, jis nuasmeninamas („tas, kuris gyvena PRIE posūkio“), neįvardijami kiti veikėjai (kaimynė yra „ta, kuri gyvena UŽ posūkio“). Maža, kiek dogviliška bendruomenė. Svarbiausia čia ne konkreti veikėjų tapatybė, o jų elgesys, veiksmai, jų sąveika, atoveiksmiai. Įsimintina vidinio monologo su savimi logika, ambivalencija tarp numanomų galėjimų ir negalėjimų: „Turiu bent jau pašaukti šunį, bet ir šaukti negaliu“; „Jis negalėjo nušauti mano šuns, bet jei jis tai padarė, jį reikia užmušti.“
Skaitytoją tarsi už pavadžio veda jautrus veikėjas, neurotiška, sukrėsta asmenybė: „Ką ji sako? Nušovė šunį? Ką ji sako? Nušovė šunį? Ką ji turi omeny? Kodėl ji taip sako? Negalima gi sakyti, kad kažkas nušovė šunį.“ Kartais atrodo, pavyzdžiui, kai pasakotojas plaukia valtimi ir artėja link šunžudžio namo, kad girdi jo širdies pulsavimą – taip literatūra įžengia į tavo kambarį, tiesiai į tavo krėslą, kaip vienoje Julio Cortázaro novelių.
/ / /
Galima svarstyti, kokios aplinkybės lėmė, kad eilėje ilgokai lūkuriavęs J. Fosse būtent šiais metais tapo literatūrinio Nobelio laureatu – viename interviu autorius sakosi apdovanojimo nebesitikėjęs, tad premija jam buvo staigmena. Bet kur kas svarbiau, jog tokia literatūra leidžia praplėsti savo vienatinio (ir, kad ir kaip žiūrėsi, vienišo) gyvenimo ribas – maksimaliai priartėti prie kito, išgyventi kito patirtis kaip savas ir truputį viduje ūgtelėti.
/ / /
Tiesa, vėliau skaityta „Aukso žuvų“ leidyklos išleista knyga „Vaizdai iš vaikystės“ (iš norvegų k. vertė Justė Nepaitė) tokio didelio įspūdžio nebepadarė. Gal skaitymo aplinkybės buvo netinkamos?
Saulius Vasiliauskas – skaitytojas, rašytojas, literatūrologas.
