Cherish Menzo spektaklį „Jezebel“ pristatys festivalis „Naujasis Baltijos šokis“

 

Spektaklio „Jezebel“ scenos. Baso de Brouwerio nuotrauka

 

Ji atrieda ant blizgančio, tviskančio žeminto dviračio („lowrider“). Dėvi kailinius. Lėtai nuslysta ant žemės ir atšliaužia į avansceną. Moteris atrodo kaip anonimė, toks ir sumanymas. Matome auksaspalvę grandinę, išskirtinai ilgus nagus, trumpi kailinukai neuždengia jos kojų. Tai Cherish Menzo spektaklis „Jezebel“, teatro kompanijos „Frascati Producties“ kūrinys. Už ankstesnę, trumpesnę jo versiją aktorė pelnė 2019 m. Amsterdamo alternatyviojo teatro festivalio „Fringe“ apdovanojimą.

Pirmučiausia: šis šokio spektaklis aukščiausio lygio, jame gausu detalių ir dramatizmo, keliančių tiek susižavėjimą, tiek sąmyšį. Atlikimu ir provokatyviais judesiais Ch. Menzo daro aliuziją į XX a. 10 dešimt­mečio–XXI a. 1 dešimtmečio vaizdo klipų pupytes – spalvotąsias moteris, menkai apsirengusias ir geidulingas, šokdavusias hiphopo ir repo muzikos vaizdo klipuose, suteikdavusias reperiams daugiau garbės ir šlovės. Jas ir vadindavo hiphopo meilutėmis („hip hop honey“) arba vaizdo klipų mergaitėmis („video girl“).

Šie vaizdo klipai nėra palankūs moterims, jie plačiai kritikuojami. Kai kurios juodaodžių bendruomenės moterys „jaučiasi taip, lyg būtų ryjamos akimis ir tarnautų vyrų fantazijai“, kaip teigė viena jų atstovių Audre Lorde („Journal of Black Studies“, 2010). Pavadinimas „Jezebel“ nurodo į Izraelio karaliaus Achabo žmoną Jezabelę, dėl liberalių pažiūrų po vyro mirties patyrusią neapykantos kupiną persekiojimą. Tai vyko apie 800 m. prieš Kristų.

 

Annelies Verhelst nuotrauka

 

Šis spektaklis – tai kaltinimas ir poezija tuo pat metu. Prieš pat publiką išsinėrusi iš kailinukų atlikėja rodo išskirtinai ilgus sidabriškai blizgančius nagus, o kamera filmuoja jos lūpas. Scenos gilumoje kabančiame ekrane matome vaizdą stambiu planu: kaip ji prasižioja, vėl susičiaupia, liežuviu erotiškai laižo dantis ir lūpas, imituoja čiulpimą. Tai nėra nereikšminga. Tada ji ima aistringai, gundomai judėti visu kūnu, nugara atsisukusi į žiūrovų salę; ji lankstosi ir rangosi, dabar jau be kailinukų, o tik apsitempusi vos kūną dengiančiu raudonu lateksu. Jos pasirodymas – ne vien protestas, priešingai, atlikėja parodo, kad juodaodės patelės stereotipas – tai ir jėga, kaip Ch. Menzo sakė interviu laikraščiui „Het Parool“: „Reperės pasitelkia vaizdo klipų pupyčių kodus savo naudai: joms daryti pinigus – tai savos rūšies emancipacija.“

Amsterdamo alternatyviojo teatro festivalio žiuri pažymėjo: „Ch. Menzo įrodo esanti stipri atlikėja, gebanti be vargo kaitalioti moteriškumą, vyriškumą bei gyvūniškumą. Ji – kerinti, ir kiekvieną sekundę laiko prikausčiusi žiūrovų dėmesį.“ Tas vyriškumas ir gyvūniškumas – stipri jėga: vieną akimirką ji uždainuoja įspūdingą repo dainą, tačiau girdime žemą vyrišką balsą – vadinasi, ji tik judina lūpas pagal įrašą. Tai sutrikdo žiūrovą, nes išorė ir balsas nebesutampa. Prieš tai ji staigiu judesiu nusiplėšė ir numetė šalin savo ilguosius nagus.

Kompozitorius Michaelas Nunesas sukūrė nuo­stabų garso peizažą – grėsmingą ir pašėlusį. Šitoks visas Ch. Menzo atlikimas, balansuojantis ties grasinimo ir gundymo, susvetimėjimo ir suviliojimo riba. Tačiau Ch. Menzo nepateikia aiškios pozicijos, ir gerai; ji ragina mus apsvarstyti, kaip mąstome stereotipais.

Šiam tikslui ji pasitelkia hiphopo meilučių stilių, ir jau vien toks pasirinkimas iškalbingas. Ir, žinoma, negaliu nepaminėti įsimintino momento, kai atlikėja apsivelka sidabraspalvį kostiumą, kuris sumaniai pripildomas oro, ir tada ji tampa nelyg komiksų personažas, stora ir kampuota. Dabar nebeliko jokių moteriškų bruožų. Čia ir susigriebiame: mūsų požiūris – kraštutinai iš anksto užprogramuotas. Iš šokėjos ar modelio laukiame moteriškų linijų, tačiau ji iš mūsų jas atima.

 

Iš nyderlandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė

www.theaterkrant.nl, 2019-11-06