Artis Uostupas – jaunosios kartos latvių poetas. Dominyko Norkūno išverstame ir sudarytame rinkinyje „Gestai ir kiti eilėraščiai“ sudėti tekstai iš rinkinių „Gestai“ (2016), „Fotografija ir žirklės“ (2013) ir „Variacijos mėnulio tema“ (2022).

Eilėraščiuose išryškėja paprastumo magija – tam tikros elementarios detalės tampa nepaprastos, sujungia skirtingus pasaulius, sukuria bendrystę. Poezija naratyvinė, todėl, nors ir kupinas metaforų, tekstas išlaiko lengvumą. A. Uostupas prisimena jam svarbius žmones ir įvykius, kuriančius jį patį. Ketvirtajame viršelyje  vertėjas teigia, jog latvių poetas „siekia sujungti istoriją su dabartimi: jo nerėksmingas ir jautrus balsas įrėmina žmogiškąsias patirtis tarsi fotografijas“. 

Poetiniai naratyvai koncentruojasi ties tuo, kas buvo, ties įvykiais, kurie daug nulėmė. Eilėraštyje „Atgavus nepriklausomybę“ (p. 7) pokytis juntamas iš detalių, kalbantysis pro „riebaluotus akinių stik­lus“ (p. 7) regi žvaigždes, prisimena motinos vilnonį paltą, iš spintos jį stebintį gipsinį moters biustą. Tai, kas svarbiausia, sutelkta iš pirmo žvilgsnio nesvarbiuose objektuose. Kalbantysis nėra epicentras, tačiau viską stebi, jaučia, sugeria. 

 

Artis Ostups. „ Gestai ir kiti eilėraščiai“. Sudarė ir iš latvių k. išvertė Dominykas Norkūnas. Dizainerė Greta Ambrazaitė. – V.: „Bazilisko ambasada“, 2023.

 

Magiškumo gyvastis įgyja ne iškart, į tekstą reikia įsiskaityti. Magija išryškėja, kai poetas bando užčiuopti stiprų, tarsi nežemišką virpulį. Eilėraštyje „Pavasario fragmentai“ „darbininkų vagonai apmušti šešėliais / kaštonai lenkiasi gūsiams“ (p. 69). Atsiveria nejaukus ir intensyvus nakties vaizdas, kai viską nukloja šešėliai, kai veidrodžiai primena kraują, sutekantį atgal į pirštą. Šešėliais apmuštų  vagonų vaizdinys kuria sunkumo ir slogumo įspūdį, o kraujas, tekantis atgal į pirštą – magijos ir netikėtumo. Trečioje eilėraščio dalyje akivaizdus avangardo prieskonis – „vienišas policijos automobilis / kaukia į mėnulį“ (p. 69). Viskas pulsuoja paslaptinga mirtimi, baime. Gana ekspresyvu, gyva, tikra. 

A. Uostupas įžvelgia paslaptingumą paprasčiausiuose dalykuose. Eilėraštyje „Rožės ir devynakės“ kalbantysis regi save kaip kitą. Jis stebi pro langą gatvę – „prakulniuoja koks ponas, pasikišęs laikraštį po pažastim“ (p. 51). Naktimis girdi savo balsą, tarsi bandytų iš savęs išsiveržti. Jis gauna apdovanojimą, stovi po sietynu žinodamas, jog „vienintelis prisimins šią komišką ceremoniją“ (p. 51). Gyvenimas atrodo absurdiškas ir juokingas. Kalbantysis užmiega lipdamas nuo scenos: pačią svarbiausią akimirką, kai turėtų kovoti, turėtų reflektuoti pasaulį, jis užsnūsta ir pasiduoda.  

Komizmas absurdą sušvelnina. Komizmo nemažai ir eilėraštyje „Pamokslas“, kuriame kalbantysis kartu su kitais laukia žiurkės pamokslo, o aplink visi krebžda: „Kai išmuš paskutinioji, tapkite broliais sūryje ir kruopose“ (p. 36). Analogija kiek netikėta ir, nors nėra itin paveiki ar labai pagrįsta, šiek tiek nustebina. 

A. Uostupui svarbu užčiuopti tarpines būsenas, kuriose esama paprastumo magijos. „Uostamiestyje“ „mašalai spiečias apie merginos krūtį, apnuogintą nedrąsiai lyg atplėšiant voką peiliu“ (p. 19). Subtilus paprastumas tarsi nutvilko, metaforos puikiai perteikia liminalias būsenas, atskleidžia nedrąsą, nejauką, trapias jausenas. 

Tiesa, tarp eilučių kartais išryškėja dramatizmas. Eilėraštyje „Narcizas“ herojus atrodo laimingas, jis „seka savo glamones kaip dervišas“, bet „brėkštant jis supras – hamaką ir tramdomuosius marškinius teskiria viena naktis“ (p. 22). Tarsi konstatuojama: tikrovė visuomet šalia, nuo jos pabėgti neįmanoma net apsimetus, kad viskas yra kitaip. 

Dramatiška ir atmintis. Vienoje teksto „Trys fotografijos“ dalyje kalbantysis stebi nuotraukas, kuriose „žvilgsniai tokie skaidrūs, kad stebintįjį persmelkia baimė atsigręžti“ (p. 44). Jis suvokia, jog žvilgsnis yra pats paprasčiausias, bet labiausiai nutvilkantis ir giliausiai atmintyje išliekantis gestas.

Atminties samprata A. Uostupo poezijoje nėra vienareikšmė. Kitame eilėraštyje atmintis yra negyva, kai „laikų griuvėsiai supa tavo veidą kaip vandens kyšulį“ (p. 49), o kalbantysis negali savęs atsieti nuo savosios atminties. Jis mato vien išdegusią tuštumą. Griuvėsiai atgyja tik atminčiai juokiantis. „Žvelgiant į pasaulį“ subjektas svarsto, kaip atsimins dienas, „kurios nuo šios nesiskiria niekuo“ (p. 65). Jis pasirodo „žmonių pamėgtoje terasoje / iš pažiūros laimingas vyriškis“ (p. 65). Baugina dalykai, kurie tampa savaime suprantami, rutina ir niveliacija, trokštama ryškių akimirkų: kalbantysis įsivaizduoja, kad Apšvietos laikais būtų buvęs „aistringas gamtos tyrinėtojas“ ir stebėtų žvėris. 

Eilėraštyje „Senelė“ prisimenama, kaip senelė tapo medicinos sesele ir jai „mirties skiedros nuklojo pečius“ (p. 55). Ji karpo erškėčius ant kapo, o „debesys dreskia nugarą lyg pakelės dilgėlės“ (p. 55). Poetas prisimena ir akcentuoja skaudžius ir tikrus išgyvenimus išryškindamas dramatizmą. Šis dramatizmas natūralus. Pasak D. Norkūno, poetas kaip ryšininkas kruopščiai ir tiksliai perrašo mirusių laiškus. 

Naratyvinių eilėraščių pasakojimai itin ryškūs. Jei ne galingas poetinis vyksmas, gausios metaforos, būtų galima kritikuoti per didelį proziškumą. Kartais eilėraščių pradžios tokios intensyvios, kad nustelbia pabaigas – pabaiga tarsi pamirštama, nefiksuojama. Tekste „Rytas prieš revoliuciją“ (p. 24) tapomas liūdnas karalienės paveikslas, tačiau pasakojamoje istorijoje nėra jokio kertinio momento. Šia prasme panašus ir eilėraštis „Sterstės motyvas“ (p. 30). Nors kuriamas vaizdas originalus, puikiai perteikiantis XIX a. pabaigos Jelgavą, papasakota istorija tarsi plūduriuoja – nėra atramos, eilutės ar metaforos, kuri pagrįstų, kodėl ši istorija apskritai pasakojama. 

Tiesa, kartais tai, kad nėra pabaigos, nekliūva. Eilėraštyje „Prekybos agentas“ poetas puikiai užčiuopia gyvenimo ligas, net kai liga yra pats gyvenimas. Subjektas, paniręs į rūpesčius, suvokia, kad jo gyvenimas „tėra skarmaluotas žvaigždynas, kurį prilaiko vos keletas bukaprotiškų lūkesčių“ (p. 20). Jo lagaminas tampa vis sunkesnis, vaikai apmėto mėlynėmis, o ne akmenimis, tarsi ironizuodamos bažnyčių bokštuose trinksi klientų varstomos durys; taip akcentuojamas dekadansas. Kol mato vien mirguliuojantį traukinių grafiką, žmogus pasmerktas nuolat klaidžioti. Vaizdas gana kafkiškas, kalbėtojas, kaip ir Franzo Kafkos „Pilyje“, niekaip neranda išeities. Pabaigos nebuvimas liudija, kad kalbantysis nieko neišspręs, viskas ir toliau tęsis. 

Eilėraštis „Sakiniai“, skirtas poetei Alejandrai Pizarnik, suskirstytas punktais, kuriuose subtiliai pasakojama istorija: „medžiai neša vėjo karstą, / sukaltą iš paukščių šešėlių (...) Ją atveda į parduotuvę, kur skrybėlaitės sukasi apie galvą / kaip lapai viršum sodo vartų“ (p. 75), o tamsa nušviečia įsimylėjėlių kūnus. Lakoniškai, taikliai ir subtiliai perteikiamas artumas A. Pizarnik, pasirenkamas jos kūrinius primenantis stilius. Kai kurie punktai gana netikėti: „Demokritas esą stebėdavo vabzdžius, siekdamas permatyti / savo sielvarto priežastis.“ (p. 75). Pasakojama kiek nutolstant nuo pagrindinės istorijos, bet suvokiant, kas yra visa ko epicentras. Eilėraštyje, skirtam Maxui Jacobui, subjektas kalbasi su poetu, kuris „kenčia nuo praeivių geidulingų gestų“ (p. 76), tamsoje jam kažkas išpiešia akis, kurios primena vandenį, suvarpytą atspindžių. Akių vaizdinys, gestai artimi simbolizmui, tad A. Uostupas taikliai perteikia poetų, kuriems eilėraščius dedikuoja, jausenas ir stilių. 

Nors kertinių, smūginių eilučių galėtų būti daugiau, tačiau naratyvumas knygą „Gestai ir kiti eilėraščiai“ daro vientisą, puikiai perteikia vidinės magijos intensyvumą, kuris ryškus ir gajus paprasčiausiose dalykuose – dalykuose, kurie gali likti nepastebėti, tačiau yra patys svarbiausi.  

 

 

 

 

 

Linas Daugėla – poetas, literatūros kritikas, fotografas.