Epizodas prie Baltijos
Spalio vakarą, saulės
ir vėjo nuaustą,
stebi per atspindžius
drėgname smėlyje
mūšos link ropojančią
skruzdę.
Plyną
smėlynų visatą,
mėlynuojančią
tuščią
nežinomybę,
vis arčiau
lūžtančias keteras
himalajų
skruzdėlės akimis
pamatyti bandai –
ir pavyksta.
Staiga didėlesnė banga
nebūtin nuplauna
atkakliąją keliauninkę,
su ja
ir skruzdėlėti regėjimai
dingsta.
Kur ropojot? Kodėl?
Kurių galų
primenat
paniekinę tvarką
skruzdėlynų gimtųjų,
nuvylę,
strofa po strofos laisvėdami
pėdinę čion,
tuštumon?
2017 10 12–2018 08 13
Tarpušvenčiu nieko
tarpušvenčiu nieko
nevyksta
bergždžioje
būdvardžių
karalystėje
keli egocentriški
eilėraštukai
tarpuvarčių
tuštumose
grynaveislis
bložiškas
hermetiškumas
galūnėmis
nutrintomis
susirangiusiomis
šaknimis
trūksta mirties
kaip pernai
nepastebėtos
stinga milžinkapio
bložiškos
amžinybės
žabalos
dievdirbystės
2017 12 31
Karvedys pavargo
randais suaugę žmonės
kažkokie
Donaldas Kajokas
Apie tai,
kad viskas, kad visur
nugalėta,
kalba ramiai. Dar ramiau
klausosi jo
pergalei paaukoti
eiliniai,
kritę už jį eilėmis.
Pergale įtikėję.
Pergalę ir iškovoję.
Pergalei pralaimėję vis tiek
šypsos per skausmą
didžiausią
tiesą pažinę,
nugalėtoją užjausdami.
2017 12 19
Varstomų durų
Maloningasis Viešpats
pasakė
Bhagavadgyta
Mirti tikriausiai baisu
gimti turbūt dar baisiau
gyventi baisu tikrai.
Bet –
įeidamas už-
gimsti,
išeidamas už-
miršti –
gimsti ir miršti, miršti ir gimsti,
gimsti ir užmiršti,
ką durys girgžda
per amžius
gimtuosiuose namuose –
ir tavo,
ir Grįžulo,
ir skersvėjo
varstomų durų.
2017 12 28
Kitoje pusėje
Anapus upės – vaikystės namai.
Kiemas, kuriame žaisdavai,
išlaipioti medžiai,
iššniukštinėti krantai – švyti
šitiek sykių sapnuoti. Ir takas vingiuoja
ten pat,
anapus upės. Galėtum
nukakti nors šiandien, bet tau
dar vis per anksti,
pėdseky, per sunku. Lai bus,
kaip buvę, tegul kaip yra,
taip ir lieka –
sapnuose, kitoje upės pusėje.
2017 12 27
Kambaryje
atsiminimo šviesa krinta ant seno
pasaulio žemėlapio
kopijos
ir nežinią sergstintis
jūrų slibinas
krūpteli –
tą mirksnį pro nušvitusias dulkes
pasimato gyvenimai –
pamatai
šito gyvenimo, kuris bus trumpas
ir neramus, ilgas
ir susitvardęs –
matai, kad nėra kitų pamatų,
nėra kito pasirinkimo
Visatoje,
Vilniuje, Antakalnyje, slibino
ringių privinguriuotame
vaikystės
kambaryje
2017 12 23
Po Palangos skaityklos bangomis
L’horloge du dégel tictaque lointaine
Au cœur des cercueils pauvres de Lofoten.
Oskaras Milašius
Susapnuota kava su dvigubu pienu
pažadina skaitykloje, kur tą vasarą dirbo mama,
septyniasdešimt, berods, septintaisiais, lyja. Lyja
ir lyja, kultūrinės spaudos kapinaitėse
mirusiųjų paslaptis šnara į sąmonę įsilipus gebenė,
kerpės ir samanos po kojomis klojas
pasaulyje nesibaigiančiame lietuje supelijusiame.
Bet jauti: už lietaus uždangos – vaivorykštės takas
tavo vasaroms prieš akis, šviesoje
neįžvelgiamas dugnas. Miriadai pradžių,
nė vienos pabaigos. Keliai, kurių nesirinksi.
Nieko daugiau, tik šią nuojautą,
kad iš tikrųjų esi,
buvai visada ir b ūsi. Garbės žodis tau duotas
kaip galimybė,
kaip būgnas
lietaus Lofotenuos
prie jūros
pasaulių nesukurtų.
2017 03 26
Juodu ant balto
Toli nusibeldei. Bet šįryt, Ušasės
šokio
nušviestas
tiesos akimirką
esi vėl ketverių, vėl tupinėji
ant kranto
prie užtvankos. Pirmą kartą žudai,
sugauta žuvis nebežiopčioja,
nebespurda,
dėbso nebūtimi, stingdama
dabinasi vaivorykštės spalvomis.
Juodi Kirsnos vandenys
krisdami
čia trumpam suputoja
samsaroj, žvejai traukia
vienas kitą per dantį, kerdžius Krišna kvėpuoja
su tavimi juodu
ant balto.
2018 05 22
Ir
Sunkusis metalas.
Kietas. Trapus.
Tvirtas.
Septyniasdešimt septintas periodinėje
lentelėje –
paženklintas dviejų septynetų
dalgiais. Atspariausias
korozijai.
Vardu kaip antikinė vaivorykštė,
graikų iris,
Iridė, dievų siųsta
su žinia.
Iridium, iridis –
reaguodamas su rūgštimis sudaro itin
spalvingus junginius.
Vienas rečiausių Žemėje aptinkamų
elementų. Panašiai
ir poezija.
2018 03 05