Józefas Szostakowskis – lenkakalbis Lietuvos poetas, gimė 1953 m. Liubeliškėse (Vilniaus r.), gyvena Vilniuje. 2001 m. Varšuvos universitete apsigynė daktaro disertaciją (lenkų ir lenkakalbės spaudos tema). 2002–2016 m. dėstė senąją lenkų ir Apšvietos epochos literatūrą Vilniaus pedagoginiame universitete. Yra daugelio mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių autorius, vykdo mokslinę, pažintinę ir edukacinę veiklą V. Sirokomlės muziejuje Bareikiškėse. Yra išleidęs 3 poezijos knygas: „Nie ucz się domu“ („Nesimokyk namuose“, 1992), „Czerwone gile i Wiersze z listów“ („Raudonos sniegenos ir Eilėraščiai iš laiškų“, 1994), „Muszla pełna morza“ („Kriauklė pilna jūros“, 2022). Parašė ir išleido literatūrinį vadovą „Wilno i okolice“ („Vilnius ir apylinkės“). J. Szostakowskio poezija išsikristalizavo ilgus metus dirbant pedagoginį, mokslinį bei socialinį darbą, leidžiant laikraščio „Tygodnik wileńszczyzny“ („Vilnijos savaitė“) literatūrinį priedą „Pegaz“ („Pegasas“), dirbant su jaunais Vilnijos krašto literatais. J. Szostakowskis – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Spausdinami eilėraščiai – iš naujausios jo knygos „Muszla pełna morza“.

„Laikau rankoje kriauklę, klaidžioju subtiliose lyrinėse išpažintyse, ant sapno ir aštrios kaip skustuvas realybės ribos, kur žodžiai yra tik forma, dar tuštesnė nei tuščia kriauklė. Laimei, yra ir kitų žodžių, tokių pilnų prasmės kaip „motina“, „tėvas“ ar „namai“, tampantys atspirties tašku, stabilumo ženklu, jaukiu uostu klaidžiojantiems sapnams.“ (Alicja Rybałko)

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Neapsakomai

 

žodžiai yra tiktai forma

dizainas kartais blizgučiai

maskuojantys gylį jausmų

liukruojantys kasdienybę

 

skaitmeniniame įraše tvirtindami

kad dukart du

yra keturi

dukart keturi

aštuoni

toliau paslaptinga skaičių seka

atverianti erdvę

raktas klajojančių paukščių 

 

o aš neįstengiau pasakyti

kad tavo tyli kančia

pabudino manyje žmogų

 

 

vakaras

 

auksiniu teptuku

dažo bažnyčios bokštus

languose užmigdo

baltasparnius balandžius

skersgatviams suteikia

paslaptingą gilumą

susikibę už rankų

einame link Vartų

aukštyn kaip į dangų

 

nesu alkanas

miestas mus maitina

miestas vėlyvo

medaus spalvos

 

 

padūmavęs Paryžius

 

padūmavęs Paryžius

jo bulvarai ir tiltai

Eifelio bokštas

sidabriniai paukščiai

Orly oro uoste

 

šypsena Džokondos

vadinamos Mona Liza

 

vandens čiurlenimas vonioje

rytinis rankšluosčio švelnumas

pusryčiai

saldūs kaip nakties likučiai

ar persikų uogienė

 

metams prabėgus atrasiu

iš ten juokingą atviruką 

miesto su Pigalle’io aikšte

 

 

fortepijonas

 

pas juos forte ir piano

van-da-da

forte piano

fortepiano

van-da-da

vandalai

forte forte piano piano

 

kampe stovi tylintis fortepijonas

 

kai jie išeis

ateis van Dyckas

ir van Goghas

ir Beethovenas

pro stiklą įkris šviesa

klavišais piano ims šokti 

mėnesienos sonata taip

kad nelies parketo

 

 

grotos

 

tos grotos užsivėrė anksčiau

nei stojome ranka rankon

prie sienos iš dienų ir naktų

valandų ir minučių

 

vadovaudama susitikimams

sutramdyta erdvė traukėsi

nyko

 

iš tiesų dieną

neradau tavęs

migla uždengė bažnyčios bokštus

įėjau į vidų

atsiklaupiau prieš grotas

pro ašaras atskriejo žodžiai

 

jis žino ką daro

 

 

variacijos Balto Lokomotyvo tema

 

tikiu Stedu*, kad jis yra visiškai baltas 

kaip amžinas sniegas kalnuose

kaip rūkas virš pievų vaikystėje

primena gandro sparnus

 

pasiimčiau į jį

mergaitę kurios motina iš plieno

berniuką lesinantį balandžius

ir kenčiantį nuo autizmo

raudono akordeono muziką

su Ave Marija

tau mama ir tau tėve

toje pusėje

ir atsitiktinį keleivį

laukiantį autobuso

kuris neatvažiuos

 

persikeltume vaikišku traukiniu į niekur

nes Platonas ir taip mus išvarytų

iš poezijos valstybės

 

* Lenkų poetas Edwardas Stachura (Vert. past.)

 

 

pasilikau sau

 

visos knygos rašytos tau

smsai išsiųsti ir ne

lapės nešančios miško išmintį

neišpasakotas ilgesys

eilėraščiai gimę ir ne

mūsų keliai į Vartus

ir įkalnė Bokšto gatvėje

uostas prie Vilijos

ir žalias Antakalnis tau

 

sau pasilikau

tik tolimą horizontą

kur leidžiasi saulė

 

 

Iš lenkų kalbos vertė Nida Timinskaitė