Fotoreportažas iš „GODÒ galerijoje“ (Vilnius) iki spalio 2 d. veiksiančios tapytojos Emilijos Balas parodos „Aš – Kunst“. Ingos Juodytės nuotraukos.

E. Balas (Balasanyan) parodos pavadinimą „Aš – Kunst“ („Aš – Menas“) sieja su savo ir meno santykio virsmu. Paroda liudija apie kūrėjo pozicijos svarbą, jo drąsą ir vidinį poreikį kurti per savitą patyrimą.

Nuo 2007–ųjų Frankfurte kurianti autorė neslepia, kad požiūrį į kūrybą ir drąsesnę jos kaip kūrėjos poziciją lėmė ir gyvenimas svetur.

Ši paroda yra dalis naujo tęstinio „GODÒ galerijos“ projekto „Tarpkultūra“, skirto supažindinti visuomenę su užsienyje kuriančių lietuvių menininkų kūryba, susiformavusia tarp Lietuvos ir užsienio šalių.

„Gyvenant Vokietijoje mane smarkiai paveikė tai, kad ten nėra vienos ar kelių tendencijų, kas pristatoma meno parodose, galerijose. Parodos viena nuo kitos savo pažiūromis, koncepcija, pateikimu skiriasi kardinaliai, tačiau viskas paremta menininku, jo asmenybe. Tai menininkams – pradedant nuo charizmatiškų šiuolaikinių konceptualistų, baigiant klasikinio žanro, renesanso tęsėjais – leidžia nevaržomai kurti. Supratau ir labai aiškiai pajutau, kad reikia kurti tik tai, ką tau diktuoja tavo pajautimas. Kito kelio nėra. Naudok visą savo bagažą (mano atveju, tai – tapyba, grafika, skaitmeninis menas, dizainas), nebijok nepataikyti, prasilenkti su skoniu, būti nešiuolaikišku, būti įvairiu ir iškristi iš savo paties vientiso stiliaus – visa tai apjungs parašas. Būtent šioje parodoje norėčiau pateikti ne retrospektyvinę parodą, o atrinkti tuos darbus, kuriuos sukūriau išsilaisvinusi iš suvaržymų“, – sako autorė.

E. Balas pasakoja, kad kūrybinis lūžis įvyko tuomet, kai ji buvo pakviesta dalyvauti autoportretų parodoje ir pirminis užmojis nutapyti originalų – ne paprastą, o dinaminį – portretą baigėsi ilgomis kūrybinėmis kančiomis.

„Norėjau nustebinti, norėjau, kad mano autoportretas išsiskirtų iš kitų. Kuo toliau tapiau, tuo labiau supratau, kad kuriu ne sau, o įspūdžiui. Su kiekviena diena mano autoportretas man darėsi vis labiau koktus, bjaurus, nemalonus. Kūriau 3 savaites, kol galiausiai supratau, kad nieko nebus. Kad noriu paprasto, tradicinio autoportreto. Bet ar tai nebus per banalu, nešiuolaikiška? Tada nusprendžiau visiems laikams, kad viskas, ką aš sukursiu pagal savo pajautą ir intuiciją, ir bus mano meno kurinys. Naują autoportretą tradiciniu stiliumi nutapiau per dvi dienas, o ant savo džemperio užrašiau „Kunst” („Menas”) – kaip manifestą savo naujos pozicijos. Taip šis autoportretas tapo mano brandžios kūrybos pradžia“, – pasakoja tapytoja.

Parodoje daugiausia eksponuojami pastarųjų dvejų metų autorės darbai. Šis periodas vainikuoja daugiau nei dešimtmetį besiformuojančią E. Balas kūrybą. Menininkė sako stipriai jaučianti, kad visi jos ieškojimai – kaip asmenybės, kaip menininkės – apsijungė į brandžią visumą.

„Iš jos atsirado ir laisvės pojūtis, ir energija, ir entuziazmas. Šie elementai yra būtini kūrybai – laisvai kūrybai. Jeigu mano darbai perteks tą laisvės pojūtį, tą energiją, aš būsiu labai laiminga“, – sako ji.

2002 m. autorė Vilniaus dailės akademijos grafikos katedroje baigė bakalauro studijas ir iki 2004 m. studijavo magistrą. Jos kūriniams būdingi jausmai, emocijos, įvairiomis pozomis sustingę kūnai, formos ir fobijos, kasdienybė, primenanti Sizifo mitą, aistros. Savo darbuose menininkė siekia neapibrėžtumo, neaiškumo pojūčio – nuojautos, kažkas vyksta, tačiau ne visiškai aišku, kas.

Pirmas impulsas sukurti darbą, kaip pasakoja E. Balas, jai yra vizuali idėja – tam tikras giliai įsirėžęs vaizdinys. Tapymo procese ši vizuali idėja auga ir pradeda skleisti konkrečią kūrinio temą. Ji paprastai kyla iš autorės vidinių minčių, nors pastaruoju metu temą ypač dažnai padiktuoja aplinka – tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje.

„Viskas transformuojasi iš pagrindų ir tai negali nepaliesti. Tarkime, man pačiai buvo labai įdomu stebėti, kaip moters siluetas, kuris mano darbuose siejosi su grožio simboliu, pradėjo kelti abejonių. Mainstream‘inės idėjos, kurias mes gauname per žiniasklaidą, keičiasi. Pavyzdžiui, transformuojasi moters, rasizmo, prigimtinių žmogaus teisių temos, ir, mano manymu, tik į gerą pusę. Pačiai buvo netikėta, kaip tarp mano darbų atsirado ir politine tema nutapytas darbas: laisvo žmogaus ir ideologijų akistata, kuri vyksta nuo kolonizavimo laikų iki dabar. Šalia tokios tapybos, kitokia tapyba gali būti vartotojiško pasaulio klišių rinkinys. Mane tai irgi supa, žavi ir vilioja“, – pasakoja tapytoja.