Gytis Norvilas. „Grimzdimas“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

 

Kažkada mano mėgs­tamas poezi­jos ty­rinėtojas, moderniosios poezijos struktūros analitikas, pasiteisino: „...man labiau tinka Goethe nei Eliotas... Ir vis dėlto...“ Galėčiau pakartoti, jei ir pasiremčiau mažesniais vardais. Ir vis dėlto.

„Grimzti kasant šulinį kalboje“ – šia ištartimi pradedu galvoti apie Gyčio Norvilo poezijos knygą „Grimzdimas“; ir vardą, ir knygos pavadinimą rašau didžiosiomis raidėmis ‒ kas leidžiama poezijai, nelabai tinka kritikai. Pradžios mintis – rašyti poeziją, vadinasi, grimzti į kalbą. Prisikasti iki ritmo, iki intonacijos, iki poezijos. Dėl poezijos „Grimzdimu“ apsispręsta iš principo – ji yra, nes negali nebūti. Suabejoti galima tik dėl atskirų atvejų, pirmiausia – dėl savųjų tekstų. Tai sau leidžia ir Donaldas Kajokas didžiąja knyga, net jos pavadinimu – „Poezija, o gal ne ji“. Poezija yra, jei ir nepasiekiama, jei net ir tas, kuris rašo eilėraščius, nežino, ar yra poetas. Taip atsitiko, kad abi knygas – mažą G. Norvilo ir didelę D. Kajoko – kartu įsigijau Rašytojų sąjungos leidyklos knygynėlyje, abi pasidėjau ant savo stalo, pradėjau vartyti, skaitinėti ir kažkaip pajutau, kad jos yra tos pačios poezijos upės priešingi krantai. Čia pat šia mintimi ir suabejojau – ar upės krantai priešingi. Tiesiog krantai. Jei net ir trys, kaip Donaldo Kajoko „Upė, trys krantai“. Upės dar prireiks prieigai prie G. Norvilo „Dugno“, prie išdžiūvusios upės dugno. Juk jei jau grimzti, tai ligi dugno. Jei jau kasti, tai ligi vandens.

Poezijos buvimą-išlikimą palaiko ir kiek­vienoje rimtesnėje poe­­­zijos knygoje vykstantys vidiniai ginčai: kas ji yra, kaip yra, kam yra ir kodėl. D. Kajoko poezija paliečia žmogaus gelmę „švelniai taip be galo švelniai“. Net tada, kai skaudžiai. G. Norvilo kitokia poezija, kiti pasirinkimai ir supratimai. Ir grimzdimai kitokie, kitokie ir paviršiai. Ir galvojimas kitoks – sunkus, grimzlus, erzinantis: „Poezija turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai. Turėtų ir guosti, turi guosti, priglausti, o guosti gali, mano supratimu, tik atimdama paskutinę viltį, kitaip tariant, iliuzijas, fantomus, kurie daugina kančią“. Tai poezijos avangardas – atpažįstame jo kodą. Atpažįstame ir pripažįstame, kad G. Norvilo manifestacijoje esama jėgos; silpni manifestai tėra seilės. Avangardas poezijai kaip procesui būtinas – kai nejaučiama avangardinių provokacijų, silpsta ir ramioji, pastovioji tėkmė. G. Norvilo poetinis avangardizmas sąmoningai stiprinamas sąsajų su avangardo tradicija, ypač su vokiečių ekspresionizmu, gerų avangardo poetų vertimais. Savitų avangardo apraiškų yra ir lietuvių poezijoje, pradedant „Keturiais vėjais“, prisimenant Kazį Binkį, organiškiausią avangardistą, nors ir neilgai teišsilaikiusį, ir Praną Morkūną, ieškojusį kalbos už įprastų jos ribų. Europinę avangardo tradiciją apskritai žymi erdvinis „už“. Dabartinis avangardo etapas paženklintas andergraundo – ir poetinio, ir vaizduojamojo ‒ patirties, tad ne tik „už“ kažko, bet ir „po“ kažkuo, kas slypi, slepiasi. Ir kaip galimybė, ir kaip alternatyva.

Žvelgiant šiuo kampu, grimzdimas įgyja prasmės ir kaip sąvoka, pereinanti į gramzdinimą, į nugrimzdusiuosius. Paremta Char­leso Wrigh­to „Dangiškųjų vandenų“ eilute: „Likit prie savo darbų, vaikinai, užmirškit nugrimzdusiuosius.“ Grimzdimas susijęs su vandeniu, vandeningomis vietomis, su smėliu, įtraukiančiu, praryjančiu. Su užmarštim. Su pavojumi gyvybei, su mirtimi. Bet ir su išsigelbėjimu – slaptosios kūlgrindos iš nugramzdintų akmenų. Grimzdimas gana naujas ir bendrajame lietuvių poezijos žodyne, sukibęs, sukabintas su tuo, kas atsiskleidžia ir sąmoningai konst­ruojamuose G. Norvilo knygos kontekstuose, ir savaime iškylančiuose vaizdiniuose, ir ritmuose; be šio savaimingumo, jei ir reiškiančio nugrimzdimą, kūryba neįmanoma. Problema – suderinti, pasiekti dermę. Turėti drąsos eiti vienam – žinoti, kad turi eiti vienas. Tos būtinybės liudijimų pakanka, jie sutvirtina nuojautą, kad kiekviena patirtis atskira, unikali. Ką nors surasti ar atrasti (net jei tik pamatyti, išgirsti, suvokti) gali tik tas, kuris turi drąsos eiti vienas.

G. Norvilo rinkinio energijos tėkmė, kryptis, kurią paprastai signalizuoja ir struktūra, viename iš knygos priešlapių pavadinta topografija: penkios vertikalios linijos – manevrai, dykros, kelio žymėjimas, ritualai, dugnas. Topografija atitinka turinį. Erdvės svarba, erdvinio vaizduotės pobūdžio žymenys paryškinti ir p. s.: „Kiekvienas eilėraštis turi savo horizontą, vietovę, man pačiam – labai konkrečią vietovę –­ eilėraščiai yra įsiinkarnavę į aiškią geografinę platumą (...).“ Taip, avangardui – labiau geografija nei istorija, labiau erdvė nei laikas. Bet tik labiau, tik intensyviau; neapeinamas nei gylis, nei laikas. Vertikalė, grimzdimas, galiausiai dugnas.

Dugnas giliai, giliau nei paskutinė viltis, kurios avangardinė poezija nesaugo. „Dugnas“ – paskutinis „Grimzdimo“ skyrius ir tokio pat pavadinimo eilėraštis – paskutinis. Įdomus tekstas, struktūriškas (vadinasi, gyvas, gyvybingas pats iš savęs). Laiko linija – tada ir dabar. Tada – nardžiau. Dabar – vaikštau dugnu „tos pačios, tik išdžiūvusios upės“. Ar išdžiūvusi upė tebėra upė, ar ta pati? Kas plukdo tekstą? Kokie vandenys? Kalbos, aišku. Kalbos, kuri ima grimzti į giliuosius sąmonės (ar praeities) klodus, kuri neišvengiamai peržengia mirties slenkstį, yra perkeliama perkeltinių reikšmių (tam jos ir perkeltinės), perkeliama metaforos, tokios ryškios ir savaimingos kaip vandenžolių liepsnos, kurios liežia laiko jau pjudomą vaiko kūną; tik mitas įveikia priešingų stichijų –­ vandens ir ugnies – skirtį. Paviršiumi metafora bėga greitai; grimzta sunkiau, bet be metaforos grimzdimas į kalbą beveik neįmanomas. Upė tarp: tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Perkėla ‒­ ši metafora yra ir kalbos perkėla. Kad ji galėtų būti, reikia kalbos, išsilaikančių kaulų. Tušti daiktai: padanga, pagaikštis, tuščias butelis, valties griaučiai. Bet ir tuštumose gali likti svarbių prasmių ar nuorodų: žmogaus kaulas (iš kur, kas atsitiko – gal pernelyg lengva nuoroda –­ „nespėtas perkelti į kitą krantą“), žyma ant borto – „lyg ir buvus Charono“. Keltininko, kuris antikinėje mitologijoje valtele perkeldavo mirusiuosius į požemio karalystę. Žlugusi viltis, neperkeltas, bet ir ne visai, nes „nesijaučiu esąs pasiklydęs“. Šiurpus XXI a. peizažas, bet mūsų, mano. Susirenkame (jei susirenkame) save ir iš išdžiūvusių upių dugnų: „mano / tas / kaulas.“ Dabar reikėtų bent punktyriškai atsekti, kaip knygos tekstai smelkiasi, grimzta ligi „Dugno“. Vandens motyvas (net jei tik ir vaizdinys), upė, kelias, kelionė, galinis taškas gerame eilėraštyje „Rudens manevrai“, vertame įdėmios analizės. Kaip padaryta? Pasiremiant pačiu paprasčiausiu (ir būtiniausiu) pakartojimu, netikėtų kiaurymių įgilinimu:

žygiuoja kryžiai laukais
kiauros jų galvos, visi jie draugai kiaurume
svirskiai, riaubos, beržiniai, pušiniai
iš ąžuolo, eglės, iš klevo, iš kedro – – –
kiaurymėse laisvė – tai žino tamsa

Ten, kur nugrimztame (nugrimztama), tamsu. Grimzdimo motyvas ryškėja antrame skyriuje „Dykros“. Triptikas –­ iš refreniškos jungties „vanduo plauna smėlį iš po padų“, judančios galo linkme –„vanduo švariai išplauna žmogų“. „Dykrose“ pasirodo ir obelys, sodas, slapti sodininko užrašai, paukščių balsai („Iš Anykščių šilelio rekonstrukcijos“), jų supratimai, lyg priartinantys Žemaitės Petrą Kurmelį. Trečias skyrius „Kelio žymėjimas. Ritualai“ – paišai, grafika; jiems perskaityti reikia didelio atidumo ir vizualinio skaitymo patirties. Galima manyti, kad tai tie patys poetiniai daiktai, tik padaryti iš kitos medžiagos – koks pleištas; iš ranka įpieštų sraigiškų pavidalų, judančių viena kryptimi ‒ į smaigalį, į gręžiamą dugną. Galbūt ir paišais ranka atsiima savo – tą dalį, kuri kompiuterizuota; ranka rašo piešdama ir piešia rašydama. Tai grįžimas – daug klasikų rankraščių liko su piešiniais ir piešinėliais paraštėse; ir Sigitas Geda buvo išraiškingas piešėjas-rašėjas. Tai yra įdomi tema, verta nugrimzdimo į ją.

Galiausiai ketvirtoji knygos dalis – „Dug­nas“. Struktūros para­frazė: pleištu iki dug­no, grimzti, gramzdinti gręžiantis, pleištiškai smelkiantis. Pleišto judesys – ir plėšiantis; galbūt tikrai iš esmės avangardiškas judesys. Taip, judesys – greta, o kartais ir vietoje klasikinei poeto laikysenai svarbios būsenos. Judesys, atsiliepiantis į ritmą, į jo greitį ir pagreitį. Proziniai poetinio principo (ar net eilėraščio proza) tekstai ir verlibrai, kartais priartėjantys ir prie griežtesnių eiliavimo formų – ribos yra, kai jų nėra. Judesys kaip improvizacija, poetinis džiazas: pakartoti ir atsitraukti, atsitraukti ir vėl prisitraukti. Tikrai įdomus tokio pobūdžio tekstas, nors savaip ir gediškas ‒ „Europos litanija per mano dievą ir dūmus, arba infidèle europe“.

Juodieji puslapiai – perskyrų, puslapio kaip popierinės erd­vės suaktualinimas: šiame tamsiame puslapyje naktinis šuo, o jame – „palaidotas bastūnas“. Ir neišvengiama – keliaujančiam knygos puslapiais net pati avangardiškiausia poezija žada paguodą ir viltį: „Šitame puslapyje gali atsiremti. / kažkur visada yra lazda“; „šitame puslapyje / galima susikurti lauželį.“

Paskutinė mintis ‒ gali būti, kad ji ilgiausiai sukosi galvoje ratu nuo ką prie kaip, nuo kaip prie ką ‒ tie slapti sodininko užrašai, tos obelys, kurmiarausiai, tas medinis grėblys išlaužtais dantimis, šukuojantis žemės nuvargusią galvą, ta guodžianti mintis, kad gamtoje vienatvės nėra; ką visa tai reiškia avangardinėje ar avangardistinėje poezijos programoje? Slaptumą, kurį reikia laikyti giliai nugramzdintą, resursus, šaltinius, iš kurių energija vis vien prasisunks. Suvokiau tai kaip prasmingą įtampą, kaip poeziją atnaujinančią galią. Reikia kurti iš tos įtampos, iš to dvinamiškumo, pernelyg nesirūpinti paramsčiais – epigrafais, nuorodomis ir savo pasiaiškinimais. Tegul savo darbą atlieka keltininkė metafora. Kad tas, kuris parašė „Grimzdimą“, priklauso žemei, matyti iš to, ką parašė ir ką paliko nugramzdintą. Eilėraščio „Pievomis šliaužiantis rytas, arba Krekenavos reminiscencijos“ pradžia, savita erd­vinė, grafinė teksto modifikacija griežtoje metaforos struktūroje:

tolumoj
iš bažnyčios         bokštų tarpuragio
į dangaus                šulinį grimzta
išskydus saulės          medūza

Metafora – šulinys, išsikastas kalboje.

G. Norvilas turi metaforą: ir gramzdinančią, ir keliančią.

Gera metafora iš esmės tas pats, kas ir geras eilėraštis.