Aidas Marčėnas

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 

Epizodas prie Baltijos

 

Spalio vakarą, saulės

ir vėjo nuaustą,

stebi per atspindžius

drėgname smėlyje

mūšos link ropojančią

skruzdę.

 

Plyną

smėlynų visatą,

mėlynuojančią

tuščią

nežinomybę,

vis arčiau

lūžtančias keteras

himalajų

 

skruzdėlės akimis

pamatyti bandai –

ir pavyksta.

 

Staiga didėlesnė banga

nebūtin nuplauna

atkakliąją keliauninkę,

su ja

ir skruzdėlėti regėjimai

dingsta.

 

Kur ropojot? Kodėl?

Kurių galų

primenat

 

paniekinę tvarką

skruzdėlynų gimtųjų,

nuvylę,

strofa po strofos laisvėdami

pėdinę čion,

 

tuštumon?

 

2017 10 12–2018 08 13

 

 

Tarpušvenčiu nieko

 

tarpušvenčiu nieko

nevyksta

 

bergždžioje

būdvardžių

karalystėje

 

keli egocentriški

eilėraštukai

 

tarpuvarčių

tuštumose

 

grynaveislis

bložiškas

hermetiškumas

 

galūnėmis

nutrintomis

susirangiusiomis

šaknimis

 

trūksta mirties

kaip pernai

nepastebėtos 

 

stinga milžinkapio

bložiškos

amžinybės

 

žabalos

 

dievdirbystės 

 

2017 12 31

 

 

Karvedys pavargo

                                           randais suaugę žmonės

                                           kažkokie 

                                                                      Donaldas Kajokas

 

Apie tai,

kad viskas, kad visur

nugalėta,

 

kalba ramiai. Dar ramiau

klausosi jo

pergalei paaukoti

eiliniai,

kritę už jį eilėmis.

 

Pergale įtikėję.

Pergalę ir iškovoję.

Pergalei pralaimėję vis tiek

 

šypsos per skausmą

didžiausią

tiesą pažinę,

 

nugalėtoją užjausdami.

 

2017 12 19

 

 

Varstomų durų

                                           Maloningasis Viešpats

                                           pasakė

                                                                      Bhagavadgyta    

 

Mirti tikriausiai baisu

 

gimti turbūt dar baisiau

 

gyventi baisu tikrai.

 

Bet –

įeidamas už-

gimsti,

išeidamas už-

miršti –

 

gimsti ir miršti, miršti ir gimsti,

 

gimsti ir užmiršti,

ką durys girgžda

per amžius

 

gimtuosiuose namuose –

 

ir tavo,

ir Grįžulo,

                  ir skersvėjo

 

varstomų durų.

 

2017 12 28

 

 

Kitoje pusėje

 

Anapus upės – vaikystės namai.

Kiemas, kuriame žaisdavai,

išlaipioti medžiai,

 

iššniukštinėti krantai – švyti

šitiek sykių sapnuoti. Ir takas vingiuoja

ten pat,

 

anapus upės. Galėtum

nukakti nors šiandien, bet tau

dar vis per anksti,

 

pėdseky, per sunku. Lai bus,

kaip buvę, tegul kaip yra,

taip ir lieka –

 

sapnuose, kitoje upės pusėje.

 

2017 12 27  

 

 

Kambaryje

 

atsiminimo šviesa krinta ant seno

pasaulio žemėlapio

kopijos

 

ir nežinią sergstintis

jūrų slibinas

krūpteli –

 

tą mirksnį pro nušvitusias dulkes

pasimato gyvenimai –

pamatai

 

šito gyvenimo, kuris bus trumpas

ir neramus, ilgas

ir susitvardęs –

 

matai, kad nėra kitų pamatų,

nėra kito pasirinkimo

Visatoje,

 

Vilniuje, Antakalnyje, slibino

ringių privinguriuotame     

vaikystės

 

kambaryje

 

2017 12 23

 

 

Po Palangos skaityklos bangomis

                                           L’horloge du dégel tictaque lointaine

                                           Au cœur des cercueils pauvres de Lofoten. 

                                                                      Oskaras Milašius 

 

Susapnuota kava su dvigubu pienu

 

pažadina skaitykloje, kur tą vasarą dirbo mama,

septyniasdešimt, berods, septintaisiais, lyja. Lyja

 

ir lyja, kultūrinės spaudos kapinaitėse

mirusiųjų paslaptis šnara į sąmonę įsilipus gebenė,

kerpės ir samanos po kojomis klojas

 

pasaulyje nesibaigiančiame lietuje supelijusiame.

Bet jauti: už lietaus uždangos – vaivorykštės takas

tavo vasaroms prieš akis, šviesoje

neįžvelgiamas dugnas. Miriadai pradžių,

 

nė vienos pabaigos. Keliai, kurių nesirinksi.

Nieko daugiau, tik šią nuojautą,

kad iš tikrųjų esi,

buvai visada ir b ūsi. Garbės žodis tau duotas

kaip galimybė,

 

kaip būgnas

                      lietaus Lofotenuos

prie jūros

 

pasaulių nesukurtų.                                                                                     

 

2017 03 26

 

 

Juodu ant balto

       

Toli nusibeldei. Bet šįryt, Ušasės                        

šokio

nušviestas

                

                      tiesos akimirką

esi vėl ketverių, vėl tupinėji

ant kranto

prie užtvankos. Pirmą kartą žudai,

 

sugauta žuvis nebežiopčioja,

nebespurda,

dėbso nebūtimi, stingdama

dabinasi vaivorykštės spalvomis.

Juodi Kirsnos vandenys

krisdami

                 čia trumpam suputoja

 

samsaroj, žvejai traukia

vienas kitą per dantį, kerdžius Krišna kvėpuoja

su tavimi juodu                                                                                   

 

ant balto.

 

2018 05 22

 

 

Ir

 

Sunkusis metalas.

 

Kietas. Trapus.

Tvirtas.

Septyniasdešimt septintas periodinėje

lentelėje – 

 

paženklintas dviejų septynetų

dalgiais. Atspariausias

korozijai.

 

Vardu kaip antikinė vaivorykštė,

graikų iris,

Iridė, dievų siųsta

su žinia.

 

Iridium, iridis –

reaguodamas su rūgštimis sudaro itin

spalvingus junginius.

 

Vienas rečiausių Žemėje aptinkamų

elementų. Panašiai

 

                                       ir poezija.

 

2018 03 05

Draugai