Tu vakare prieini prie lango užtraukti užuolaidų. Lyg ir gaila, norisi dar truputį pažiūrėti laukan, nors dieną ypatingo susidomėjimo tai nekėlė. Na, bet ką tu ten daugiau sugraibysi –­ koks nors žmogus eina, du katinai, žolė arba sniegas. Keli medžiai, tie patys, kurie visą laiką. Vis dėlto, jei susimąstai apie tai, suima graudulys.

♪♪♪
Vis dėlto esu drovus. Išėmiau iš krepšio Salmano Rushdie’o romaną „Pyktis“, bet kažkaip nepatogu priešais sėdinčiajam pareikšti, kad dar tik pradėsiu skaityti, kad „Pyktis“ manęs dar nėra apėmęs. Todėl paskaitau nuo kokio penkiasdešimto puslapio. Pradžią perskaitysiu vėliau, kada būsiu vienas.

♪♪♪
Vakar viskas baigėsi palyginti greitai, buvome tikėjęsi ilgiau. Jau beveik užmigome, kai iš kito kambario kažkas pradėjo daužyti į sieną ir rėkti: – Ir viskas? Pusvalandį gnybau sau į ranką, kad neužmigčiau, kad sulaukčiau. Bet jūs... jūs mane apgavot! Taip gerai pradėjot!
Merginos balse buvo neslepiamas nusivylimas dėl šią naktį neįgyto išsilavinimo. Galų gale mes abu kartu uždūdavome:
–  Kitą kartą! Pažadam!

♪♪♪
Visiškai trumpą akimirką saulė krito ant senų namų medinių tvorų. Juk galėjo ir išsirinkti, atsargoje – trys šimtai šešiasdešimt penkios dienos. Matyt, ir metai pradeda taupyti jau nuo pat pradžių.

♪♪♪
Moteris įprastu judesiu pradeda dažyti lūpas, bet kažkas ne taip, kaip reikia. Atsikelia, prieina prie veidrodžio ir persigąsta –­ ji turi tik vieną lūpą.

♪♪♪
Mergaitė džiaugiasi savo mama ir sako jai komplimentą: mama esanti pusiau hipis, pusiau emo ir, laimei, dažnai esanti vaikiška. To ji niekada negali pagalvoti apie kitas, pavyzdžiui, apie Emilijos mamą, kuri trumpu paltuku, su rankinuku kiekvieną dieną laukia savo dukters mokyklos rūbinėje. Mergaitei atrodo, kad ir namuose Emilijos mama visą laiką yra su paltuku ir rankinuku.

♪♪♪
Antklodė turi ilgį ir plotį. Ūgiui paprastai atitinka ilgis, o pločio viršutinis kraštas yra prie smakro. Kartais naktį antklodė yra taip susisukusi, kad sunku suprasti, kokioje padėtyje ji yra. Jei tu per ilgai neišsiaiškini, kur yra ilgis, kur plotis, antklodė staiga pasidaro apvali.

♪♪♪
Kurį laiką kalbėjausi su šiuo vyriškiu apie darbo reikalus, o tada, staiga prisiminęs, kad jis yra buvęs mano draugės sužadėtinis, pradėjau iš lėto daužyti jį kumščiu per veidą. Draugė verkšlendama atnešė mums lėkštę su sumuštiniais, kad aš turėčiau daugiau jėgos, tačiau tyliai tikėjosi, kad ir jis kokį sumuštinį suvalgys ir nors kartą suduos man, bet jis tiktai stovėjo, išdidžiai tylėdamas ir atsukdamas vis tą patį skruostą.

♪♪♪
Kardinolas Pujatas per pamokslą kalba apie tai, kad šiais laikais amoralu aukoti kažkokiam serialui, kuris propaguoja palaidą gyvenimo būdą, tai iš tikro esanti „beprotiška kaina“. Bet dabar aukoja visi. Taip vaikų darželyje vaikai aukoja auklėtojai, už rūpinimąsi, kad vaikai neaugtų ir jiems nereikėtų eiti į mokyklą. Tai greit išaiškėja, ir auklėtoją atleidžia neva dėl etatų mažinimo. Vaikai išsyk tampa didesni, ateina į protą, lanko mokyklą ir kenčia.

♪♪♪
Ar jūs žinote, kad, išmetant į šiukšliadėžę popierius, reikia rūpestingai ir smulkiai sudraskyti visas už komunalines ir visokias kitokias paslaugas jums atsiųstas sąskaitas, pagal kurias būtų galima atkurti jūsų dokumentų duomenis? Reikia saugotis visai ne šiukšlynų žmonių, bet kitų, kurie artinasi prie šiukšliadėžių. Vienas pasiturintis Anglijos šoumenas tokiu būdu buvo visiškai sužlugdytas ir pradėjo kovoti, stengdamasis atkreipti valdžios įstaigų dėmesį, kad kitiems nenutiktų kaip jam. Jis naktimis knaisiojosi po svetimus, į šiukšliadėžes išmestus maišus, rado įvairiausių blankų, prisikasė prie kitų žmonių bankų sąskaitų ir kreditinių kortelių numerių. Kartą atvyko į savo aukos namus ir pranešė, kad iš šio vyro sąskaitos yra nuėmęs pinigų ir nupirkęs jam šešias poras batų, be to, kad dar labiau šokiruotų, nupirkęs visus vienodus, tiesa, dydis buvęs tikras, tą jis taip pat buvo išsiaiškinęs šiukšliadėžėje. Jis išėmė iš krepšio tas šešias poras ir pasakė, kad šeimininkas paimtų nors vieną porą atminčiai. Vyras buvo labai sumišęs, bet, išlaikydamas savigarbą, atsakė, kad tokio fasono batai jam nepatinka.

♪♪♪
Vis dėlto gerai, jeigu antrą dieną po gertynių dar galima pabėgioti. Atsimenu vieną tokį rytą jaunystėje, kai galėjau judėti tik visiškai iš lėto, kaip ligoninėje, laikydamasis už sienų, man buvo bloga, visą tą laiką buvo visiškai bloga. O, nelaimei, vėmimas rytais man jau buvo praėjęs prieš porą metų, tad pavemti taip pat negalėjau. Taip pat jautėsi ir mano draugas. Tą rytą mes turėjome važiuoti į fakultetą, kur vyko rudens talka. Mums net nereikėjo įkalbinėti bendrabučio komendantės, kad ji paskambintų į fakultetą ir pasakytų, jog mes dirbsime čia pat, jos žinioje, bendrabučio teritorijoje. Ji tai padarė pati, nes mūsų savijauta buvo akivaizdžiai apgailėtina. Bet su sąlyga, kad taisyti sveikatą mes galėsime tik tada, kai darbas bus padarytas. Komendantė mums įdavė geležinius grėblius ir liepė lauke sugrėbti lapus, sunešti juos į sporto aikštės kampą ir sudeginti. Kadangi patys dirbti nepajėgėm, mes ten sėdinėjom ir gulinėjom, kol sulaukėm berniukų, kurie ėjo iš artimiausios mokyklos, po savo talkos, ir liepėm jiems atlikti darbą už mus.

♪♪♪
Atsitinka, kad didelio gėrimo arba pagirių metu žmonės pradingsta. Mūsų bendrabutyje gyveno toks Juris, prakaulus jaunuolis, gražiais juodais garbanotais plaukais. Jis studijavo vokiečių kalbą, bet šį procesą vis labiau nustelbė gėrimas. Juris buvo vedęs kurso draugę Reginą, kurios charakteringiausias požymis, bent jau tą žiemą, buvo dryžuoti baltai juodi kailinukai. Dryžiai buvo platūs ir jų raštas kaip kankorėžio, todėl Reginos pravardė buvo Pasienio Stulpas. Kažkurį vakarą, kai sėdėjome prie stalo ir, suprantama, gėrėme, atsivėrė kambarėlio durys ir įstrapaliojo persigėręs Juris, šaukdamas lyg į kovą:
– Seniai! Ar aš išsivėmiau ar neišsivėmiau?
Dėl viso pikto pasakėme:
– Išsivėmei.
Į tai jis:
–  Žinoma, kad išsivėmiau.
Vos spėjus Juriui prisėsti prie stalo, pasigirdo beldimas į duris.
– Pasienio Stulpas! – sušvokštė Juris ir griuvo čia pat užduryje už užuolaidos, kuri skyrė drabužių spintas nuo kambario. Iš tikrųjų Pasienio Stulpas, be to, žliumbianti.
− Ar Jurio nematėt?
− Ne. O kas yra?
− Jis, jis... išėjo pas vyriausiąjį gydytoją! – per ašaras išspaudė Pasienio Stulpas.
− Ką tai reiškia? – norėjome žinoti visi.
– Jis parašė žinutę, kad išeina pas vyriausiąjį gydytoją. Mums abiems tai reiškia, kad einama žudytis. Jis jau du kartus tai darė!
To net mūsų patyrusiems protams buvo per daug. Choru subliovėme:     – Juri, išlįsk! Išlįsk!
Po to ramiai žiūrėjome, kaip Regina, ta, kuri Pasienio Stulpas, muša Jurį mūsų šluota.

♪♪♪
Manęs dažnai klausia:
– Tu niekada nesi rūkęs?
Pradedu pasakoti:
– Kaip tai nesu! Nuo ketvirtos klasės po gatves vaikščiojom rūkydami, tada dar vidun netraukiau, dideli cigaretes atiminėjo. Bet dvejus metus, septintoje ir aštuntoje, kaip reikiant traukiau į vidų. Naujiesiems metams aštuntoje klasėje pavyko mesti. Įsipareigojau iki savo gimtadienio, vasario trisdešimtosios, nerūkyti, ištvėriau, ir po to kažkaip lengva buvo nebepradėti.
− Tai tu jau nesi rūkęs! – pajuokiančiai ištęsia tas, kuris klausė.
Tai mane siutina. Ir tada aš klausiu:
– Ar turi vaikų?
Nors tikrai gerai žinau, kad turi ir kaip tik tokio amžiaus. Gavęs patvirtinantį atsakymą, tęsiu:
– Na, matai, turiu rimtą pagrindą tvirtinti, kad tu negerbi savo vaikų. Nes tu puikiausiai ką tik įrodei, koks tavo požiūris – tai, ką jie daro, nesiskaito. O dabar prisimink save tokio amžiaus! Atsimeni, tu tikriausiai net įsimylėjęs buvai!
Žinote, tada suprato.

♪♪♪
Paskutiniu metu klausiu rūkančiųjų, kaip jiems sekasi suprasti kalbą. Ant pakelių juk skaitomi baisūs užrašai. „Rūkantieji miršta jauni“, ”Išspjauk savo plaučius tylioje vietoje“ ir panašiai. Ar kalba daugiau nieko nereiškia? Galbūt tai, kas čia parašyta, yra melas? Tada juk galima apskųsti užrašų rašytojus teismui, taip pat ir už savijautos trikdymą. Jei tai nėra melas, kodėl žmonės dėl sielos ramybės cigarečių neperdeda į portsigarus?
 
♪♪♪
Turgaus pusėje už stoties, šaltą žiemos rytą laukdamas troleibuso, įėjau į „mažąją stotį“ šildytis, nors ten buvo ne ką šilčiau. Daugelis taip keistai į mane pažiūrėjo. Priežasties tartum nebūtų, o ir žaizda, vakar įgyta sporto salėje, paslėpta po kepure. Pasirodo, bėda buvo mano kurtumas, skubiai reikėjo eiti, kad su švirkštu išplautų ausis. Garsas sklido iš mano kišenės, bet kurį laiką aš to nesuvokiau. Kaip žadintuvo signalą niūriu balsu buvau įrašęs tokį tekstą: „Naktis patikrina mano kūną, mėnulis kaip edgaras ir alanas ir po, bet tau jau reikia keltis, vyruti! Labas rytas! O-ho-ho!!!“

♪♪♪
– Slučilos’! Opiat’! Gali būti, kad tai galima pasakyti ir latviškai, tačiau, jei kalbama apie trigeminalinę neuralgiją arba trišakio nervo uždegimą, kuris man vėl įsimetė daugiau kaip po dešimties metų pertraukos, tai jau geriau patylėkit. Aš jau tada nuo jo išsisukau tokiu metodu, apie kurį išgirdus tradicinei medicinai plaukai šiaušiasi, o visa tai praslydo. Leisiu sau čia šito neaprašinėti. Priepuolių iškankintas, dvi naktis nemiegojęs, internete viską ištyręs, leidausi į vaistinę ir be recepto bandžiau gauti reikiamų vaistų. Trečioje vietoje vaistininkė buvo supratinga, bet tarp mūsų kilo debatai apie tai, kuri vaistų pakuotė tinkamesnė. Galų gale pasakiau, kad paskambinsiu šeimos gydytojai, kuri gyvena ir priiminėja Rygoje. Žinoma, neskambinęs po akimirkos grįžau, gavęs teisingą informaciją žinute iš visai kito gydytojo.
− Na, paskambinot šeimos gydytojai?
− Taip, bet į Austriją. Ji slidinėja. Tik už trijų dienų pas ją pateksiu.
Sakykit, ką norit, bet tuo metu aš sau patikau. Net labai. Ir vaistus aš gavau.

♪♪♪
Ateina toks momentas, kai turime žodžiais pavadinti mylimo žmogaus kūno intymiąsias dalis. Tamsiais tankiais plaukeliais apaugęs moteriškos lyties stebuklas tapo Padėkos kauburėliu. Turiu pridurti, kad man nepatiktų, jei kauburėlis būtų kaip dykuma, man jis primintų nupeštą vištą. Savo genitalijų matomiausiąją dalį aš pats pakrikštijau Gerosios Vilties minkštu iškyšulėliu, išsaugant jam galimybes geriausiomis akimirkomis būti tikru Gerosios Vilties iškyšuliu. Momentais, kada kiti kontinentai po mūsų kojomis neturi reikšmės. Tiktai šis iškyšulys. Ir kauburėlis.

♪♪♪
Dacė Sapranė manęs klausia, ar aš atsimenu 1987 metų rugsėjo pirmąją, kai, pavyzdžiui, Gundaras Ignatas pradėjo eiti į mokyklą. Per atsitiktinumą atsimenu. Tą dieną su jauduliu pažiūrėjęs, kaip vaikai eina į mokyklą, nusprendžiau, kad ir aš galėčiau nuveikti ką nors rimto. Reikėtų atsikratyti girtuokliavimo. Nuvažiavau į Vaistinės gatvę pas gydytoją, jo pavardės neatsimenu, ir pranešiau apie savo didvyrišką nusistatymą. Aptarėme įvairius metodus, ir galop jis į saują man pribėrė įvairių tablečių – su nikotino rūgštim ir dar kitokių – tuo pačiu liepdamas dešimt dienų paeiliui atvažiuoti ten pat injekcijoms; tai aš užsispyrusiai ir dariau, kol gyvenimas vėl neiškrypo iš vėžių. Išėjęs iš kabineto, eilėje pastebėjau simpatišką moteriškę. Gal tuo pačiu ją suvilioti? Iš krepšio išsiėmiau A4 formato lapą ir paprašiau jos padaryti man tūtelę, į kurią suberčiau tabletes, esančias mano saujoje. Kol išrinktoji princesė kažką nemokšiškai darė, aš spėjau papasakoti, kad rašau eilėraščius. Tai paliko įspūdį. Ji susimąsčiusi pasakė: „Kakije talantlivyje liūdi siuda prichodiat! Ved’ Raimonds Pauls tože lečilsia!“

♪♪♪
Yra gražios, dailios ir dainųšvenčiųdailios moterys. Yra nuo gimimo mieli ir yra lyguoirnaujametinėsnaktiesmieli vyriškiai. Jei dainųšvenčiųdaili moteris išteka už lyguoirnaujametinėsnaktiesmielo vyriškio, jie retai lieka kartu ilgiau nei metus arba dvejus.

♪♪♪
Ilga Redmanė, kuri vadovauja Ogrės literatūros būreliui, po mano kalbos padeklamuoja savo eilėraščių, papasakoja dar šį bei tą ir sako: „Dabar suteiksiu žodį kitiems. Pirma bus Benita. Kol Benita ruošiasi, padeklamuosiu dar kelis savo eilėraščius.“ Užmetu akį į Benitą, ši jau seniai pasiruošusi, sėdi čia pat priekyje. Nei į viršų, nei žemyn nereikia nieko patraukti. Bet Ilga padeklamuoja dar vieną eilėraštį, po to dar vieną, iš viso tris. Ir tada Benita taip smarkiai pasiruošusi, kaip reta.

♪♪♪
Parduotuvės „Elvis“ kulinarijos skyriuje paprašiau pasverti kilogramą žirnių košės. Ten pat prie košės gretimame skyriuje šildėsi kumpis po du keturiasdešimt kilogramas. Paprašiau taip pat gabalėlio kumpio, bet pardavėja, kaip mieganti, neišgirsta ir perklausia. Kai ji suvokia, apie ką kalbama, keičiu taktiką ir klausiu, ar skanus. Tai išgirdusi, kita pardavėja skuba šlovinti kumpį: „Visi sužavėti šiuo kumpiu!“ Paprašau paragauti, nutariu nepirkti. Po savaitės vėl ten pat nutariu vis dėlto nupirkti – iš „šlovinančiosios“. Sakau, kad tąkart nenupirkau, nes ragaujant pojūtis buvo sugadintas ką tik sučiulpto ledinuko; taip sakant, „mir, družba“. Ji vėl tą patį tekstą, su tokiu lyg ir susierzinimu: „Na, žinoma! Visi kiti tuo kumpiu sužavėti!“ Ir aš neištvėriau: „Žinau, žinau, visi sužavėti, vasarą Miško parke į „Brainstorm“ koncertą susirenka mažiau negu čia pas jus to kumpio.“

♪♪♪
Mėgstama sakyti, kad televizijos žiūrėjimas yra surogatinis gyvenimas. Tai manęs nejaudina, nes realiajam gyvenimui man kartais pritrūksta apsukrumo ir begėdiškumo. Tačiau minima ne apie tai. Noriu užduoti jums klausimą: ar atsistojate, kai per televizorių arba per radiją atliekamas Latvijos himnas?

♪♪♪
Iš ryto baubia karvė, gieda gaidys. Tvarto durys uždaros. Šis garsas iš vaikystės, kurį autentiškai vėl išgirdau tiktai dabar, nors negalėčiau pasakyti, kad nuo vaikystės nesu buvęs kaime. Bet kadaise tai nebuvo taip, kaip dabar Bruno Dimono filmo „Flandrija“ pirmuosiuoe kadruose.

♪♪♪
Su lengva nuostaba žiūriu į žmones, kurie mano, kad ši krizė suteiks didžiulių galimybių. Individualiai. Tačiau, turint galvoje, kad viskas gyvenime yra kieno nors sąskaita, tas atrodo nerealu. Kiek ilgas, tiek platus – ir taip mėgstama sakyti. Išeina kvadratas. Manoma, kad ne juodas kvadratas, greičiau šviesus. Nes Kandinskio „Juodojo kvadrato“ idėja yra menininko sapne nužiūrėta juoda kuprinė, su kuria ant nugaros gimnazistas nueina per sniegą ir nutolsta nuo visų šiame pasaulyje, kol įlūžta lede ir nuskęsta.

Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius