Iš kur atsirado Cvirka, nieks nežino, bet galima sužinoti. Iš kur atsirado kilimas, klausimas – sudėtingesnis. Jį išaudė? Kas išaudė ir kodėl, baisu net klausti. Tikrai žinoma, kad ne Salomėja Nėris. Mudu su Herkum Kunčium irgi neaudėm. Kai Gytis Norvilas išvyniojo Cvirkos kilimą, ten pasirodė Gulbės. Paskui tos Gulbės virto Gervėm. O aplink jas – visokios pasagos ir spalvos. Kilimas platus ir didelis. Jis visada buvo Litmenio redakcijoje. Kai redakcija plotu buvo nemaža, tai ir kilimas gulėjo išsisupęs plačiai, bet kai redakcija sumažėjo, tai susisuko ir kilimas. Net Vytautas Rubavičius jo neišvyniojo.

Jau pavadinome Kilimą Cvirkos kilimu, bet kodėl? Ogi todėl, kad tą liudija Istorija. Istorija liudija daug keistų dalykų, bet tame tarpe ir šitą. Kalbininkai sako, kad reiktų sakyti „tarp jų“, bet tarp ko, aš nebežinau. Ėmė ir nugriuvo skulptūros. Visai neskausmingai: nei revoliucijos, nei maišto. O tada išsivyniojo ir kilimas – visa savo oranžine nekaltybe. Kaip žiedas. Kaip, atleiskit, vulva. Beveik vienintelis mūsų turtas, jeigu neimsim domėn talento.

Kilimas tikrai buvo visada, ir besidalindami patirtimi mes staiga supratom, kad visos akivaizdžios ir esančios šalia istorijos yra labai nutolę. Išvyniojam, ir kas toliau? Tęstinumas? Laũk tuos tęstinumus. Nebūsim mes komunistai niekada. Ar buvo komunistas Cvirka? Galėjo būti. Tai net nenustebintų. Aš ne apie bilietą. Apie poeto širdį. Arba šerdį, jeigu jis –­ sekvoja. Čia tik biologas Kirka gali ką nors patarti.

Man nerūpi tas jūsų sup...tas kilimas, sako garsusis Biržietis, mano draugas. Taip ir parašyk, kad su...stas, nes tikrai tas buvo ant jo daroma. Ant kilimo. O aš tada sėdžiu ir rūkau, nors ketverius metus nesu rūkęs, – tai kas tą darė? Cvirka? Petras?

Visas kilimas – čia