Kateřina Tučková – čekų rašytoja, dramaturgė, publicistė, parodų kuratorė bei meno istorikė. Jos knyga „Žitkovos raganos“ („Žítkovské bohyně“) 2012 m. gavo Čekijos bestselerio prizą, Josefo Škvoreckio prizą, 2013 m. – pagrindinio Čekijos literatūrinio apdovanojimo – „Mag­nesia Litera“ – skaitytojų prizą. Joje pasakojama apie Čekijos ir Slovakijos pasienyje, Baltųjų Karpatų regione, gyvenusią moterų žiniuonių giminę. Tokia iš tiesų egzistavusi, įvairiuose šaltiniuose aprašyta tradicija, persekiojama bažnyčios, protektorato, galutinai nunyko užspausta komunistinio režimo, kuris pasitelkė viską traiškantį saugumo aparatą. Knyga išversta į 12 kalbų. Šiais metais ją lietuviškai, pavadinimu „Baltųjų Karpatų raganos“, planuoja išleisti leidykla „Gelmės“.

 

Vojtěcho Vlko nuotrauka

 

Romano ištrauka

Ji ilgai manė, kad tas įvykis buvęs visų jų kančių pradžia. Betgi iš tiesų viskas neprasidėjo tą akimirką, jiems stovint Koprvazų trobos tarpdury ir žiūrint į tėvų kūnus. Dora nebuvo kvaila ir susijaudinusių kaimiečių veiduose įskaitė, jog viskas prasidėjo kažkada seniai, taip seniai, kiek jos trumpa atmintis nė nesiekia. Ji nesileido mulkinama tų graudulingų veidų ir kalbų, kaip antai: „Koks nelaimingas atsitiktinumas!“ arba „Ir kodėl gi būtent jums tai nutiko?!“ Jie jos neapkvailino, nes Dora pati buvo viena jų – jautė, ką jautė jie, kvėpavo tuo pačiu oru. Žmonės stengėsi, bet Dora netruko į save sugerti, kas pakuždom keliavo iš lūpų į lūpas už jos nugaros – kad kitaip baigtis nė negalėjo, kad taip ir turėjo nutikti. Taip ar kažkaip panašiai, bet, trumpai tariant, vis tiek kažin kaip nelaimingai – nes juk jos motina buvusi ragana, o raganoms lengvas likimas nelemtas.

Kita vertus, šis įvykis akivaizdžiai peržengė visas ribas – tai Dora suprato nugirdusi žmones kalbant, jog jau daugiau kaip tris šimtus metų po kirvio ašmenimis savo gyvenimo nebaigė nė viena, išmaniusi raganavimo paslaptis.

Tad kodėl būtent jos motina? Ji vis klausinėjo ir klausinėjo, bet atsakymo negavo. Niekas nenorėjo apie tai kalbėti. Vos jai pradėjus kalbą, visi persigandę nukreipdavo žvilgsnį, tarsi ji piktžodžiautų apie kokias šventąsias relikvijas. Tylėjo ir Surmena.

Tuomet jai neliko nieko kita, kaip uždusinti tuos klausimus giliai viduje. Pribrendo tam po keleto mėnesių: tiesiog užvėrė duris, tvirtai nusprendusi niekada niekada prie to įvykio nebegrįžti – nebesvarbu, nei kada tai prasidėjo, nei kuo pasibaigė.

Kita vertus, nebeturėjo nė laiko. Ji mokėsi būti aniuolu, o užgriuvus naujiems, jaudinantiems potyriams, pamažu vadėjosi ir jos sielvartas. Ji – aniuolas!

Iki tol vis ką nors apie juos nugirsdavo. Apie geruosius angelus, kurie pas žiniuones palydi nelaimėlius ir visad gauna už tai kokį nors atlygį. Bet pati nebuvo sutikusi nė vieno, kad ir kiek tykojo palaukėse, iš kur būdavo matyti ir Surmenos, ir Irmos, ir Katerinos Hodulikovos namai.

– Tetule, parodyk man savo aniuolą... – prašė kaskart atėjusi pas ją su mama. Surmena apsimesdavo apie jokius angelus ničnieko nežinanti, o jos mama Irena tik juokdavosi.

– Aš irgi ragana, o ar matei pas mane kokį aniuolą? – klausdavo ji. Tačiau jos motina buvo kitokia ragana, neįprasta. Po teisybei, ji nelabai ir raganaudavo, tad angelai jai nieko neatlydėdavo.

Ir štai dabar ši paslaptis savaime atsiskleidė, sueižėjo kaip pernokusi ankštis ir pabėrė iškart visus savo žirnius: ji ne tik sužinojo, kas yra angelai, bet ir pati tapo vienu iš jų.

Pasaulis pasikeitė iš pagrindų. Kadaise popietės būdavo ilgos ir visos rodėsi kaip viena, kadaise valandos nuobodžiai prailgdavo, o gyvenimas panėšėdavo į dėmę, išskydusią ant sugertuko. Tapusi angelu, ji jau niekad dyka nesėdėdavo ant suolelio vienišos kalnų trobos prieslenksty. Jos laikas įsiliejo į kitų žmonių laiką, jai skirtas svarbus vaidmuo. Atlikdavo jį išdidžiai, sąmoningai suvokdama savo atsakomybę paslaptingai ir senai tradicijai, tokiai senai, kad niekas nei iš Žitkovos, nei iš Kopanicų negalėjo atsiminti jos pradžios: raganos ir aniuolai, sakydavo, pas mus yra nuo neatmenamų laikų.

Nuo neatmenamų laikų, nuo amžių. Dora tai gerai žinojo. Tačiau, prieš tapdama angelu, ji nė nenutuokė, kad raganos ir jų menas yra tokia retenybė. Kad kitur tokių dalykų nesama. Vaikystėje Dora net manė, jog raganavimas esąs tiesiog toks gyvenimo būdas, trumpiau tariant, kad moteriškės skirstomos į tetules iš pašto, krautuvės pardavėjas, kooperatyvo šėrėjas, melžėjas ir tas, kurios verčiasi raganavimu. Jai tai atrodė visiškai įprastas amatas. Nė į galvą neatėjo, kad kitur galėtų būti kitaip.

Tik tapusi angelu ir patyrusi, iš kokių tolybių žmonės važiuoja pas raganas patarimo ar gydymo, Dora suprato, kokios ypatingos šios moterys. Nuo tada ji buvo dar stropesniu aniuolu ir uoliai laikėsi visų nurodymų, kuriuos Surmena jai buvo liepusi dėtis į širdį.

– Kai atvažiuos autobusas, visad stovėk kur nors arti stotelės ir stenkis niekam nekristi į akis – lauk, kol tave kas užkalbins. O jei koks žmogus teirausis kelio pas raganas, tu jo pasiklausk, ar tikrai esąs tiek kvailas, kad tikįs raganomis. Tada žiūrėk, ką tau atsakys. Jei anas sutriks – vesk pas mane. O jei bus labai savimi pasitikintis, verčiau dink iš ten, nes iš tokio nieko doro nesulauksi. Ir saugokis porų. Atmink, žmonės čionai dažniausiai atkanka susidūrę su bėdomis, ir jokių liudininkų jiems nereikia, – dažnai kartodavo Surmena.

Dora viską gerai įsiminė. Ji atidžiai stebėdavo, kaip popietiniai autobusai išspjauna iš Brodo atvykusius žmones, o išvydusi ką nors sutrikusiu žvilgsniu besidairantį aplinkui lyg netyčia pasipainiodavo po kojomis ir netrukdavo sulaukti klausimo: „Sakyk, mergyte, gal žinai, kur čia gyvena raganos?“

Visi tie žmonės buvo skirtingi – ir paprasti, ir keisti, beveik visada vieniši ir susirūpinę, o kartais tarp jų pasitaikydavo ir porų, apie kurias Surmena ją buvo įspėjusi. Dažniausiai tai būdavo vyras ir moteris, abu jauni, sveiki ir visai nepanašūs į bėdų kamuojamus – Dora tikrai nebūtų galėjusi pasakyti, kad jiems reikėtų raganų pagalbos. Vieną porą ji gerai atmena iki šiol. Sutiko juos pačioje savo aniuolavimo pradžioje.

Autobusas jau buvo senokai išvykęs, o ta pora vis stoviniavo stotelėje – visai kaip kiti atvykėliai, išsiruošę pas kurią nors iš raganų ir nežinantys kelio. Dora kurį laiką juos stebėjo. Moteris buvo apsirengusi kaip turistė, todėl darbo dieną atrodė neįprastai, be to, ji kaskart įsitempdavo, kai drauge atvykęs vyras jai ką nors tarsteldavo per petį. Vyriškis dėvėjo skrybėlę bei ilgą paltą ir elgėsi tartum su ta moterimi neturėtų nieko bendra. Dorai jie atrodė įtartini, ji jau ruošėsi dingti, tačiau, nespėjusi apsigręžti, akies krašteliu pamatė, kaip tasai vyras linktelėjo galva ir moteris ėmė klusniai artintis prie jos.

– Mergyte, būk gera, gal žinai, kur čia gyvena raganos? – meilikaujančiu balsu paklausė moteris.

Dora tyliai pamindžiukavo, paskui neryžtingai linktelėjo galva ir mostelėjo ranka Kykulės kalno viršūnės link.

– Štai ten aukštai, miške. Eikit mėlynai žymėtu taku, kol prieisit kryželį, o nuo ten jau matyti troba – ten ir gyvena raganos.

Moteris Dorai karštai padėkojo, ištraukė iš kišenės kroną ir įspraudė jai į delną. Tada apsisuko ir skubiai patraukė nurodyta kryptimi. Kiek atsilikdamas, iš paskos nusekė ir vyras. Dora žiūrėjo jiems įkandin, kol šie išnyko iš akių pasukę keliu link laukinių Karpatų kalno papėdės.

Jai ir šiandien smalsu, ar tiedu pernakvojo kur nors ėdžiose giliai miške, per kurį iš Hrozenkovo vedė tik mėlynai žymėtas takas. Juo galėjai nueiti iki kryžiaus, o paskui takas išnykdavo. O gal jie spėjo grįžti į kaimą? Bet kokiu atveju autobusas į Brodą išvažiuodavo 16.15 val., į jį tiedu tikrai negalėjo suspėti.

Ne visi atvykėliai būdavo tokie įtartini. Priešingai, dažniausiai tiems žmonėms tikrai reikėdavo Surmenos išmanymo. Po kiek laiko Dora juos pradėjo pažinti iš pirmo žvilgsnio. Rūškana vyresnio amžiaus moteriškė su rankinuku buvo įprastas tipažas, tokios visad atvykdavo dėl savo vaikų. Sutrikusi jauna mergina, mindžikuojanti prie tvarkaraščio lentos, be abejo, bus atvažiavusi patarimo dėl meilės. Dar atvykdavo tokių, kurie atrodydavo ligoti. Visus juos Dora mielai palydėdavo pas Surmeną, nes žinojo, kad ši jiems padės ir jų veidus netrukus nušvies seniai patirta viltis.

Štai Dora stovi stotelėje, ir jos paprašo palydėti pas raganą. Ji ima svečią už rankos ir veda aukštyn, palei kapines, palei Juodąją laukymę iki kryžkelės, nuo kurios ant Bedovos viršūnės jau matyti Surmenos troba. Be to, visą tą laiką ji toliau vykdo aniuolo pareigas, tiksliai taip, kaip primokė Surmena.

– Ar ilgas buvo kelias? – kamantinėja Dora, dėdamasi, kad klausia tik šiaip sau, pokalbiui palaikyti.

– Ar neprivargot kelionėj? Surmena jums išvirs gysločių arbatos, iškart palengvės!

– Kodėl tamsta toks liūdnas, ar ką skauda? Kūną? O gal širdį?

Dora nė pati nepasakytų, kiek kartų ji su Surmena mokėsi tos gudrių klausimų sekos – kaip juos užduoti pamažu, neskubinant, kuo abejingesniu balsu. Per visą ilgą kelionę iš Žitkovos į viršų Dora su žmonėmis tarsi natūraliai šnekėdavosi. Kuo aukščiau užlipdavo, tuo labiau šie atgydavo, imdavo atvirauti, jų ilgai slėptos bėdos veržėsi lauk, vieniems pamažu, kitiems paskubom, tačiau kiekvienas vylėsi, kad palengvėjimas jau visai šalia, kad savo bėdų akmenį jis užridenęs paliks prie trobos slenksčio po kojų moteriai, kuri, girdi, padedanti dėl kiekvieno rūpesčio. Todėl Dorai, tam visai nepažįstamam vaikui, netrukus visam laikui išnyksiančiam iš jų gyvenimo, kopdami į viršų žmonės išsipasakodavo sielvartus, tad kelionės pabaigoje, kai takelis šakodavosi link dviejų laukymių, Koprvazų ir Bedovos, Dora apie juos jau žinodavo viską. O paskui užtekdavo tų dešimties minučių, per kurias ji aplenkdavo vingiuotu keliu per laukus ateinančius svečius, kad, atbėgusi miškeliu tiesiai į Surmenos trobelę iš kitos pusės, išpasakotų, ką sužinojusi.

– Nagi, užeikit, užeikit, – sveikindavo paskui Surmena lankytojus, dar nespėjusius įeiti per vartelius, – užeikit, nebijokit, padėsiu jums ir su ta nugara, ir su ta istorija dėl pamestų pinigų, na, ir apsižioplink tu man šitaip, ar ne? Bet nusiraminkit, galgi nebus dar viskas taip blogai, eikšekit, eikšekit, kokią išeitį kartu tikrai rasim.

Nebuvo nė vieno lankytojo, kuris nepradėtų su dievobaiminga pagarba žvelgti į moterį, kuri iš pirmo žvilgsnio, jam dar nė žodžio nespėjus ištarti, šitaip permatė jo rūpesčius. Paskui tie žmonės nuolankiai eidavo vidun, į tamsią seklyčią, kur laikas buvo sustojęs dar praėjusio šimtmečio vidury ir kur Surmena skubėdavo kaisti puodelio vaškui lydyti, o ant stalo statydavo šalto vandens dubenį.

– Būtent tai jiems labiausiai padeda, – geraširdiškai juokdavosi Surmena svečiams išėjus, kai Dora jos klausdavo, ar šitaip jos tų žmonių neapgaudinėjančios.

– Jei jie jau pasiryžo ateiti net iki čia, pas seną nepažįstamą moteriškę ir, prisiklausę kažkokių gandų, tiki, kad ji jiems galinti padėti, tai, matyt, bus jau gerokai įklimpę. Galbūt esu jų paskutinė viltis. Jie eina čionai ir bijosi, be to, dar ir abejoja, bet viltis traukia juos čionai. Žinok, tokių žmonių bėdos dažniausiai kyla ne iš kūno, o iš širdies. Ir padėti jiems lengviau, kai jie nustoja save kankinti beprasmiais klausimais, galinti ar negalinti aš jiems pagelbėti... Tik įsivaizduok, kaip jiems atlėgsta, kai jau ant slenksčio jie įtiki mane turint ypatingų galių! Ir kaip abiem pusėms palengvėja, kai atvykėliams nebereikia bijoti išsižioti apie savo bėdą? Sakoma, tikėjimas gydo. Jie tiki, kad pagelbėsiu, todėl taip ir nutinka. Jau supratai? Tai ne apgaulė, o gudri pagalba.

Dora nusileido daugiau nebeklausinėdama, taip pat sutiko ir su Surmenos nurodymu:

– Žiūrėk, tik nedrįsk kam nors apie tai prasitarti! Niekam kitam, tik man gali pasakyti, apie ką tie žmonės pakeliui šnekėjo ir kad apskritai su tavim šnekėjo. Tai yra paslaptis ir ji privalo likti tarp mūsų, supranti?

Dora linktelėjo.

– Jeigu tai paaiškėtų, tai pagalba nebebūtų veiksminga, aišku?

Dora vėl linktelėjo.

– O svarbiausia, pasistenk kuo greičiau pamiršti viską, ką tie žmonės tau pasakoja. Daryk tai dėl savęs, nes kitaip jų bėdos netrukus ims kankinti ir tave. Pažadi?

Ir Dora pažadėjo, nes tuomet ji vis dar sutikdavo su viskuo, ką Surmena jai liepdavo.

Iš čekų kalbos vertė Jurga Ralytė

Versta iš Kateřina Tučková. „Žítkovské bohyně“. – Brno: „Host“, 2012.