Kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuko rinkimai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų organizuojami nuo 2003-iųjų. Kasmet literatūros tyrinėtojai (visų pirma – Šiuolaikinės literatūros skyriaus darbuotojai) diskutuodami aptaria literatūros procesą bei naujausias tendencijas, išskiria dėmesio vertas knygas. Posėdžio rezultatas – 12, literatūrologų nuomone, kūrybiškiausių knygų – paviešinamas žiniasklaidoje. O kitame susirinkime 11-os literatūrologų komisija slaptu balsavimu išrenka kūrybiškiausią knygą. Šias metais ja tapo Ievos Dumbrytės debiutinis romanas „Šaltienos bistro“.

Laudacija Ievai Dumbrytei už romaną „Šaltienos bistro“

 

 

Prieš keletą savaičių mama atvežė šaltienos, nors šiaip jau turėtų žinoti, kad nesu didis šio viralo mėgėjas. Paragavau, nebuvo labai gardu. Nejučia ėmiau įtarinėti, kad tarp drebučių slepiasi koks nagas ar bent danties nuoskila. Šleikštuliui sustiprėjus užsivožiau kelis šaukštus majonezo „Helmann’s“. Su juo ir juoda duona tą marmaliūzę šiaip ne taip įveikiau.

Panašiai jaučiausi ir skaitydamas kai kurias 2021 m. pasirodžiusias lietuvių autorių knygas – tik pradedi gardžiuotis, žiū, jau koks virėjo plaukas gomurį kutena. Neiškentęs dairydavausi padažo ar aitresnių prieskonių, bet ir tie nebūtinai išgelbėdavo suerzintą jaunojo mokslo darbuotojo skrandį. Belieka džiaugtis, kad dalis knygų išlaikė gurmaniškumo testą – be gėdos galima jas toliau laikyti šaldytuvo lentynoje, vis paragauti, kad įsitikintum, jog galiojimo laikas dar ilgai nesibaigs. Stipriausią, netikėčiausią ir ilgiausiai išliekantį poskonį iš pernykščio meniu paliko iki tol negirdėtos iš Panevėžio kilusios Ievos Dumbrytės „Šaltienos bistro“.

Jei kuklius įspūdžius pradėčiau nuo teiginio, kad romanas yra apie mano kartą, nebūčiau visai teisus – juk kiekviena karta, kiekvienas individas turi svajonių ir iliuzijų, kurios anksčiau ar vėliau atsitrenkia į realybės sieną. Kiekvienoje kartoje rasime ir prisitaikėlių, ir išsišokėlių, kiekviena karta savaip naivi ir kiekvienas naivumas turi krislą žavesio, jei tik pajėgiame jį įžiūrėti.

Šiuolaikinės lietuvių literatūros virtuvę grotesko, farso ir juodojo humoro prieskoniais atšviežinusiame I. Dumbrytės romane pasakojama apie istorijos studijas baigusį jaunuolį, kurio gyvenimo aprašyme, be studijų, tešviečia kukli dviejų mėnesių picos kepėjo patirtis. Jis bando pradėti naują gyvenimo etapą tikėdamasis, kad likimas bus dosnus. Susigundęs pasiūlymu įsidarbinti „Šaltienos bistro“ jaunasis humanitaras netrukus paskiriamas į virtuvę gremžti nuo kaulų mėsos.

Atokioje miesto gatvelėje stūksanti šaltieninė – distopinė erdvė, kurioje lankosi įvairiausia fauna („perėjūnai, kaliniai, ligoniai, politikai“, p. 26), o tarp darbuotojų klesti išnaudojimas, užgauliojimai ir patyčios. Baugiai atpažįstamoje erdvėje išlaisvina tik darbas, visus kankina bendras troškimas – „didesnio atlyginimo ir kapo ramybės“ (p. 77). Orveliškame bist­ro įtarimą kelia kiekvienas kolega, čia niekam nevalia atskleisti, ką iš tikrųjų apie kolegas – ir apskritai apie šią vietą – manai. Sėkmės atveju būsi pakeltas į antrą lygį ir paaukštintas iki vyresniojo virėjo, naujus receptus kuriančio šaltienos technologo. Kitaip tariant, iš paliepimų vykdytojo tapsi idėjų autoriumi.

Bistro kilmė grindžiama tautiniais ir mitologiniais motyvais: dėl jo atsiradimo kalti golodai (голод rusų k. – alkis), o labiausiai – direktoriaus prosenelis Jupiteris (Jupiteris romėnų mitologijoje yra aukščiausiasis dievas, dangaus valdovas, dievų ir žmonių tėvas). Prosenelis buvo ištremtas į Sibirą, kur regėjo pranašystes. Tremtyje sutikta šamanė jam pranešė: ateityje reiks pastatyti bistro, kad galėtų gyvuoti Golodija – utopinė valstybė be kančios ir politinės prie­spaudos. Vienas būsimojo bistro darbuotojų – svetimšalis, o ne tautietis golodas – bus ypatingas, nes „nugremš šimtą du kilogramus nuo kaulo ir susisaistys su tavo gimine“ (p. 93). Istorijos protagonistas ir yra šis išrinktasis, bandantis adaptuotis naujoje bend­ruomenėje. Kad į ją įsilietų ir išpildytų legendą, pats turi tapti kitoks, virsti golodu – pasiduoti kerinčios jaunos golodės vilionėms ir ją vesti.

Tad romane vyksta bent dvi metamorfozės. Protagonistas, apimtas jaunatviško idealizmo, netikėtai užsimezgusios meilės ir kitų apžavų, bando save realizuoti, pritapti naujoje socialinėje terpėje, virsti saviškiu – tapti golodu. O golodė, vieniša kiaulių augintoja Šachla, neatlaikiusi tautos mito, tradicijos spaudimo bei prievartos, vestuvių naktį virsta kiaule.

Abu personažai nusivilia, jų lūkesčiai, ateities vizijos griūva: jaunuolis tikėjosi visai kitokių universiteto absolvento perspektyvų, o Šachla – visai kitokio vyro (tiesa, potekstėje lieka neaišku, ar ji vis dėlto neišvyko su kitu šaltieninės darbuotoju – pianistu Konstantinu). Gausybę nuotykių patyręs ir išbandymų neatlaikęs protagonistas tarsi sūnus palaidūnas grįžta pas tėvus, kur dvelkia saugumu ir ramybe. Netapęs šaltieninės receptų autoriumi, jis persikvalifikuoja ir tampa programuotoju, kurio „Microsoft Paint“ prog­ramoje – kaip ir gyvenime – stinga magijos ir spalvų.

„Šaltienos bistro“ fabulą galima rakinti įvairiais raktais, tarkim, keliant socialinės inercijos, nelygybės, adaptacijos, veiksmų fasadiškumo, masinės gamybos ir persisotinimo, stereotipų įtaigos, skirties tarp tiesos ir melo, prasmės stygiaus bei kitus klausimus – interpretacinis romano laukas išties platus. Tačiau ne tik fabulos turiningumas ir dinamika, ne tik vykęs žaidimas intertekstais, simboliais bei mitais svarbus – ne mažiau aktualu, kaip istorija plėtojama: pasakojimo žaismė, kalbos lygis, stilius.

Šia prasme I. Dumbrytės romaną sunku su kuo nors palyginti. Gyvas, ritmingas, žaižaruojantis, bet neperkrautas sakinys, laiku ir vietoje vartojami įterpiniai, šmaikštūs, autoironiški palyginimai, varijavimai kalbos kodais, turtinga ir vaizdinga leksika, šarmingi dialogai įtraukia, skatina knygą perskaityti vienu prisėdimu ar užkandimu (nors tai padaryti, patikėkit, ne taip jau paprasta!).

Palyginimai romane tokie smagūs, kad skaitydamas beveik girdi, kaip autorė juos rašydama kvykavo. Norėčiau keletą pacituoti: „tas žmogus atrodė tarsi Jėzus, praleidęs ilgąjį savaitgalį Ibisoje“ (p. 26); „[J]i tuos velnio drebėsius kapojo it giljotina galvas XVIII amžiuje“ (p. 73); „[J]aučiausi kaip per pūgą klampojęs knygnešys, pakeliui visas mūsiškas knygas perrašęs kirilica ir už tai gavęs Lenino medalį“ (p. 70); „lauro lapai plakėsi kaip paplūdimy užmirštos bang­lentės“ (p. 116); „[J]ėgos pas mane sugrįžo kaip gandrai į lizdus“ (p. 182) ir t. t.

O štai keletas įsimintinų leksikos vartojimo pavyzdžių: „Atsirūgau šaltiena. Atorūgis buvo šiltas“ (p. 160); „Indai (...) voliojosi tušti ir maknoti“ (p. 172), „Pakampėse miegojo dar keletas puslavonių“ (p. 171). Ir dar puikus šnekamosios kalbos fragmentas iš vestuvių, kai uošvis bando įteikti gausų kraitį: „Ča yra taip: vo ča yra kraitis, – išgirdau staiga nerišliai kalbantį senį. – Dūkra tau primezgo čia vysokios chlamos per visas gyvenimas. Toj yr labai darbšty y moka maistas vyrt. Būs gera ant lova. Keulės moka piaut, – šnekėjo atidaręs vieną juodą skrynią, o ten ir lašinių, ir spirgų du slovikai, ir skūrų visokių priraitytų, lyg man jų baisiausiai reiktų“ (p. 139). Taigi I. Dumbrytė turi puikų kalbos – ir humoro – jausmą ir neabejotinai savitą vaizduotę, kiek artimą lenkų prozininko Jerzio Pilcho, čekų klasiko Bohumilo Hrabalo ar estų rašytojo Andruso Kivirähko manieroms.

Be abejo, įtraukianti „Šaltienos bistro“ nėra tik istorija apie vartojimą, kapitalizmą, darbuotojų vergovę. Tai istorija apie socialinį šiandienos pasaulį, pasakojimas apie mus, kasdien verdančius sūresnę ar saldesnę dienotvarkių, atsakomybių ir priklausomybių šaltieną. Skambiau tariant, tai istorija apie mėginimą patikėti pasauliu iš naujo tada, kai viltis jau prisvilusi prie puodo dugno. Šis pasakojimas yra ir apie naivumą – žavų, net reikalingą bruožą, kurį senokai bando eliminuoti racionalus protas bei etika (leiskite paklausti, ar literatūra nėra pati tikriausia naivumo išraiška, padedanti pasislėpti nuo niūriosios tikrovės pusės, leidžianti mums – skaitytojams ir rašytojams – maloniai tarpti kitokio pasaulio iliuzijoje?). Kas kita, jei ne Didis Naivumas, kuris, nors ir negelbėja ar kaip I. Dumbrytės istorijoje net atneša įvairių kiaulysčių, priverčia mus šyptelti, o kartais, pasakotojai įsismarkavus, išjudina nuo monotoniško sėdėjimo prie poniūrių lietuviškų tekstų sustingusius skruostikaulius...

„Šaltienos bistro“ yra odė vaizduotės šėlsmui, tačiau... šis pasakojimas iš tiesų labai rimtas, jaut­rus ir skaudus. Kiaulių augintoja Šachla, prievarta ištekinta už diplomuoto istoriko-mėsos gremžėjo, virsta kiaule. Vis dėlto iki galo neaišku, ar tai įvyksta iš tiesų, ar tik gremžėjo vaizduotėje. Kyla klasikinis klausimas apie fikcijos ir tikrovės ribas, fakto ir pramano skirtį.

Baigdamas rašyti šią laudaciją naujienų portale perskaičiau apie pirmojo žmogaus, kuriam buvo persodinta genetiškai modifikuota kiaulės širdis, mirtį. Akimirką net sudvejojau, ar tai nebuvo Šachlos širdis.